Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2026-10-04 |
Rusų išeivijos rašytojas Dmitrijus Gluchovskis (Дмитрий Глуховский) rugsėjį publikavo romaną „Registracija“ („Регистрация“). Tinkle jį galima skaityti nemokamai (yra ir antrasis, pataisytas leidimas) arba klausytis audioknygą.
Romane pasakojama apie dviejų Vologdos mieste gyvenančių moterų rūpestį dėl mirštančio samdinio pinigų. Motina jį įkalbėjo pasirašyti kontraktą ir dabar tikisi paveldėti visus pinigus. Kareivio meilužė yra nėščia, ji siekia įforminti santuoką, kol tasai dar gyvas, ir gauti iš valstybės savo dalį. Motina dalintis pinigais nenori. Abi moterys skuba į Pamaskvio ligoninę: viena santuokai, kita – tą santuoką sutrukdyti….
Štai čia, gerbdamas būsimų skaitytojų teisę patiems sužinoti tų lenktynių nugalėtoją, ties turiniu ir baigsiu, aptarsiu kultūrinę romano reikšmę.
Jei neimsime domėn zet–makulatūros, tai yra pirmasis rusiškas romanas apie vykstantį karą. Apie tai, ką tas karas jau spėjo padaryti su Rusijos civilių sielomis. Natūralu, kad jis pasirodė išeivijoje: pačioje Rusijoje nieko panašaus išleisti nėra įmanoma.
Panašiai ir nacių epochą pirmieji meniškai aprašė vokiečių/austrų emigrantai, ant savo kailio visų baisumų nepatyrę: Štefanas Zweigas „Šachmatų novelėje“, Erichas Remarque‘as „Gyvybės kibirkštyje“. Toli neieškant, ir mūsų romanisto Antano Škėmos enkavedistai nekankino, tą sceną jis aprašė būdamas anapus Atlanto.
Taigi šiame etape tai natūralu, o giliai refleksijai šalies viduje laikas ateis vėliau, kaip atėjo Vokietijoje – su Bölliu ir Grassu. Todėl įsiplieskusios rusų emigrantų diskusijos, ar gerai, kad Rusijoje jau penktus metus nebegyvenantis Gluchovskis rašo apie Vologdą, man atrodo tuštokos. Kaip ir priekaištai dėl neva nepakankamo romano meniškumo: nereikalaukite subtilios koloratūros, kai rėkiama iš skausmo.
Tikrai, Gluchovskis nėra pats geriausias stilistas ir skaitant „Registraciją“ tai prie sklandesnio skaitymo pratusįjį vargina. Tačiau geras rašytojas – galbūt nustebinsiu jus – ir neprivalo mokėti rašyti. Dostojevskio žodynas kaip eilinio žurnalisto, brolių Strugackių kalbos jausmas dar prastesnis. Tačiau visomis kalbomis yra rašoma „idėjų literatūra“, kuriai skaitytojas atleidžia kalbos sprangumą už kitas vertybes. Ir paprastai tokią literatūrą transponuoti, tarkim, į kino kalbą yra paprasčiau nei kokio Ivano Bunino. „Registracija“ gali būti tvirtu pagrindu geram kino scenarijui.
Tuo pačiu „Registracija“ yra labai rusiškas romanas. Gluchovskis pasakojime apie dviejų moterų kelionę į Maskvą gauti pinigų už mirštantį artimąjį remiasi gilia rusų literatūrine tradicija. Taip du kiti herojai vyko į Maskvą ieškoti kėdėje velionės madam Petuchovos paslėptų briliantų. Taip veiklusis Čičikovas dar anksčiau rinko mirusių po paskutinės revizijos baudžiauninkų sielas, kad galėtų jas užstatyti bankui. Čičikovas kelionėje pirmiausia susitinka su rusų inteligentu Manilovu; pirmas Gluchovskio Uljanos kontaktas Maskvoje – irgi su inteligentu Maksimu.
Gluchovskio inteligentiškasis Maksimas turi teisę – kaip ir Ana Achmatova prieš šimtą metų – pasakyti, kad buvo su savo tauta ten, kur ta tauta, nelaimei, buvo. Ir neabejotina, kad ta Achmatovos ištarme dabar guodžiasi milijonai panašių rusų. Kaip jiems reikalai judės toliau?
Achmatova parašė poemą apie Staliną ir jos nepasodino, taigi ir dabartiniai jos sekėjai pasistengę pergyvens tamsiuosius laikus, mainais už lankstumą savo biografijas papuošę netikėtomis spalvomis. Ir, galbūt, savo kančias kada nors aprašys meniškiau nei dabar Gluchovskis.
Norėdami komentuoti, turite prisijungti.
Parašykite komentarą