Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2026-10-07 |
Anksčiau ar vėliau stos taika. Nežinau kada. Niekas nežino. Bet ji bus.
Po to, kai karštoji fazė pasibaigs, paskaičiuosim.
Svarbu nieko neužmiršti. Nei po penkerių, nei po dešimties, nei po dvidešimties metų. Nekartoti klaidų.
Visą būsimą gyvenimą, gynybos programą, užsienio politiką kurti nė sekundei nepamiršus: šalia mūsų – maras (skamba pranašiškai dėl dabartinės situacijos Sibire – vert. pst.) Kad ir kaip jie stengtųsi atrodyti balti ir pūkuoti, tai mirtis, badas, maras ir sugriovimai. Melas, tapęs norma. Blogio diktatūra, kurią norima pateikti kaip demokratiją. Baisybės, kurias bandoma uždengti kultūra.
Jie išdegino visa, kas pas juos buvo normalu, ir dabar mėgaujasi, gyvendami vienaląsčių karalystėje.
Visi dar adekvatūs, neturėję galimybių išvykti, arba demonstruoja lojalumą, arba yra pasmerkti būti persekiojami.
Nieko nepamiršti. Nieko neatleisti. Pasidaryti išvadas ir jokiu būdu nekartoti klaidų.
Jokios dujos po 50, jokios gėrybės bei investicijos iš šio naujojo darinio neturi užgožti atminties apie tai, kaip jie mus naikino. Prisiminti mūsų iki pelenų sunaikintus miestus ir kaimus. Suniokotą žemę. Kapus.
Kad ir kur jie ateitų – lieka tik kapai ir dykros.
Mes nepersikelsime arčiau Kanados. Esame priversti gyventi šalia tos opos. Ir pasikliauti galime tik savimi. Savo armija, savo karine pramone ir savo patirtimi.
Jei ir vėl užlipsime ant to paties grėblio, jei būsime nebrandūs ir užmiršime, jie ir vėl ateis užbaigti to, ką buvo pradėję.
Dar truputį apie vidinę psichologiją.
Kaimyninei valstybei jaučiu keletą stiprių jausmų.
Pirmasis stiprus jausmas – neapykanta.
Niekada nemaniau, kad kada nors galėsiu taip neapkęsti šalies, kurią kažkada laikiau mums artima. Kurią per ilgus metus apvažiavau skersai išilgai. Kurioje leido mano knygas. Kurioje gyveno ir dabar tebegyvena mano giminės, mano buvę ir esami draugai. Mano buvę ir vis dar esami skaitytojai.
Be dusinančio neapykantos jausmo dar jaučiu pasibjaurėjimą.
Skaitau eilinius to banditiško anklavo vadovų ar rusiškų leidinių žurnaliūgų pasisakymus ir jaučiuosi taip, tarsi būčiau iki kaklo įkritęs į kruvinų išmatų duobę skerdykloje.
Vakar skaičiau juokingą naujieną apie tai, kaip šie žmogėdros pametė dalį lyg ir Donskojaus, lyg ir Nevskio palaikų, kuriuos jie vežiojo po frontą, kad pakeltų karių dvasią.
Prašiko puvėsių skrynelę, gelbėdamiesi nuo Ukrainos kariuomenės smūgių.
Juokinga ir bjauru.
Valstybė formaliai egzistuoja 21 amžiuje, o jos mentalinis lygis taip ir liko Viduramžiuose.
Teritorija, kurioje vienu metu gyvena atviras blogis ir beviltiškas bukumas.
Valstybė, kurios dingimas pasaulį padarytų geresniu ir truputį saugesniu.
Ir apie liaudį, kuri gyvena šioje teritorijoje. Nepasakyčiau, kad jų visų nekenčiu urmu. Atskiriu emocijas, suprasdamas, kad net pačioje kvailiausioje šalyje gyvena skirtingi žmonės. Neteisinga visus apibendrinti.
Visgi, jei išvestume bendrą vardiklį, kiekvienas, kuris palaiko šį karą, palaiko banditus, užgrobusius valdžią Rusijoje, balsuoja už Putiną ir šios tvarkos tęstinumą, yra mano priešas.
Iš šitie zombiai su propagandos ir televizijos suėstomis smegenimis nėra verti nei gailesčio, nei atleidimo.
Jų nekečiu ir juos niekinu ne visus kartu paėmus, o labai individualiai, priklausomai nuo jų pažiūrų ir veiksmų. Pagal tai, kiek jie yra prisidėję prie nusikaltimų. Ne tik tuos, kurie už pinigus atvyko mūsų žudyti, bet ir tuos, kurie palaikė, nepasmerkė, nenusisuko, o žudikams sumokėjo savo mokesčiais bei savo tylėjimu.
Smerkiu iki pat kaulų smegenų ne kaip pašalinius, o kaip savo giminių ir draugų išdavikus. Stiprus jausmas. Kuris vis stiprėja su kiekvienu smūgiu Ukrainai, mano miestui, mano artimiesiems.
Neapykanta. Pasibjaurėjimas. Panieka.
Jei šiandien atsibudęs sužinočiau, jog šią teritoriją supykęs Dievas užliejo betonu kartu su jos gyventojais, Donskojaus palaikais ir gamtos grožybėmis, nenusiminčiau. Ir nesigailėčiau.
Kai kurių, keleto žmonių, prisipažįstu, būtų gaila.
Bet iš esmės pajausčiau palengvėjimą ir vidinį pasitenkinimą. Nes taip būtų teisinga.
Tekstai versti iš autoriaus socialinio tinklo
Norėdami komentuoti, turite prisijungti.
Parašykite komentarą