Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2026-10-12 |
Dar 19 a. viduryje tūlo Fiodoro Tiutčevo eilėraštyje išsakyta mintis, jog Rusijos protu suvokti neįmanoma, prasidėjus Rusijos karui prieš Ukrainą, įgavo visai kitokią, nei iki šiol traktuotą, mintį.
Bene geriausiai šios minties, kurią drąsiai galima prilyginti beprotybei, mastą atskleidžia du visiškai skirtingi šiomis dienomis socialiniuose tinkluose klajojantys įrašai.
Pirmajame, sukėlusiame daugybei žmonių juoko priepuolius, viena dar ne visai nusenusi babuška, pamačiusi parduotuvės vitrinoje elfo iš „Hario Poterio“ Dobio skulptūrėlę, pardavėjai įsakmiu tonu nurodė jį pašalinti iš vitrinos, mat anas esąs labai panašus į putiną. Kitu atveju moteriškė teigė skambinsianti policijai, nes, jos teigimu, tyčiotis ir „genialiojo“ šalies prezidento negalima.
Jei šiuo konkrečiu atveju, kaip sakoma, komentarai nereikalingi, tai antrasis atvejis priverčia ne tik suklusti, bet ir pritrenkia savo absurdu ir net elementarios logikos stoka.
Kalbu apie irgi jau viešojoje erdvėje pagarsintą buvusio žymaus rusų režisieriaus Nikitos Michalkovo mintį, jog karą Rusijai atsiuntė… Dievas.
„Dievas atsiuntė SVO (specialiąją karinę operaciją)“ , – lyg niekur nieko postringauja jis, pridūręs, jog karas reikalingas tam, kad rusai… „suprastų savo tikrąsias vertybes“.
Žudyti nekaltus ukrainiečius civilius, bombarduojant autobusus, mokyklas, ligonines, gyvenamuosius namus ir yra rusų vertybės?!
Jei taip kalbėtų panaši bobulė į tą, kuri Dobyje mato putiną, stebėtis jau lyg ir nebereiktų, bet kai taip kalba nusipelnęs meno veikėjas, „Oskaro“ laureatas (!), daugybės išties puikių kino filmų autorius – tai iš tikrųjų pritrenkia.
Pirmoji mintis, paaiškėjus, jog šio mėnesio pabaigoje N. Michalkovui sukaks 81-eri – žmogų tiesiog ištiko senatvinis marazmas, kam nepasitaiko. Visgi rusiškuose portaluose pasiskaičius ir apie kitas, dar prieš invaziją išsakytas „genialias“ jo mintis, tampa aišku – uolusis karo propagandininkas savo rankomis nusprendė pats sugriauti visa tai, ką iki šiol buvo sukūręs.
Norėdama įsitikinti, ar tikrai jo 1994 m. sukurtas filmas „Saulės išvarginti“, kuriame pagrindinį moters vaidmenį atlieka lietuvė Ingeborga Dapkūnaitė, buvo vertas „Oskaro“ geriausio užsienio filmo kategorijoje, po ilgokos pertraukos jį pažiūrėjau dar kartą.
Geriau, tiesą sakant, būčiau nežiūrėjusi: filmas ne tik kad nepasenęs, bet šių dienų kontekste atrodo dar aktualesnis ir dar stipresnis. Užtat dabartinio jo autoriaus išsakytos mintys, lyginant su filme dėstomomis, jau skamba ne tik protu nesuvokiamai, bet ir kaip pasityčiojimas iš žmogiškumo, padorumo, tiesos ir teisingumo.
Kita vertus, atsiribojus nuo užplūdusių emocijų, reiktų, matyt, tiesiog konstatuoti faktą: visais laikais dalis menininkų sutikdavo paaukoti savo talentą, pasak klasiko, vardan „trupinio aukso, gardaus valgio šaukšto“. Nors dabartinius aukso trupinius keičia užsienio bankuose laikomi milijonai, brangios pilys ir jachtos, esmės tai nekeičia.
Tad šie du socialiniuose tinkluose sklandantys įrašai tik patvirtina, kaip giliai neapykantos, žudymo bei elementaraus bukumo pelėsis yra prasiskverbęs į šios didelės tautos piliečių sąmonę: nuo pat žemiausiųjų iki pat aukščiausiųjų jos politikos, verslo, meno ir kažkada plačiai garbintos kultūros sluoksnių. Ir ar tokia tauta be visuotinės atgailos apskritai turi teisę egzistuoti?
Norėdami komentuoti, turite prisijungti.
Tiesą sakant, filmas „Saulės išvarginti” buvo, meniniu požiūriu, labai silpnas ir pamenu, kaip tada buvo diskutuojama, kokiu būdų rusams pavyko paveikti net Oskarų komisiją, kad filmas taptų prizininku.
O Michalkovo filmuose ir anksčiau prasisunkdavo imperializmo idėjos, carų patvaldystės garbinimas, perdėtas dirbtinis „rusiškumas”.
Ką ir sakyti – talentingas žmogus, bet su morale aiškiai susipykęs.