Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2026-10-26 |
Klaipėdietis Rimas Cho Vilniaus dailės akademijoje studijavo dailės ir interjero restauravimą, tačiau gyvenimas jį nuvedė į profesionalias virtuves. Sezoniškai dirbo Islandijoje, Kipre, Danijoje, Norvegijoje ir kitose Europos šalyse. Šiuo metu gyvena Islandijoje. Rašo autobiografinę knygą „Traukinys stotelėse nestoja“ apie klajones po svetimas virtuves, šiuolaikinį pasaulį ir savo vietos paieškas. Čia publikuojama jo romano ištrauka.
Kopenhaga – viena svarbiausių ir įsimintiniausių mano profesinio kelio stotelių. Atvažiavau čia beveik be santaupų, bet su didelėmis ambicijomis ir noru mokytis iš geriausių. Palikti Hjertingą buvo visiškai teisingas sprendimas. Nors ir patyriau sunkumų, jaučiausi lengvai.
Nuvykau pasibandyti trims dienoms. Tam laikui išsinuomojau gultą hostelyje ir bandžiau save įtikinti, kad viskas bus gerai. Žinoma, jaudulys manęs neaplenkė. Patalpos dar tik buvo įrenginėjamos. Iš pirmo žvilgsnio įstaigos konceptas atrodė paprastas: šeimos restoranas kažkur sostinės priemiestyje, bet teko girdėti, kad į virtuvę sukviesti labai stiprūs šefai. O tokios vietos dažnai apgauna labiausiai. Iš išorės – ramus namelis. Viduje – maža gastronominė laboratorija.
Tą rytą atsikėliau anksti. Viskas skendėjo aklinoje tamsoje. Dar trylika hostelio kambario draugų kietai miegojo. Nerangiai nusileidęs iš dviaukštės lovos, rodos, pusę jų pažadinau. Pasišviesdamas telefonu šiaip ne taip apsirengiau ir išbėgau į gatvę ieškoti stoties.
Metro mane apėmė keistas jausmas – lyg būčiau ne atvykęs į miestą, o į jį įtrauktas. Jau nuo ankstyvo ryto žmonės judėjo visomis kryptimis, tyliai ir tiksliai, tarsi kiekvienas žinotų savo nematomą maršrutą. Kažkas tempė lagaminą. Kažkas laikė popierinį kavos puodelį ar glaudėsi prie sienos, nenuleisdamas akių nuo telefono.
Stovėdamas tarp jų staiga pagalvojau, kad esu tik dar vienas atomas nenutrūkstamame sraute. Ne daugiau. Keista, bet tai nenuliūdino. Greičiau priešingai – užplūdo palengvėjimas. Tarsi mano vardas, nerimas, pastangos kažkuo tapti trumpam būtų praradę svorį. Lyg įsivaizduojami kitų žvilgsniai užsimerktų, nutiltų vertinimai. Visi buvome atskiri, su savo mintimis, baimėmis ir tikslais, bet kartu plaukėme ta pačia nematoma srove viename dideliame miesto kūne.
Tą akimirką nebesijaučiau toks svarbus. Ir kaip tik todėl kvėpuoti tapo lengviau. Deja, palengvėjimas truko neilgai: Kopenhagos viešojo transporto sistema greitai priminė, kad aš čia – svetimas.
Pasiėmiau kavos ir patraukiau ieškoti kelio. Pagrindinėje stotyje nuėjau į vieną salę, paskui į kitą. Žmonės aplink judėjo taip, lyg būtų gimę su metro žemėlapiu rankoje, o aš stovėjau su šilto gėrimo puodeliu ir bandžiau suprasti, kur čia prasideda mano naujas gyvenimas.
Šiaip ne taip įsispraudžiau į metro ir net išlipau reikiamoje vietoje – mažas asmeninis triumfas. Deja, tuo ir baigėsi. Dabar reikėjo persėsti į traukinį, kuris vežė į Kopenhagos priemiestį. Įlipau ir durys užsidarė. Pajudėjome. Tik po kelių minučių supratau, kad keliauju ne ten.
Turiu įgimtą talentą sudaryti gerą pirmą įspūdį. Supratau, kad vėluosiu. Smarkiai.
Teko grįžti atgal į stotelę, laukti kito traukinio ir tikėtis, kad antras bandymas bus sėkmingas. Restorane privalėjau būti laiku, bet vėlavau beveik valandą. Per Messengerį atsiprašiau sous šefo, pakvietusio mane išmėginti jėgas. Stengiausi rašyti ramiai, profesionaliai, lyg toks dalykas man nenutiktų kiekvieną kartą, kai reikia kažkur nuvykti pirmą kartą.
Kai pagaliau pasiekiau restoraną, nustebau. Prie jūros stovintis pastatas buvo neseniai suremontuotas, tačiau aplink jį ošiantys ilgaamžiai medžiai leido nujausti, kad ši vieta kur kas senesnė, nei atrodo, galbūt net dviejų šimtų metų. Iš išorės restoranas atrodė ramus, beveik kuklus, ne toks, kuriame tikėtumeisi rimtos virtuvės. Bet gal kaip tik tokie kampeliai ir slepia didžiausias ambicijas: ne už blizgančių fasadų, o ten, kur girgžda seni laiptai.
Mane pasitiko šefas, prisistatęs Marko vardu. Grojo Avril Lavigne dainos. Viduje restoranas dar nebuvo iki galo įrengtas. Virtuvėje akį traukė raudonai dažytos grindys ir retro stiliaus plytelės. Akimirką pasijutau taip, lyg būčiau persikėlęs į tėvų jaunystės laikus. Aplink tvyrojo keista, šiek tiek teatrališka atmosfera: senas pastatas, nauja virtuvė, dar nepabaigti kampai ir žmonės, čia pat statantys kažką nuo nulio. Girdėjosi plaktukų kaukšėjimas bei pjūklų gausmas.
Mane pasikvietė į palėpę pasikalbėti. Užlipome girgždančiais laiptais. Markas buvo liesas, judrus juodaplaukis su reta, veikiau paaugliui būdinga barzdele. Jo akys nė akimirką nenustygo vietoje – nuolat lakstė nuo vieno kampo prie kito. Atrodė, kad ramiai išsėdėti vienoje vietoje ilgiau nei tris minutes jam būtų sunkiausia užduotis pasaulyje. Kalbėjo greitai, beveik nedarydamas pauzių. Iš jo tono, laikysenos, pasitikėjimo ir tos nervingos energijos net nepagalvojau, kad prieš mane stovi restorano savininkas ar pagrindinis virėjas.
– Norime pažiūrėti, ar tu mums tinki, – pasakė jis. – Tam turi tris dienas.
Tris dienas. Skambėjo kaip mažas kulinarinis teismas. Tais pačiais girgždančiais laiptais nusileidau žemyn, vildamasis neįgriūti. Virtuvėje pamačiau japoną šviesiai dažytais plaukais, rožiniais marškinėliais, ausyse žvilgėjo auskarai. Buvo švariai nusiskutęs, jo oda atrodė tokia lygi, kad iškart pagalvojau: turbūt mano bendraamžis, na, gal keliais metais jaunesnis. „Ko gero, asistentas“, – pamaniau nužvelgęs aptriušusias kelnes ir nerūpestingą stovėseną.
Ištiesiau ranką. Jis kiek padvejojo, bet galiausiai atsakė tuo pačiu.
– Daisukė, – prisistatė.
Tada pridūrė esąs vyriausiasis šefas – virtuvės galva, ausys bei skonių inspektorius.
Sutrikau. Kokia apgaulinga gali būti išorė. Pasirodo, nuo žmogaus, kurį ką tik nurašiau į pagalbininkus, priklausys mano ateitis.
Pirmoji užduotis buvo paprasta: pagaminti laiškinių česnakų aliejų. Daisukė kalbėjo vien skaičiais: trys prie vieno, septyniasdešimt laipsnių, dešimt minučių, o aš linksėjau, nes tą procesą žinojau, ir kai jis liepė viską atvėsinti dubenėlyje virš ledo, išgirdau save atsakant daniškai: „Ja tak.“
Taigi, susidorojau be didesnio vargo. Tokiomis akimirkomis virtuvėje nesunku pasiduoti apgaulingam pasitikėjimui savimi. Atrodo, viską supranti, viskas aišku ir kontroliuojama, – kol viena netikėta klaida visu smarkumu trenkia tave į žemę.
Kitas išbandymas – supjaustyti laiškinius česnakus. Šįsyk jaučiausi tvirčiau, nes peiliu smulkinti šią daržovę galėjau kone užsimerkęs.
Ar patikėtumėte, kad feisbuke egzistuoja grupė „Rate My Chives“, kurioje šefai rungiasi, kieno laiškiniai česnakai supjaustyti gražiau? Skamba juokingai, gal net absurdiškai, bet virtuvėje į tokius dalykus žiūrima rimtai. Tai, kaip žmogus valdo peilį, daug pasako. Ar jis kantrus. Ar pastebi smulkmenas. Ar rankos dirba ne prasčiau už galvą. Galiausiai – ar jam galima patikėti ką nors daugiau nei indų šluostymą.
Daisukė priėjo prie manęs ir įsistebeilijo į lentelę. Veide nekrustelėjo nė raumenėlis.
– Neblogai, – tarstelėjo.
Spėju, Japonijoje ši santūri ištara prilygtų ovacijoms. Šefas kalbėjo taip tyliai, lyg nenorėtų be reikalo švaistyti energijos.
Vėliau jis liepė paruošti avietes maceracijai – užpilti jas cukrumi ir palikti dienai fermentuotis. Pabrėžė, kad cukrus turi sudaryti keturiasdešimt procentų uogų masės.
Kaip įdomu, pagalvojau. Ne receptas, o formulė.
Man patiko toks tikslumas. Iki tol irgi dirbau pagal receptus, bet dažniau pasikliaudavau nuojauta: „iš akies“, „maždaug“, „pajausi“. Staiga viskas virto matematika. Uogos, cukrus, procentai, temperatūra, laikas. Kūryba, paremta skaičiais. Man tai patiko. Turbūt pirmą kartą pajutau, kad aukštesnio lygio virtuvėje intuicija neatsiejama nuo tvarkos.
Netrukus pasirodė dar vienas darbuotojas – būsimo restorano vadovas. Prisistatė Andrea. Meksikiečių kilmės amerikietis. Neaukštas, plikai nusiskutęs galvą, malonių bruožų. Veide nuolat žėrėdavo draugiška šypsena, balsas skambėjo entuziastingai. Priminė tuos, kurie kiekvienam paspaus ranką, paklaus, kaip sekasi, ir privers bent akimirką patikėti, kad atsakymas jiems iš tiesų rūpi. Regis, Andrea troško sutarti su visais. Tik neapleido dvejonė, kiek tas draugiškumas buvo nuoširdus.
Vėliau sužinojau, kad jis dirbo sous-chef legendinėje „Noma“, o paskui ėjo vadovaujamas pareigas viena „Michelin“ žvaigžde įvertintoje virtuvėje. Šis kontrastas mane nustebino. Andrea rodėsi toks atsipalaidavęs, kad nė neįtartum, kokiose reikliose virtuvėse kaupė patirtį.
Kol dirbau ir atidžiai viską stebėjau, praėjo maždaug dvi valandos. Tada Markas liepė nueiti iki baro pasiimti kavos, o kai grįžau, tarsi žirnius pabėrė:
– Žinai ką, užtenka tų bandymų. Jei nori čia dirbti, paruošiu kontraktą. Einam pasitarti dėl detalių. Tai tu – in?
Akimirką sustingau.
Buvau pasiruošęs trims įtemptoms dienoms, troškau įrodyti, kad nesu turistas su peiliu. O prireikė vos kelių valandų. Galvoje kaip iš kulkosvaidžio pasipylė mintys. Kas čia ką tik nutiko? Negi tikrai taip gerai pasirodžiau? O gal jiems tiesiog labai reikėjo žmogaus? Ką daryti su kitu pasiūlymu – prestižiniu penkių žvaigždučių restoranu pačiame Kopenhagos centre, kur jau netrukus turėjo prasidėti bandomasis laikotarpis?
Stovėjau ant raudonų grindų apgaubtas laiškinių česnakų kvapo, akimis gręžiamas dviejų šefų. Protas vis dar ragino apsvarstyti galimybes, bet jau buvau pasidavęs keistai šios vietos traukai.
– Taip, – pasakiau. – Sutinku.
Nežinau, ar tai buvo racionaliausias sprendimas. Greičiausiai – ne. Bet kartais, kad ir kaip mąstytum, viską nulemia kažkoks vidinis nusiteikimas. Tarsi vieta paimtų tave už rankos ir ištartų: eime, čia bus tavo istorijos tęsinys.
Ir aš nuėjau.
Pirmą kartą patekau tarp žmonių, kurių profesinis lygis man iki tol atrodė beveik nepasiekiamas.
Kaip jau minėjau, restorano vadovas anksčiau dirbo sous-chef legendinėje „Noma“. Tiems, kurie nėra susipažinę su gastronomijos pasauliu, šis žodis gal ir skamba kaip eilinis pavadinimas. Bet kulinarijoje „Noma“ ilgą laiką reiškė kur kas daugiau nei restoraną. Tai buvo vieta, kuri visus privertė iš naujo pažvelgti į Šiaurę.
Iki tol aukštoji virtuvė mieliau žiūrėjo į Prancūziją, Italiją, Viduržemio jūrą. Į alyvuogių aliejų, triufelius, omarus, saulėje prinokusius pomidorus. O „Noma“ atsigręžė į samanas, jūros dumblius, laukines žoleles, uogas, grybus, šaknis, fermentaciją ir šaltą šiaurietišką klimatą. Ji tarsi pasakė: pažvelkite atidžiau, čia irgi yra pasaulis, tik jis tylesnis ir drėgnesnis, o neretai ir rūgštesnis. Kartais kvepiantis mišku po lietaus.
Tai buvo restoranas, kuris iš seno uosto sandėlio Kopenhagoje sukūrė savotišką kulinarinę laboratoriją. Ne patalpą, kur tiesiog gražiai patiekiama vakarienė, o vietą, kurioje buvo bandoma išsiaiškinti, ką apskritai gali reikšti šiaurietiškas skonis. Jų lėkštėse maistas dažnai atrodydavo ne kaip patiekalas, o kaip nedidelis peizažas: miško paklotė, pajūrio akmuo, rudens kvapas, – kažkas tarp mokslinio eksperimento ir poezijos.
Todėl asmuo, dirbęs „Noma“, man atrodė lyg grįžęs iš labai tolimos šalies. Tik jos nerastume jokiame žemėlapyje. Norėjau iš to žmogaus sugerti visas žinias!
Kitas bendradarbis – vyriausiasis virėjas japonas – kaupė patirtį tokio kalibro Kopenhagos restoranuose kaip „Alchemist“ ir „Geranium“, taip pat aukščiausio lygio Tokijo „Michelin“ virtuvėse, kurios turėjo tris žvaigždutes.
Vien šių pavadinimų užteko, kad viduje kažkas susitrauktų. Tai buvo nebe restoranai, o savotiškos kulinarinės šventyklos, į kurias paprastas virėjas dažniausiai žiūri iš tolo – per straipsnius, dokumentikas, kitų žmonių pasakojimus ir gražiai nufotografuotas lėkštes internete. Vietos, kuriose patiekalas nebėra tik maistas. Jis tampa idėja, technika, disciplina, estetika ir labai brangiu priminimu, kad bulvę galima paversti beveik metafiziniu įvykiu.
Markas, sous-chef italas, taip pat ne koks žmogus iš gatvės. Jis buvo atidaręs ne vieną restoraną ir sukaupęs patirties, kurios neįgyji vien gerai gamindamas. Tokie net juda kitaip. Jie regi ne tik produktą ant lentos, bet ir visą nematomą mechanizmą už jo: laiką, komandą, klaidos kainą, vakarienės ritmą, svečio lūkesčius ir tą tylų spaudimą, iš kurio galiausiai gimsta meniu.
Tą akimirką kiaurai kaulus pajutau, kad stoviu ne šiaip naujoje virtuvėje. Patekau į visai kitą kulinarinį lygą. Čia kiekvienas judesys, suklupimas ar klausimas galėjo atskleisti mano spragas.
Šalia patoso, netrukus susidūriau su kita Kopenhagos puse: milžiniškomis kainomis, varginančiomis būsto paieškomis ir nuolatiniu balansavimu tarp svajonės bei finansinių galimybių. Netrukus prasidėjo žaidimas „Išgyvenk, jei gali“.
Buto nuoma buvo ne mano kišenei. Kambarys – irgi. Net pigesni variantai prasidėdavo maždaug nuo tūkstančio eurų per mėnesį, o šeimininkai prašydavo palikti trijų mėnesių užstatą.
Kurį laiką rimtai svarsčiau apsigyventi hostelyje. Tai nebuvo svajonių variantas, bet bent jau turėjau stogą virš galvos ir galėjau rytais nuvažiuoti į darbą. Hostelis tapo mano laikinais namais.
Kambaryje stovėjo kelios dviaukštės lovos. Kas vakarą jame apsistodavo vis kiti žmonės. Vieni atvykdavo pavargę po darbo, kiti tik pradėdavo savo vakarą.
Vos užgesinus šviesą užvirdavo savotiškas spektaklis. Vienas knarkdavo taip garsiai, lyg senas dyzelinis variklis. Kitas tyliai kalbėdavosi telefonu su šeima kitame pasaulio krašte. Trečias vidury nakties grįždavo po vakarėlio, mėgindavo kuo tyliau nusirengti, bet neišvengiamai numesdavo batus ar trinktelėdavo spintelę.
Sykį vyras iškrito iš viršutinės dviaukštės lovos. Trenksmas pažadino visą kambarį. Laimė, buvo toks girtas, kad, regis, nė nesuprato, kas nutiko. Kambario draugai šiaip ne taip pastatė jį ant kojų ir padėjo užsiropšti atgal. Po kelių minučių jis vėl knarkė.
Aplink nuolat mėtėsi šlapi rankšluosčiai, neplautos kojinės, dezodorantai ir pigūs kvepalai, kuriais žmonės bandė paslėpti nemalonų tvaiką.
Kartais pabusdavau nuo tylaus verkimo. Šalia gulėjęs indas beveik kas vakarą ilgai taukšdavo telefonu savo kalba. Nieko nesuprasdavau, bet vertimo ir nereikėjo, užtekdavo jo balso. Jame buvo tiek ilgesio, kad skambėjo kaip bendra visų emigrantų goda. Mano paties širdis lengvai atpažino tą skausmą.
Kitą naktį pažadino visai kitokie garsai. Studentų pora, matyt, nusprendė, kad bendras kambarys – ne priežastis atsisakyti romantikos. Likę gyventojai didvyriškai apsimetė miegantys. Aš taip pat. Matyt, visi laukėme, kuris pirmas neištvers. Rytais vėl tapdavome mandagiais nepažįstamaisiais.
– Labas rytas.
– Labas.
– Geros dienos.
Kiekvienas išeidavome gyventi savo gyvenimo, tarsi naktį nebūtume girdėję vieni kitų knarkimo, pokalbių, juoko ar ašarų.
Artėjantį finansinį krachą bandžiau atitolinti paprastai – laisvalaikiu savanoriškai padėdavau restorane. Ten galėdavau pavalgyti, tad pinigų reikėdavo tik kelionei. Beliko kaip nors ištempti iki algos.
Buvau įsitikinęs, kad pavyks. Kad dar kelios dienos nieko nepakeis. Kad kūnas prisitaikys, o galva tiesiog nustos skaičiuoti.
Tačiau miego trūkumas, nuovargis ir nuolatinis nerimas dėl rytojaus pamažu pradėjo daryti savo. Galiausiai pajutau, jog viskas manyje svyruoja labiau negu įprastai.
Vieną dieną pastebėjau, kad eidamas per tiltą vis dažniau žvilgčioju žemyn. Kuo ilgiau žiūrėdavau į apačią, tuo stipriau ten traukdavo. Atrodydavo, kad pradeda veikti visai kita gravitacijos jėga. Sąskaitoje buvo likę trisdešimt keli eurai. Kelioms kelionėms į Vedbæk priemiestį. Vėliau pradėjau svarstyti, kiek užtrukčiau iki restorano eidamas pėsčiomis. Trys valandos į vieną pusę – ne taip jau blogai. Iš darbo visada galėjau pasiimti duonos ar bandelių. Išgyvenčiau.
Kita vertus, pinigų trūkumas dar nėra tragedija. Hjertinge buvo daug blogiau. Ten labiausiai skaudino ne skurdas, o žmonės. Atstūmimas. Kvailos replikos. Nuolatinis jausmas, kad esi nereikalingas. O dabar su manimi elgėsi pagarbiai. Pirmą kartą po ilgo laiko jaučiausi ramiau.
Žingsniuodamas tiltu supratau keistą dalyką. Manęs negąsdino mirtis. Kur kas baisiau buvo suvokti, kad rytoj vėl gyvensiu taip pat. Vėliau Kamiu tekstuose atpažinau tą būseną, kai neįstengi pamatyti jokios prasmės. Šitaip paskendęs mintyse nė nepastebėjau, kad jau seniai praėjau tiltą. Ta keista gravitacija buvo dingusi. Nepasidaviau, užimtas protas ir darbas virtuvėje visada prablaškydavo.
Pirmomis dienomis nė karto negirdėjau, kad Daisukė pakeltų balsą. Kiti virtuvėje juokdavosi, ginčydavosi, mojuodavo rankomis, o šefas, rodos, net arbatą pildavo tyliau už aplinkinius.
Pirmą savaitę Daisukė liepė paruošti hiramasos, stambios stauridinių šeimos žuvies, kurią japonai vertina tartarui ir sašimiui, filė.
Viską reikėjo daryti mažoje patalpoje, kurioje laikėme maisto produktus. Tai buvo tarsi įeinamas šaldytuvas. Vienoje pusėje stovėjo lentynos su produktais, kitoje – didžiulis stalas su plačia ir gilia kriaukle (joje, gerai pasistengęs, galėtum išsimaudyti ir pats).
Su savimi turėjau kelis peilius, bet nė vienas netiko žuviai išdarinėti, todėl šefas paskolino savąjį. Prieš tai jį pagalando specialiu akmeniu. Įrankis buvo pailgas, su medine rankena ir japoniškais kandži rašmenimis ant geležtės. Tie simboliai visada traukė mano dėmesį. Japonų kalba jau tada buvo vienas iš mano slaptų tikslų – kažkas tolimo, gražaus ir dar sunkiai pasiekiamo.
Daisukė šalia padėjo dvi mėlynas lentas, skirtas didelei žuviai, vieną indelį atliekoms ir plokščią metalinę skardą jau išpjautai filė.
Pirmosios ėmėsi pats. Aš tik stovėjau šalia ir žiūrėjau.
Peilis slydo taip lengvai, jog atrodė, jog ne pjauna, o keliais tiksliais fechtavimosi judesiais atskiria mėsą nuo kaulo. Jokios kovos. Nė užuominos apie pastangas. Tik ranka, aštrus įrankis ir beveik nepastebimas krustelėjimas. Tai buvo vienas meistriškiausių dalykų, kokius teko matyti virtuvėje.
Tada jis perdavė peilį man. Truputį jaudinausi. Sunku atsipalaiduoti, kai tau į nugarą kvėpuoja „Michelin“ lygio šefas, net jeigu jis tai daro labai mandagiai ir beveik be garso.
Šiek tiek įgūdžių dorojant žuvį jau turėjau, bet čia viskas vyko kitaip. Nukirpau pelekus, įpjoviau ties žiaunomis ir pasiruošiau svarbiausiai daliai – atskirti filė nuo kaulo taip, kad neatrodytų, jog žuvis patyrė smurtą. Įpusėjus pjūviui, Daisukė mane pristabdė.
– Žinoma, ilgainiui ranka pati išmoksta, ką daryti, – pasakė jis. – Bet nepamiršk – peilis – tarsi tavo nervinių ląstelių tęsinys.
Pasijutau kaip filosofijos paskaitoje, tik vietoj lentos su kreida priešais mane gulėjo gleivėta žuvis.
– Tu per daug viską kontroliuoji akimis, – pridūrė. – Atsipalaiduok.
Vis dėlto susitvarkiau neblogai. Bent jau taip teigė šefas. O iš jo lūpų toks įvertinimas skambėjo rimtai, juolab kad jis nebuvo linkęs daugžodžiauti.
Vėliau Daisukė priminė, kad lenta visada turi būti švari. Ją būtina kartkartėmis nuvalyti, kad kraujas ir kiti nešvarumai nesiliestų su filė. Tada parodė, kaip atskirti odelę. Ir vėl – tas pats meistriškumas. Peilis slydo taip ramiai, lyg žuvis pati būtų sutikusi bendradarbiauti.
Šefas paėmė filė ir apibarstė daši milteliais – tam tikru sultinio koncentratu. Tarp dviejų gabalėlių įdėjo kombu – džiovinto rudadumblio lakštą. Tada viską rūpestingai suvyniojo į virtuvinį popierių – kažkodėl tai priminė, kaip vaikystėje tėtis apkamšydavo mane prieš miegą, kad nepajudėčiau. Gal ir žuvį taip norėjo nuraminti?
– Daši ir kombu suteikia umamio skonį, – paaiškino Daisukė. – Dėdamas „mumiją“ į vakuumavimo maišelį, jis tęsė: – Vakuumuosime šešiasdešimties procentų slėgyje. Žuvį reikia gerbti ir su ja elgtis itin subtiliai.
Šią akimirką noras mokytis dar labiau išaugo. Troškau sugerti kiekvieną jo žodį, kurio sulaukti būdavo taip sunku. Mintyse vadinau jį senseējumi.
Tą dieną supratau, kad mano alkis kulinarijai ne mažėja, o priešingai – kuo daugiau sužinodavau, tuo labiau norėjau dar.
<…>
Po darbo Daisukė pasiūlė pasilikti.
– Paragaukim naujo IPA.
Sutikau. Traukinys – tik po kelių valandų, o skubėti nebuvo kur.
Iš virtuvės patraukiau į barą. Ten visi turėjome susitikti. Prisėdau ant aukštos kėdės prie stalo. Priešais mane viena padavėja blizgino taures, kita tikrino tos dienos čekius, tarsi bandydama skaičiais išmatuoti praėjusios pamainos nuovargį. Už nugaros baro darbuotojos kažką linksmai aptarinėjo daniškai, bet nieko nesupratau. Įdomi ta kalba – skamba taip, lyg šnekantysis burnoje laikytų karštą bulvę.
Kol laukiau šefo, žvilgsnis užkliuvo už naujų paveikslų. Jie buvo lengvi, lakoniški, be jokio noro pademonstruoti savo ypatingumą. Pagalvojau, kad geras paveikslas panašus į gerą desertą – išoriškai paprastą, bet ilgam paliekantį skonio pojūtį. Šie paveikslai man kažkodėl priminė citrusų gaivumą ir lengvą pavasario vėją.
– Kada spėjot juos pakabinti? – pasiteiravau padavėjos.
Ji kilstelėjo antakius.
– Bro… jie čia jau savaitę.
– Rimtai?
– Tik dabar pamatei?
– Juk beveik neišeinu iš virtuvės.
Ji nusijuokė.
– O žinai, kiek kainavo? – tarė linksmai primerkusi akis.
– Net nesakyk. Tikriausiai daugiau nei uždirbu per mėnesį.
– Atspėjai, – šyptelėjo. Tada nusijuokė dar kartą. Šįkart kažkaip liūdniau. Tuo metu pasirodė Daisukė. Vienoje rankoje laikė kompiuterį.
– Iš ko čia juokiatės? – pasiteiravo.
Mostelėjau į paveikslus.
– Matei juos?
Daisukė sustojo ir kelias sekundes žiūrėjo į sieną taip, lyg meno dirbiniai ką tik būtų ten atsiradę.
– Ne.
Padavėja atsiduso.
– Judu beviltiški. Jie čia jau savaitę kabo.
Moteris papurtė galvą ir nuėjo, vis dar šypsodamasi.
– Tau patinka menas? – paklausiau Daisukės.
– Žinoma, – nedvejodamas tarė jis. Trumpam nutilo. – Mano mėgstamiausias – Rafaelis.
Prisipažinsiu, tokio atsakymo nesitikėjau. Dauguma virtuvėje būtų minėję Banksy arba van Gogą. O čia – Rafaelis!
– Rimtai? O man iš didžiojo Renesanso trejeto arčiausiai širdies Mikelandželas.
Daisukė šyptelėjo.
– Tas, kuris žmones tapė lyg bulvių maišus?
Garsiai nusijuokiau. Visi atsisuko į mane.
– Negailestingas tu.
– Bet techniškai jis yra genialus.
Linktelėjau.
– Ketveri metai, paskirti Siksto koplyčios luboms. Septyni šimtai kvadratinių metrų. Kartais atrodo, kad ne tapė, o mėgino peržengti žmogaus galimybių ribas.
– O man vis tiek labiau patinka Karavadžas, – tvirtai rėžė Daisukė.
– Dėl šviesotamsos? – suglumau.
Daisukė nė sekundės nedvejojo:
– Taip. Ir dėl to, kad jo tapyti žmonės pagaliau pradėjo atrodyti kaip tikri. Paveikslai įgavo ne tik gylio, bet ir emocijos, – jis nusišypsojo.
– Suprantu.
Nepastebimai prabėgo dvi valandos. Žvilgtelėjau į laikrodį. Jei būčiau išėjęs tą akimirką, dar galėjau spėti į traukinį. Pasilikau. Po keliolikos minučių pažvelgiau dar kartą. Ir į antrąjį dar būčiau spėjęs. Bet likau sėdėti.
Pokalbis įtraukė taip, kad alus tapo tik nebyliu palydovu. Stiklinės tai prisipildydavo, tai ištuštėdavo, o mes vis šokinėjome nuo Karavadžo prie japonų estetikos, nuo virtuvės prie gyvenimo. Tik gerokai vėliau supratau, kad jau nebeatsimenu, kelintas IPA bokalas stovi prieš mane.
Mintyse save sudrausminau: Rimai, gal jau gana.
Bet kūnas tos minties kažkodėl neišgirdo. Tik atsistojęs pajutau, kad grindys pasidarė šiek tiek… filosofiškesnės nei įprastai. Liežuvis irgi nusprendė, kad šiandien gali dirbti puse etato. Rimai, rimtai? – pagalvojau.
Norėdami komentuoti, turite prisijungti.
Parašykite komentarą