Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2026-10-30 |
Užvakar Ispanijoje įvyko kraupi geležinkelio tragedija. Valstybinės kompanijos „Renfe“ traukinys įsirėžė į stovintį privačios „Iryo“ traukinį. Pirminiais duomenimis, katastrofa aiškinama eismo valdymo centro klaida.
Ispanijoje gedulas, gedime ir mes kartu su jais, ir tikimės, kad pas mus panašių tragedijų išvengsime.
Gali būti ir sisteminių bėdų
Neabejotina, kad katastrofos priežastys bus nuodugniai ištirtos ir konkretūs kaltieji nubausti. Tačiau Ispanijos viešasis transportas nuo seno turi didelę sisteminę bėdą: jam neproporcingai daug įtakos turi politikai, kurie į vadovų pozicijas mieliau skiria irgi politikus, o ne transporto profesionalus.
Lojalumo, o ne kompetencijos principas Ispanijoje skiriant į postus persmelkia visą šią sritį.
Nepamatavo tunelių pločio
Prieš trejus metus iš Ispanijos geležinkelininkų juokėsi visi kolegos. „Renfe“ nusprendė modernizuotis ir užsakė atnaujinti šalies šiaurės siaurukų tinklo riedmenis. Kaip Ispanijai tas kontraktas nebuvo didelis, ketvirtis milijardo eurų (panašią sumą per keletą metų mes sumokėsime „Klaipėdos paslaugoms“ už keleivių vežimą autobusais). Bet geležinkeliui vadovaujantis politinis kabaljero nepasivargino sužinoti, jog šalyje yra net trys geležinkelio vėžės: 1 000 mm, 1435 mm ir 1668 mm pločio. Kaip jau turbūt nutuokiate, jis užsakė ne siauruko, o standartinės vėžės riedmenis, kurie tiesiog fiziškai negalėtų prasisprausti pro siauruko tunelį.
Kas buvo tas transporto genijus? Isaías Táboas Suárez. Užtraukė gėdą visiems ispanų istorikams (toks jo išsilavinimas). Prieš tai dirbo leidyklos direktoriumi, vyriausybėje rūpinosi turizmu. Patirtis geležinkeliuose prieš paskiriant „Renfe“ vadovu – viešieji ryšiai šioje įmonėje.
Taip tie reikalai tvarkomi Ispanijoje.
Nemėgo, bet laikė
Lietuvoje ilgą laiką profesionalizmas būdavo vertinamas aukščiau. Kalinys Eligijus Masiulis knygoje „Baltas apykakles prasegus“ prisimena, atleiskite už ilgą citatą: „Kai tik tapau ministru, pas mane ėjo įvairiausios prabos „pasiuntiniai“, kurie primygtinai siūlė pakeisti įmonės vadovą. Net įdomu pasidarė, kodėl toks milžiniškas noras pakeisti direktorių. Motyvavo stagnacija, nelojalumu, kad „socialdemokratų žmogus“, nekompetencija, modernumo stoka ir taip toliau. Suprantama, kad tęsiant pokalbį buvo siūlomos kitos garsios ir mažiau garsios kandidatūros, kurios „vadybiškai“ ir „vertybiškai“ pastatys ant kojų „Lietuvos geležinkelius“. Mistiškai buvo užsimenama apie gerus laikus, kurie lauks mūsų visų, jeigu tik pakeisiu S. Dailydką… Nebuvau toks naivus ir puikiai supratau, kad įvairios verslo grupės, kurios dirba su „Lietuvos geležinkeliais“, nori sau lojalaus ir sukalbamo vadovo. Tai gal S.Dailydka ne taip jau blogai dirba, kad nepataikauja, nenuolaidžiauja verslo grupėms, o pirmiausia rūpinasi valstybinės įmonės interesais.“
Profesionalas Stasys Dailydka „Lietuvos geležinkelių“ vadovu išliko ir tą, ir net kitą Seimo kadenciją, pasikeitus ministrui.
„Laisvei“ buvo nubrėžtos ribos
Tačiau bandymai transporte profesionalus pakeisti politikais yra reguliarūs. Lietuvoje apie tokias istorijas sužinome tik tada, kai jos įgyja platesnį skambesį.
Tuo pačiu laiku, kai pasaulyje skambėjo ispanų geležinkelininkų performansas, Lietuvoje bandyta panašiai perimti „Lietuvos geležinkelius“: 2023 03 15 „Lietuvos geležinkelių” korporatyvinių reikalų direktore priimta Agnė Belickaitė. Jos kvalifikacijos buvo panašios, kaip kolegos Suárezo: TSPMI bakalaurė, triūsusi viešųjų ryšių bare. Papildomi pranašumai: Laisvės partijos (šiai partijai tuo metu priklausė Susisiekimo ministerija) pirmininkės klasiokė, draugė ir bendražygė.
Kaip rodė to ispano Suárezo pavyzdys, vadovavimas įmonės viešiesiems ryšiams – paskutinis laiptelis prieš tampant pačiu įmonės vadovu.
Lietuvai, net ir koalicijos partneriams, to jau buvo per daug. Suūžus pasipiktinimo bangai, ji buvo priversta atsistatydinti.
Skaitytojui galbūt bus įdomūs mūsų geležinkelių pareiškimai per keletą dienų. Pradžioje jie džiaugėsi gavę tokį lobį. Po to jie džiaugėsi jau jo netekę.
Trumpa pasaulio šlovė! Trumpa taip pat yra juridinių asmenų meilė direktoriams, nes juridinis, kitaip nei fizinis, neturi nei sielos, nei sąžinės, nei atminties…
Beje, tai, kad nuo to laiko mūsų geležinkelyje neskamba panašios istorijos, dar nereiškia, kad politikai nėra ten sėkmingai prikišę savo mulkių. Galbūt tai tiesiog padaryta ne taip įžūliai.
Klaipėdos praktika
O kaip pas mus mieste su tuo viešojo transporto valdymu? Pagal kokius kriterijus pasirenkami vadovai? Šiemet iš pareigų atleistas „Klaipėdos keleivinio transporto“ direktorius Gintaras Neniškis, sukūręs ir ištobulinęs modernią miesto ir regiono viešojo transporto sistemą.
Amžinų nėra, vadovai keičiasi. Tačiau šiuo atveju profesionalą transportininką pakeitė savivaldybės tarnautoja, apie kurią geriausia ką galiu pasakyti – kad ji man gražesnė už Neniškį.
Aptariant pokyčius įstaigoje, viešojoje erdvėje paprastai minimas tik G. Neniškio atleidimas. Tačiau pokyčiai įstaigoje yra gilesni. Per pirmuosius naujos vadovės darbo mėnesius palikti darbą – ne savo ir „savo“ noru – buvo priversti dar trys kvalifikuoti žmonės. Atleistieji neprapuolė: Klaipėdos transportininkai yra kolegų gerbiami ir vertinami šalyje. Tais specialistais sustiprėjo Kretinga, Kaunas, vienas dirba Estijoje.
Pats „Klaipėdos keleivinis transportas“ per dešimtmečius yra sukomplektuotas taip gerai, kad net reikšmingų profesionalų netektis kol kas dar neprivedė prie sistemos griūties. Ji dar turi šiokią tokią atsparumo atsargą. Tačiau patyrusi akis jau mato pirmuosius degradacijos ženklus.
Norėdami komentuoti, turite prisijungti.
Parašykite komentarą