„Kaip nevienareikšmiai vertinu tuos griovimus. Kartais praeidamas pro dabar jau Senamiesty nugriautus pastatus pagalvodavau, kaži kokia jų išliekamoji vertė? Eiliniai namukai, be puošybos elementų, neišraiškingos architektūros, bet saugomas kaip vertingas, istorijos iššūkius atlaikęs pastatas. Jų rekonstrukcija baisiai brangi. Ir nežinau, gal jau geriau nugriovus atstatyti autentiškus. Po karo dauguma Vokietijos senamiesčių taip atstatyti buvo, vaikštai jų gatvelėmis ir sunku suvokti, jog tai naujai atstatyti. Neskubėkim smerkti. O geriau pagalvokim, kaip galėtume prisidėti savininkams rekonstruoti, jei norim statinius autentiškus išlaikyti”, – po „Atviroje Klaipėdoje” publikuoto straipsnio apie Klaipėdos apygardos teisme vykusį parengiamąjį posėdį civilinėje byloje pagal Generalinės prokuratūros ieškinį komentarą parašė Joriu pasivadinęs skaitytojas.

Jam galima būtų 100 proc. pritarti, jei ne keli „bet”.

Pirma, norėtųsi sužinoti, kiek senų pastatų Klaipėdoje buvo atstatyta pagal autentiškus senų pastatų pavyzdžius? Šių eilučių autorė mena, deja, vos vieną – buvusį „Lūjos” restoraną Herkaus Manto g.

Taip pastatas Donelaičio 12 atrodė 2006 m. Skaitytojo nuotr.

O taip jis atrodo šiandien. Martyno Vainoriaus nuotr.

Antra, liūdna konstatuoti, tačiau lietuvių mentalitetas, deja, labai ir labai skiriasi nuo vokiečių, prancūzų ar net mūsų artimų kaimynų lenkų. Žinia, jie po karo atstatė visą sugriautą Varšuvos senamiestį, kai tuo metu lietuviai vos – vos nenušlavė ir to, kas dar buvo likę iš senojo Mėmelio.

Apie tai, kad būtų buvę siekių atstatyti prie Biržos tilto buvusius gražiuosius pastatus ar senąsias miesto bažnyčias – niekam net minties nekilo.

Žinoma, dabar lengva pasiteisinti tuo, jog to nebūtų leidę SSSR vadai ir vadukai, tačiau ar kas nors bent bandė? Ir kam trukdė iki praėjusio amžiaus 9-ojo dešimtmečio Klaipėdos miesto centre išlikusi seniausia šalyje XVIII a. gaisrinė, kurią be skrupulų nugriovė daug miestui nusipelnęs architektas kartu su ne mažiau nusipelniusiu, iki šiol liaupsinamu tuometiniu miesto vadovu? Mat būtinai toje, o ne kitoje vietoje anuomet prireikė centrinio Klaipėdos viešbučio…

Bet kalba ne apie tai.

Kalba apie naujųjų dabartinių kai kurių lietuvių verslininkų, politikų, o ir eilinių žmogelių mentalitetą, kurį ne tik sovietmečiu, bet ir Nepriklausomybės pradžioje formavo (bei, deja, tebeformuoja iki šiol) panašūs valdžiažmogių ir valdininkų pavyzdžiai.

Kai Klaipėdos senamiestyje vienas po kito iki šiol griūna likę negausūs senieji paveldo pastatai, o kaltų dėl to nerandama, norisi paklausti tik vieno: ką veikia valdiškų, iš biudžeto išlaikomų atsakingų įstaigų ir įstaigėlių atstovai, nematantys to, ką mato eiliniai miesto žmonės?

Ir kodėl Lietuvoje įsivyravo ydinga praktika, jog už daugelio institucijų (paveldo, aplinkosaugos, visuomenės sveikatos centro ir kt.) neveiklumą tampa atsakinga vienintelė institucija – prokuratūra?

Klaipėdoje smirda – tesiaiškina kaltuosius prokuratūra. Klaipėdoje užterštas dirvožemis – ištirs prokuratūra. Ir t.t.

Neištirs. Nes prokuratūra, skirtingai nei minėtosios bei panašios biurokratinės kontorėlės, neturi realių svertų minėtoms problemoms spręsti (o ir jos funkcijos yra kitos), tad ji geriausiu atveju tik gali konstatuoti viešo intereso pažeidimo faktus, kuriuos šalinti turės vis tos pačios biurokratinės struktūros.

Tad kol šalyje išbujojusi biurokratinė valdininkų armija stumdo kaltę vieni nuo kitų, gudresni jų atstovai tuo metu sumaniai naudojasi įstatymų ar kolegų neveiklumo spragomis, apsirūpindami patys ir aprūpindami savo artimuosius naujais brangiais būstais miestų centruose. O kad dėl to gali tekti vieną kitą trobą šį šoną patraukti – argi tai didelė bėda?

Juoba kad ir Karaliaus Saulės dar XVII a. išsakytos sparnuotos frazės, mūsų šalelėje tapusios populiaria patarle „po manęs – nors ir tvanas”, niekas iki šiol neatšaukė…