Penktadienį sukanka lygiai 70 metų, kai Vykdomasis Klaipėdos miesto komitetas nusprendė ties Montės (dabar – Herkaus Manto) ir J. Janonio gatvių sankryža stovėjusį dar XIX a. iškilusį viešbučio pastatą perduoti valdyti valstybinei įmonei „Viešbutis Nr. 1″.

Taip šis viešbutis tapo dar vienu sovietmečiu subjaurotu pastatu. O per visą ligšiolinį nepriklausomybės laikotarpį pastatas tiesiog merdėjo. Naujieji jo savininkai rekonstrukciją tikisi pradėti kitų metų vasaros pabaigoje. Po jos čia ir vėl planuojama teikti nakvynės paslaugas, vėl veiktų restoranas, būtų įrengtos konferencijų salės.

„Baltijos” pirmtakas – viešbutis ir restoranas „Zur Ostbahn”, anot kraštotyrininko Kęstučio Demerecko, buvo pastatytas labai geroje vietoje. Tuometis architektas, projektuodamas pastatą, jau žinojo miesto plėtros kryptį bei pobūdį ir viešbutis iškilo prie pat abiejų gatvių. Martyno Vainoriaus nuotr.

Prie žalio šilo, prie Rytų geležinkelio

Kultūros paveldo ekspertas Kęstutis Demereckas, atlikęs šio pastato istorinius, urbanistinius ir ikonografinius tyrimus, rašo, kad miesto šiaurinė riba XIX a. pr. ėjo palei dabartinę S. Daukanto gatvę, kurios susikirtime su Ilgąja (vėliau Liepojos, dabar – Herkaus Manto) gatve, stovėjo šiauriniai miesto vartai. Karaliui miestui padovanojus žemės iki Svijanės upelio (tekėjo nuo dabartinės geležinkelio stoties palei dabartinę J. Janonio gatvę ir dabartinėje Klaipėdos jūrų krovinių kompanijos teritorijoje įtekėjo į marias) buvo įkurtas naujas miesto kvartalas, pavadintas Vilhelmo miestu (karaliaus garbei). O Liepojos gatvė buvo pratęsta iki Svijanės upelio, kur pastatyti nauji Liepojos vartai.

1812 m. čia buvo įrengtas vienas iš dvylikos miestą supusių gynybinių įtvirtinimų – į šiaurinę pusę orientuoto pusė šešiakampio šanco. Ant jo pylimo turėjo būti dislokuota trijų patrankų baterija.

K. Demereckas rašo, kad 1816 m. buvo pradėti formuoti nauji žemės sklypai už Svijanės upelio. Palei upelį nutįso ilgi siauri žemės sklypai, o jų pietine riba buvo nuo Liepojos gatvės palei Svijanės upelį nutiestas naujas kelias, vėliau pavadintas Pievų gatve (dabar – J. Janonio g.).

1850 metų Klaipėdos miesto hipotekos knygoje pateiktas būsimos Pievų (dabar J. Janonio) gatvės ir šalia jos suformuotų sklypų planas, sudarytas Conrad Pusch, kuriame pagal Svijanės upelį žymimi neužstatomi sklypai palikti pievoms. Iliustracija iš Kęstučio Demerecko studijos.

„1857 m. Kleino sudarytame Klaipėdos miesto plane pažymėta, kad iš tų 10-ies sklypų 5 užstatyti, tarp jų ir pirmasis, busimasis viešbučio sklypas. <…> Pirmuosius tris Pievų g. sklypus 1858 m. Adresų knygos duomenimis buvo nusipirkęs pašto laikytojas (Posthalter) C. H. Toge, gyvenęs Naujamiestyje, Ligoninės g. 10. Jo užsakymu, galima manyti, pastatytas kampinis pastatas. 1866 m. duomenimis Pievų g. 1-3 sklypus jau valdė batsiuvių gildijos meistras C. Th. Nettbohm. Čia jis buvo įkūręs užeigos namus „Zur grünen Haide” (užeiga prie žaliojo šilo). Šis pavadinimas, matyt, kilo nuo Klaipėdos plantacijos apželdinimo, kuris prasidėjo apie 1820 m.”, – rašoma K. Demerecko studijoje.

Šalia buvusiuose sklypuose, anot kultūros paveldo eksperto, matyt, taip pat jau buvo pastatyti namai, nes minėtoje adresų knygoje rašoma, kad čia buvo nuomojamos patalpos Apskrities ligoninei. Pastatuose buvo ir nuomojami butai. Čia gyveno mokesčių inspektorius, mokytojas, kalvių gildijos narys, vežikas su šeimomis.

Vėliau Liepojos ir Pievų gatvių kampe minima Nettbohmo smuklė, kuri tapo artimiausia 1881 m. pastatytai geležinkelio stočiai. 1898 m. adresų knygoje jau žymima, kad pastatų ir sklypo Pievų g. 1-3 savininkė yra našlė Nettbohm.

Jau tais pačiais metais pažymėta, kad šioje vietoje įkurtas restoranas „Zur Ostbahn” („Prie Rytų geležinkelio”), kurio savininkas – Heinrich Barsties.

Pirmasis viešbučio ir restorano pastatas.

Pasak K. Demerecko, po 10 metų šis verslininkas jau buvo viso Pievų g. 1-3 komplekso savininkas, 1907 m. jis rekonstravo senąjį viešbutį ir restoraną „Zur Ostbahn”. Be viešbučio ir restorano, H. Barsties šiame pastate turėjo ir kolonialinių prekių, vyno ir spiritinių gėrimų parduotuvę. Pastato stilistika, puošyba atitiko XX a. pr. jugendo stiliaus bruožus.

„Kampinio įėjimo suformuotas frontonas viršuje baigėsi išlenktu frizu su trimis vazomis. Nuo kraštinių vazų žemyn per 1/5 aukščio nutįsę geometriniai iškilaus tinko papuošimai, kurie atkartoti virš kiekvieno antrojo aukšto lango. Tokių langų buvo po tris abipus įėjimo antrajame aukšte. Tokiu pat būdu puoštas ir restorano fasadas – atviruke matyti vienas antrojo aukšto langas virš restorano durų. Restorano arkinę dvivyrių durų angą puošė kiek kitoks architektūrinės puošybos elementas, sudarytas iš dviejų keturkampių puskolonių, kurias viršuje jungė tiesus, o virš durų išlenktas karnizai. Pastatas dviejų aukštų, sudėtingos konfigūracijos su pakylėta mansardine dalimi, kurioje, matyt, buvo gyvenama viešbučio personalo. Atviruke matyti, kad karštą vasaros dieną atidaryti langeliai patalpų vėdinimui. Pievų g. pusėje sublokuoti su viešbučiu stovėjo dar du mažesni gyvenamu namai taip pat priklausę H. Barsties. Čia buvo nuomuojami butai klaipėdiečių šeimoms”, – pastato išvaizdą, remdamasis 1915 m. atviruku, aprašo K. Demereckas.

1915 metais datuojame atviruke vyras stovi ties dabartine Lietuvininkų aikšte. Kairėje matyti ir viešbutis „Zur Ostbahn”. ebay.de nuotr.

Anot jo, nėra jokių patikimų žinių, kada viešbučio savininkas H. Barstys sumanė rekonstruoti ir išplėsti viešbutį – pastatyti dar du jo aukštus.

Viešbutis po išplėtimo. „Memeler Dampfboot”/Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos archyvo nuotr.

„Viena hipotezė kyla iš to, kad 1929 m. Klaipėdos adresų knygoje vėl reklamuojamas skyriuje „Viešbučiai” viešbutis „Zur Ostbahn”. Kitas rekonstrukcijos datavimui faktas gali būti 1934 m. M. Gelžinio sudarytame Klaipėdos miesto plane nubraižytas vientisas be jokių laiptuotų formų Pievų g. korpuso stačiakampis. Be to, vaistinė „Löwen-Apotheke” nurodoma Pievų g. 1/3 tik 1935 m. Remiantis šiais pastebėjimais galima būtų teigti, kad viešbutis „Zur Ostbahn” rekonstruotas 1929-1934 m. laikotarpiu”, – svarsto K. Demereckas.

„Memeler Dampfboot”/Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos archyvo nuotr.

Pasak šio kultūros paveldo eksperto, dabartinio sklypo užstatymą geriausiai rodo 1942 m. miesto planas. Jame šioje vietoje užfiksuoti 8 pastatai – trys viešbučio pastatai ir dar vienas gyvenamasis namas, o kiti – ūkinės paskirties, nors vienas iš jų pagal ankstesnius duomenimis galėjo būti ir gyvenamosios paskirties.

Rekonstruotas viešbutis – pats paskutinis iš nuotraukoje matomų tuometinės Liepojos gatvės pastatų. Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos/ AdM archyvo nuotr.

Pirmosios sovietmečio statybos

Anot K. Demerecko, 1947 m. planas rodo, kad  sklype neliko siauro ilgo, spėjama, gyvenamo namelio, stovėjusio galu į Pievų g. Didžiojo kiemo sandėlio žymimi tik likučiai. Pats viešbutis ir kita jo aplinka buvo išlikusi.

Dr. Vasilijus Safronovas knygoje „Klaipėdos pramonės ir verslo istorija” rašo, kad iš aštuonių prieškariu mieste veikusių viešbučių po 1945 m. nuolatinė veikla buvo atnaujinta tik dviejuose – „Pajūris” (Nr. 2) buvo įrengtas buvusiame viešbutyje „Balticher Hof” (Žvejų gatvėje), o kitas – „Baltija” (Nr. 1) veikė vietoje „Hotel zur Ostbahn”.

Dėl pastarojo, jau turėjusio adresą Montės g. 61,  perdavimo valstybinei įmonei „Viešbutis Nr. 1″ lygiai prieš 70 metų – 1949 m. gruodžio 13 d. sprendimą priėmė miesto Vykdomasis komitetas.

Vaizdas į viešbutį ir J. Janonio gatvę iš tuometinės Pergalės (dabar – Lietuvininkų) aikštės. Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos archyvo nuotr.

K. Demereckas rašo, kad 1959 m. vykdytų statybų metu naujasis viešbutis išaugo sujungus du pastatus J. Janonio gatvėje. Apmatavimų metu buvo nustatyti dviejų viešbučio komplekso pastatų aukščiai. Pirmojo, kampinio keturių aukštų pastato aukštis buvo 9,55 m, šalia stovėjusio J. Janonio g. 2 – 6,1 m, o namas Nr. 3 jau nebežymimas. Viešbučio kompleksui priklausė ir ūkiniai pastatai kieme – mūrinių sandėlių eilė, dar žymėti ir buvusio kvadrato plano ūkinio pastato, buvusio kiemo centre, kontūrai.

Pasak K. Demerecko, „Baltijos” vardas viešbučiui tikriausiai buvo suteiktas tais pačiais metais, nes 1959 m. Klaipėdos reklaminiame informaciniame leidinyje, skyriuje „Viešbučiai, valgyklos” pirmuoju rašomas „Viešbutis „Baltija” – Montės g. 41. tel. 23-67″.

Pastato pirmojo aukšto patalpos buvo perduotos Aerokasoms ir viešojo maitinimo įstaigai, tuo metu vadintai „Užkandine”. Viešbutis jau priklausė Klaipėdos miesto vykdomojo komiteto Komunaliniam ūkiui. Užkandinė – susivienijimui „Jūratė”. Taip pat pastato pirmajame aukšte buvo kirpykla, priklausiusi Buitiniam gyventojų aptarnavimo kombinatui „Gražina”.

Anot K. Demerecko, pagrindinis įėjimas į viešbutį buvo iš J. Janonio gatvės, pastato kampe. Pirmajame aukšte kambarių viešbučio gyventojams nebuvo. Antrajame aukšte buvo suplanuota koridorinė sistema – per abu pastatus viduryje ėjo koridorius, iš kurio galėjai patekti į atskirus kambarius. Kambariuose patogumų nebuvo, tik kriauklės. Vonios, dušai, tualetai, prausyklos buvo bendri visam aukštui. Pietvakariniame korpuse, į kiemo pusę buvo įrengti balkonai. Prabangesni kambariai buvo įrengti reprezentacinėje, gatvės pusėje. Vienas kambarys reprezentacinėje miesto gatvių sankryžos pusėje buvo ypač didelis ir erdvus. Darbuotojų liudijimu, tai buvo viešbučio pasitarimų ir švenčių salė. Trečiajame aukšte buvo įrengti 24 viešbučio kambariai.

Rekonstravo po ketvirčio amžiaus

K. Demereckas rašo, kad 1974 m. buvo pradėta antroji viešbučio rekonstrukcija, kurios metu iš esmės buvo pakeistas pastato išplanavimas ir struktūra. Viešbutis vėl buvo atidarytas 1976 m.

Pirmajame aukšte, J. Janonio g. korpuse, buvo įrengtos Aerokasos. Šiaurės vakarinėje pastato dalyje buvo įrengta telegrafo stotis. Įėjimas į viešbutį buvo paliktas 1959 m. suprojektuotoje vietoje iš J. Janonio gatvės. O šalia senojo reprezentacinio kampinio buvo suprojektuotas įėjimas į alaus restoraną „Puta”. Kavinės-restorano „Jūratė” susivienijimui priklausęs restoranas užėmė beveik visą viešbučio pirmąjį aukštą. Jo poreikiams buvo išplėstas priestatas kieme. Restorano šiaurės rytiniame kampe buvo įrengta apskritimo formos erdvi banketinė salė įvairiems miesto vadovų pokyliams.

Pirmajame aukšte buvusi kirpykla buvo perkelta į antrąjį J. Janonio g. korpuse. Čia buvo ir visos viešbučio ūkinės bei personalo patalpos. Todėl antrajame aukšte tebuvo 15 viešbučio kambarių, kai trečiajame ir ketvirtajame – po 20. Iki rekonstrukcijos kiekviename aukšle buvo po budintį, vėliau, jų nebeliko.

1977 m. darytoje nuotraukoje matyti ir Baltijos viešbutis. Bernardo Aleknavičiaus (Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos archyvas) nuotr.

K. Demereckas savo studijoje cituoja buvusią viešbučio direktorę Aldoną Ločmilis, pasak kurios, viešbučio rekonstrukcijai vadovavo Klaipėdos „Miestprojekto” architektas Petras Lapė. Tačiau ir jos metu esą buvo palikta daug nepatogumų. Pavyzdžiui, kambariuose iš prieškambario nebuvo įrengtos durys, nes paprasčiausiai jos ten netilpo. Tad direktorei teko ieškoti užuolaidoms medžiagos net Vilniuje.

Pasak atsiminimų, viešbutyje dažnai apsistodavo sportininkai, jų komandos. O „Puta” klaipėdiečių buvo labai mėgiama, ypač studentų.

Pakliuvo į bendrų su užsieniu įmonių vajų

Po nepriklausomybės atgavimo visi miesto viešbučiai buvo priskirti 1990 m. lapkritį įsteigtai Valstybinei Klaipėdos miesto viešbučių įmonei. Pastaroji miesto valdybos sprendimu 1991 m. birželį buvo įtraukta į „miesto savivaldybės vietinio ūkio reguliavimo sferos specifinės paskirties įmonių sąrašą”.

Vėliau viešbutis pateko į tuo metu itin populiarų valstybinio turto privatizavimo/perėmimo schemą – bendrų su užsieniu įmonių steigimą.

Martyno Vainoriaus nuotr.

Suderinus su miesto valdžia (yra tuometinio Klaipėdos mero Benedikto Petrausko viza) 1992 m. birželio 1 d. buvo pasirašytas ketinimų protokolas dėl Bendros Lietuvos-Vokietijos įmonės steigimo tarp Bendros Lietuvos-Vokietijos įmonės „Ideal-R”, Vokietijoje registruotos bendrovės „Ideal-Reisen”, kuriai vadovavo H. Potz, ir Valstybinės Klaipėdos miesto viešbučių įmonės, kuriai vadovavo Kazimieras Sakalauskas.

Pagal šį ketinimų protokolą buvo numatyta, kad 1992 m. antrame ketvirtyje visos šios šalys sukurs bendrą įmonę, kuri užsiims viešbučio, turizmo, visuomeninio maitinimo, prekybos ir tarpininkavimo paslaugoms teikti. Ji turėjo įkurti  turizmo informacijos centrą „Baltijos” viešbučio bazėje, 1992 m. III-IV ketvirtyje atlikti projektavimo darbus ir 1993 m. reorganizuoti „Baltiją” į trijų žvaigždučių viešbutį.

Martyno Vainoriaus nuotr.

Bendrą Lietuvos-Vokietijos įmonę „Ideal-R” buvo įsteigusi minėtoji Vokietijos įmonė ir UAB „Firma Relita”, kurią valdė Antanas Stalmokas, V. Karolis, D. Kateivaitė. Lietuviškajai bendrovei naujame darinyje priklausė 80 proc. akcijų. „Firma Relita” netruko tapti vieninteliu „Ideal-R” akcininku, o 1997 m. rugpjūtį jau nuspręsta ją likviduoti (tai buvo padaryta 2011 m.).

1992 m. birželio pabaigoje mero B. Petrausko potvarkiu buvo sudaryta ekspertų grupė viešbučio „Baltija” ir namo Šaulių g. 26 turtui įvertinti. Ją sudarė pirmininku paskirtas mero pavaduotojas Antanas Lygnugaris, Savivaldybės Nuosavybės ir finansų skyriaus vyr. specialistas J. Jurkus, Komunalinio ūkio skyriaus buhalterė R. Genutienė, Valstybinės Klaipėdos miesto viešbučių įmonės direktorius ekonomikai V. Bagdžiūnas, jos inžinierė-statybininkė I. Senavaitienė ir vyr. buhalterės pavaduotoja J. Dragūnienė. Komisija viešbutį įvertino 5 636 754 rublių.

Martyno Vainoriaus nuotr.

1992 m liepą premjero Gedimino Vagnoriaus vadovaujama vyriausybė leido Valstybinę Klaipėdos miesto viešbučių įmonę reorganizuoti į keturias įmones: specifinės paskirties valstybinę įmonę-viešbutį „Klaipėda”, valstybines įmones-viešbučius „Pamarys”, „Baltija” ir „Viktorija”. Kartu nutarta visas jas įtraukti į 1992 m. rugsėjo-spalio privatizavimo programas. Tik „Klaipėdos” atveju buvo nustatyta, jog privatizuojama 49 proc. įstatinio kapitalo.

Dar tą patį mėnesį Klaipėdos miesto valdyba, vadovaujama mero B. Petrausko, leido „Baltijai” steigti minėtąją bendrą Lietuvos ir Vokietijos įmonę. Tame pačiame posėdyje laikinąja „Baltijos” administratore paskirta Dalija Eimutienė, prieš tai dirbusi viešbučio „Viktorija” vyresniąja administratore.

Norėjo paversti prekybos centru

Iš bendros Lietuvos ir Vokietijos įmonės viešbutį perpirko klaipėdietis verslininkas Rimgaudas Kuntsmonas. Pasak jo, tai galėjo būti apie 2000 metus, jau po Rusijos krizės.

„Turėjome tokių vasiukiškų idėjų, buvome pradėję ir projektuoti, buvo visai neblogas projektas. Mintis buvo įrengti prekybos centrą per keturis aukštus. Tačiau viską nutraukė prasidėjusi ekonominė krizė. Kita vertus, gal ir gerai, kad nepavyko, nes dabar jau daug tų prekybos centrų pristatyta”, – sakė R. Kunstsmonas.

Vidinė viešbučio pastato pusė. Martyno Vainoriaus nuotr.

Pasak jo, pastatą iš jo nupirko dabartiniai jo savininkai – UAB „Arsis properties”. Registrų centro duomenimis, sandoris buvo sudarytas 2014 m. gegužę.

Tuomet viešbutį valdžiusi Kunstomonų šeimai ir  Šveicarijoje registruotos bendrovei „Grandinvest GmbH” priklausiusi bendrovė „Sidabrinis elnias” buvo įsukta ir į teisminius procesus – pagal prokuratūros ieškinį teismas buvo įpareigojęs taikyti restituciją ir grąžinti įmonei daugiau nei 100 tūkst. litų, sumokėtus už 8,5 aro viešbučiui priklausantį sklypą. Dabar šis sklypas yra suformuotas pagal 2010 m.  Apeliacinio teismo nutartį ir priklauso valstybei, jį nuomojasi pastato savininkė „Arsis properties”.

Rengia techninį projektą

Viešbutį ir restoraną bei konferencijų sales po pastato rekonstrukcijos suplanavusi įrengti UAB „Arsis properties” projektavimo procedūras pradėjo dar pernai. 2018 m. spalį pastato rekonstrukcijos projektinius pasiūlymus apsvarstė Lietuvos architektų rūmų Klaipėdos regioninė architektūros taryba. Ji pasiūlymams pritarė su pastabomis/pasiūlymais.

Projektiniai pasiūlymai, kuriems pritarė Lietuvos architektų rūmų Klaipėdos regioninė architektūros taryba.

„Atskirų pastabų buvo išsakyta dėl pilnų keturių bei mansardinio aukšto planavimo. Kaip alternatyva siūlyta grįžti prie pirminio (viešinto) trijų su dviem mansardiniais aukštais varianto, taip mažinant pastato apimtį. Kita vertus, dauguma Tarybos narių neigiamai vertino techninių patalpų iškėlimą į šešto aukšto lygį, atkreipdami dėmesį į tai, kad šis antstatas darkys pastato siluetą, žvelgiant iš Lietuvininkų aikštės. <…> Paveldo išsaugojimo požiūriu buvo išsakyta ir nuomonė atsisakyti pirmųjų pastato aukštų sienų griovimo, taip išsaugant išlikusį autentišką langų ritmą, proporcijas, palanginius karnizus, etc.”, – rašoma šios Tarybos protokole.

Pavasarį visuomenei pristatytų projektinių pasiūlymų vizualizacija

Jame taip pat dėstoma, kad dalis Tarybos narių, vertindami pastato stilistiką ir architektūrines idėjos vientisumą, pastebėjo, jog „pastato stilistika neapibrėžta, akivaizdus blaškymasis tarp buvusio pastato elementų kopijavimo ir modernumo”. Taip pat atkreiptas dėmesys, kad pastatas „tiek fasadų stilistika, tiek medžiagiškumu nereflektuoja „klaipėdietiškumo“.

Taryba vieningai akcentavo trūkstamų parkavimo vietų gretimybėse įrengimo sprendimo problemą.

Pavasarį visuomenei pristatytų projektinių pasiūlymų vizualizacija

Visgi dauguma Tarybos narių pasiūlymo architektūrinę kokybę vertino teigiamai. Tik jos narė Laima Šliogerienė išreiškė atskirą nuomonę. Anot šios architektės, sprendiniai „nepriimtini dėl išlikusio istorinio pastato autentiškų mūro sienų, pirminių angų ir dekoro elementų naikinimo, neatlikus išsamių architektūrinių ir konstrukcijų tyrimų”. L. Šliogerienės nuomone, projektuojamo naujo pastato stilistika, medžiagiškumas ir architektūros detalės nesiderina su išlikusiu aplinkiniu istoriniu užstatymu.

Pritardama siūlomiems sprendiniams rūmų Taryba rekomendavo „išgryninti pastato fasadų stilistiką, nepaliekant jos suvokimo dviprasmiškumo tarp naujai kuriamos, atkuriamos ar imitacinės architektūros išraiškos”; „aiškiai motyvuoti stiliaus pasirinkimą, įvertinant ir „klaipėdietiškumo“ aspektą”; „išraiškingiau akcentuoti kampinę pastato dalį, atsižvelgus į iki 1920 m. buvusio pastato idėją, kurioje ši pastato dalis buvo pagrindinis pastato akcentas”; „koreguoti pirmojo aukšto planą, numatant kampinį įėjimą ne į restorano, o į viešbučio holo erdvę”; „atsisakyti iškeltos virš stogo techninės patalpos, ją įrengiant mansardinio aukšto lygyje”, „spręsti trūkstamų automobilių stovėjimo aikštelių įrengimo artimoje aplinkoje klausimą”.

Šių metų gegužę buvo surengtas ir viešas projektinių sprendinių pristatymas visuomenei. Dar iki jo Lietuvos piliečių sąjungos pirmininkas Dionyzas Varkalis ir Mažosios Lietuvos reikalų tarybos Klaipėdos krašto skyriaus narys Benas Volodzka raštu dėl jų kreipėsi į Kultūros paveldo departamento direktorių, Lietuvos architektų rūmus, Klaipėdos miesto vyriausiąjį architektą ir savivaldybės administracijos Paveldosaugos skyriaus vedėją.

„Vizualiai šio pastato architektūrinė išraiška yra suplanuota visai neatitinkanti bendros senosios Klaipėdos architektūros ir visai nėra stengiamasi išryškinti, atkuriant prieškariu buvusius pastato frontonus ar kt. sienų iškilimus. Pabrėžiame, kad šis suprojektuotas statinys galėtų tikti tik ne paveldosauginėje Klaipėdos naujiemiesčio zonoje ir neatitinka visų reikalavimų. Klaipėdos visuomenė yra suinteresuota, jog Klaipėda atgautų prieškarinį vaizdą, kuris pasižymėjo senąja architektūra ir turėjo savo veidą. Mes, pasirašiusieji, reikalaujame, nekeičiant viso pastato formos, tik architektūriškai atkurti prieš karą buvusius frontonus ar kt. dekoro detales išorėje, toks pavyzdys jau yra Turgaus g. ir Tiltų g. sankryžoje, kur mėginta imituoti arba kitaip atkurti prieškariu buvusius frontonus. Taigi pasisakome už frontonų ir pastato sienų dekoro detalių atkūrimą ir buv. dujinio šviestuvo laikiklio bei kit. vertingų detalių išsaugojimą. <…> Taigi, prašome kompetetingų institucijų ir specialistų, kad architektai šį projektą būtų suderintų su istorinio užstatymo išklotinės architektūros stilistika, atkuriant buvusius fasado išsikišimus, spalvas. Šį pasirodžiusį projektą vertiname labai kritiškai, kaip nesuderintą su „Senosios Klaipėdos” architektūra ir suprojektuotų išorinių sienų koloritu kaip „labai išsišaukiantį”, – rašoma šiame kreipimesi.

Antrajame buvusio viešbučio aukšte šiuo metu dar veikia avalynės taisykla, o trečias jau yra užrakintas. Martyno Vainoriaus nuotr.

Reaguodamas į trijų į viešą pristatymą atėjusių klaipėdiečių nuomones, vienas iš projekto autorių, architektas Simonas Talandzevičius tikino, jog bandys kai kompromisą suformuoti kontraforsą, taip parodant pastato raidą, nors architektų rūmai ir buvo sukritikavę sprendinius, kuriais bandyta imituoti buvusią architektūrą.

Sovietmetis buvusiame viešbutyje dar egzistuoja. Martyno Vainoriaus nuotr.

Viešbučio pastatą valdančios UAB „Arsis Properties” mažajam akcininkui – UAB „Arsis Investments” – atstovaujantis Arūnas Šimkus teigė, kad jau yra gautas savivaldybės pritarimas projektiniams pasiūlymams ir šiuo metu rengiamas techninis projektas.

„Norėtume leidimą statybai gauti kitų metų vasaros pabaigoje. Apie investicijų poreikį, kol nėra techninio projekto, sunku kalbėti. Neaišku, pavyzdžiui, ir kokio medžiagiškumo pageidaus derinančios institucijos”, – sakė A. Šimkus.

Ant pastato pritvirtinta lenta poetui Juliui Janoniui pradėjus rekonstrukciją turėtų iškeliauti į Mažosios Lietuvos istorijos muziejų. Martyno Vainoriaus nuotr.

Pasak jo, daug klausimų dar yra ir dėl potencialaus viešbučio operatoriaus, tačiau esą akivaizdu, kad pastatas yra per mažas, kad juo susidomėtų kuris nors tarptautinis viešbučių tinklas.

Viešbučio pastatą valdančios UAB „Arsis Properties” 58,65 proc. akcijų priklauso Šveicarijoje registruotai bendrovei „Arsis A & A AG”, 28,96 proc. – Estijoje registruotai „Arsis capital partners OU”, likusios – Klaipėdoje veikiančiai UAB „Arsis Investments”. Pastarosios 90 proc. akcijų valdo Arūnas Šimkus, likusias – Vytenis Šimkus.

INFORMACIJA

Dar 2005 m. atliktos paveldo apsaugos (specialiosios) ekspertizės akte ją atlikę ekspertai M. Ramanauskienė, J. Tilvikas ir V. K. Šliogeris rašė, kad pats „pastatas, praradęs didelę dalį kultūrines vertės požymių, nėra saugotinas kultūros paveldo objektas”. Kartu pabrėžta, kad jis svarbus gatvių sankryžos apstatymui, tad „tikslinga panaudoti ir atstatyti rekonstrukcijų metu panaikintą kampinį įėjimą, išlaikyti gatvių užstatymo liniją, architektūrinėmis priemonėmis išryškinti ir akcentuoti centrinę pastato dalį”.

Kultūros paveldo departamento I nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba dar 2015 m. gruodį nusprendė šį pastatą išbraukti iš turinčio vertingųjų savybių objektų sąrašo, nes jis „vertintinas tik kaip užstatymą formuojantis Klaipėdos Naujamiesčio teritorijos objektas”.

„Atlikti K. Demerecko istoriniai tyrimai, bei paminklosauginė ekspertizė. Vadovaujantis jais teigiama, kad pastatas smarkiai rekonstruotas dar prieš II pasaulinį karą. Iš vertingųjų savybių išlikę tik sienų fragmentai”, – rašoma šios komisijos protokole.

Klaipėdos miesto savivaldybės biudžeto lėšomis iš dalies finansuojamas kultūros ar meno srities projektas „Klaipėda: unikali urbanistinė istorija“.