Kai už pliaukštelėjimą vaikui per aprengtą užpakaliuką tėvai yra tąsomi po visų instancijų teismus, vaikų teises turinčios prižiūrėti bei ginti tarnybos vadovai bei jų ministeris tai laiko normalia praktika ir nieko bloga tame neįžvelgia.

Kai Klaipėdoje randamas jau irstantis pustrečio mėnesio mergytės lavonėlis, tas pats ministeris irgi pavaldinių veiksmuose jokio aplaidumo nemato, o viską kaltę verčia tik nužmogėjusiems tėvams, kuriuos, beje, privalėjo tinkamai prižiūrėti net dviejų institucijų, išlaikomų iš valstybės biudžeto, atstovai.

Pastarieji, žinia, savo kaltės tradiciškai nepripažįsta. O ar kada nors buvo kitaip Lietuvoje?

Kad garsiai skelbta vaiko teisių reforma, pavadinta tėvų užtalžyto Matuko vardu (kiek etiškas toks pavadinimas – kitas klausimas) buksuoja ir vis niekaip nepataiko į jai nubrėžtas vėžes – visiems, išskyrus pačius reformos vykdytojus ir jų vadą, labiau nei akivaizdu.

Tai vienoje, tai kitoje vietoje pasigirstantys tėvų skundai, jog tarnybos darbuotojai neretai be reikalo kabinėjasi prie tvarkingų, mylinčių savo vaikus šeimų – dar tik pusė bėdos.

Kur kas didesnė bėda yra ta, kokia nutiko uostamiestyje.

Žinoma, kad didžiausia kaltė dėl to tenka mažylės mamai, tačiau atsakomybę už tai turėtų prisiimti ir kūdikio teises tinkamai privalėjusieji ginti, ir tie, kam buvo pavesta šeimai teikti tinkamas socialines paslaugas.

Beje, kai startavo minėtoji vaiko teisių reforma, visur buvo skelbiama, jog dabar jau vaikais bus rūpinamasi centralizuotai, t.y. „iš vienų rankų“.

Kodėl tai iki šiol daro dvi institucijos ir kodėl į vaikų teisių apsaugos sistemą nebuvo galima integruoti ir jų šeimoms teikiamų socialinių paslaugų – klausimas, deja, retorinis. Ne žurnalistai vykdo reformas, ne žurnalistai optimizuoja biurokratinį valdininkijos aparatą ir ne žurnalistai skirsto biudžeto pinigus.

Tačiau žurnalistai, kaip ir visi kiti mūsų šalies mokesčių mokėtojai, turi teisę užduoti nepatogius klausimus visų lygių valdžios atstovams, kai kalba eina apie įtartiną visiems taip trūkstamų biudžeto pinigų eikvojimą ir ypač tada, kai kyla abejonės, ar už tuos gaunamus pinigus tarnybų atstovai savo pareigas atlieka tinkamai ir efektyviai.

Jei, pasak ministro, mirusios mergytės šeimai buvo suteikta tinkama pagalba, kas dar turėtų mūsų šalelėje nutikti, kad už tai atsakingieji ne tik išdrįstų prisiimti atsakomybę, bet ir patys jon būtų patraukti įstatymų numatyta tvarka?