Jau ne už kalnų viduržiemis, bet sunku tuo patikėti: dienos klampios ir murzinos lyg pridulkėjusi vata, lietus kiaurą dieną įkyriai ir monotoniškai merkia miestą. Tokiomis dienomis net neprisimeni, kad gyveni prie jūros – vandens ir taip per akis.

Iriuosi prieš vėją ir lietų Klaipėdos senamiesčio gatve, viena ranka vis prilaikydama striukės gobtuvą. Apsidžiaugiu saugiai pasiekusi S. Daukanto ir Herkaus Manto sankryžą – tuoj galėsiu vėjui atsukti dešinįjį skruostą. Tik minutėlei stabteliu įkvėpti oro po Apygardos teismo pastato erdviu stogu, bet užtrunku ilgėliau – žvilgsnį prikausto teismo langų vitrinoje šniokščianti, putojanti jūra. Ir vėl vanduo, – pagalvoju. – Bet šis visai kitoks: vilioja, masina, ramina.

Vytauto Valevičiaus nuotr.

Sausio mėnesį šioje netradicinėje ekspozicinėje erdvėje (Herkaus Manto g. 26) parodą surengė klaipėdietis tapytojas marinistas Povilas Dirgėla. Visada sakiau, kad geriausia parodinė erdvė yra ta, kuri yra prieinama visiems ir bet kuriuo laiku. O ši tokia ir yra. Net tie, kurie niekada nesilanko dailės galerijose ir neturi jokių sentimentų menui, eidami pro šalį vis tiek pasuks galvą ir bent jau akies krašteliu paglostys jūros bangas.

Marinistika tiek literatūroje, tiek dailėje pastaruoju metu yra pasitraukusi į paribį, o jei ir blyksteli vienas kitas ne siužetinis, o tik jūrą vaizduojantis paveikslas, jis nebesulaukia išskirtinio dėmesio. Kas nutiko? Gal jūra jau nebeįkvepia menininkų, o gal socialiniai tinklai, sprogstantys nuo perteklinių jūros nuotraukų, ir pigūs jūros paveiksliukai su pušelėmis bei žuvėdromis ant Palangos kurhauzo tvoros ir tautodailės salonuose galutinai atbukino mūsų žvilgsnį?

Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriuje yra apie 120 narių, daugiausiai – tapytojų, tačiau profesionalų marinistą turime tik vieną – maestro Edvardą Malinauską. Kitas, nenusileidžiantis profesionalumu, bet turintis ne menininko, o filologo diplomą, yra Povilas Dirgėla. Jis mielai būtų studijavęs dailę, tačiau mano karta dar puikiai prisimena, kaip sudėtinga būdavo įstoti į tuo metu vienintelę menininkų kalvę – Vilniaus dailės institutą. Vien talento, deja, neužtekdavo. Čiurlioniukams kelias būdavo atviresnis, o visiems kitiems laimė nusišypsodavo retai. Todėl Povilas pasirinko nelengvas filologijos studijas Vilniaus universitete, o dailės mokėsi savarankiškai.

Vytauto Valevičiaus nuotr.

Absoliučiai pritariu poeto Aliaus Balbieriaus nuomonei – „menininkas nebūtinai turi turėti su menininko profesija susijusį akademinį popierėlį, iš esmės profesionalas yra bet kas, kas ką nors mene padaro profesionaliai“. Čia ir apie Povilą Dirgėlą – baigęs tik dailės mokslus tuometinės vaikų dailės mokyklos (dabar A. Brako) vakariniame skyriuje, kur, beje, tapybą dėstė maestro Edvardas Malinauskas, jūrą jis tapo tikrai profesionaliai – su giliu įsijautimu ir kantrybe, kaskart atrasdamas vis naujus rakursus ir spalvų sąskambius.

Povilas tapo jūrą su derama pagarba, stengdamasis neįžeisti jos nemokšiškumu, nenuoširdumu ar prasta tapyba. Gal todėl Povilo drobėse ji atsiskleidžia visu gražumu.

Anot tapytojo, niekas negali išmokyti tapyti jūros, jei nėra potraukio, meilės tai didybei ir jėgai. Jūra tapytojui yra erdvės ir jėgos šaltinis, poilsis, ir ramybė.

„Man jūros ošimas mielesnis, negu miesto šurmulys. Mėgstu ją visokią – ramią, šiltą, draugišką, grasinančią, atšiaurią, putotą, – sako tapytojas. – Ir netiesa, kad tapyti vis tą pačią jūrą gali būti nuobodu – ji kaskart vis kitokia, jeigu sugebi pamatyti jos jėgą, spalvas ir atspalvius, jos detales, blyksnius, jos erdvę ir bangų formas.“

Paroda Klaipėdos apygardos teismo (Herkaus Manto g. 26) langų vitrinoje veiks visą sausį. Eidami pro šalį tiesiog stabtelėkite.