Upeivystė mūsų klimate – sezoninė. Į Klaipėdos upių uostą žiemai parplaukdavo jam prirašyti laivininkystės laivai. Dalis upeivių būdavo atleidžiama iš darbo, dalis išleidžiama atostogų, dalis pervedama dirbti remonto padaliniuose. Mažesni laivai ištraukiami ant kranto, didesni žiemodavo įvairiose vietose, daugiausia – Dangės upėje.

Upių uostas žiemą gyveno kitokiu ritmu ir kitokiais rūpesčiais nei laivybos sezonu.

Šitame skyrelyje, siekdamas pasakojimo rišlumo, išdėstysiu viena seka tegu ir skirtingų metų, tačiau charakteringus žiemos ritmui upių prieplaukos gyvenimo įvykius, skliaustuose arba atskirai neišskirdamas – tekste nurodydamas jų datas.

Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Pirmiausia, vyrai pareina žiemoti į uostą. Kai žiema ankstyva, vyrai triukšmingai pareina kartais net lapkričio pradžioje.

„Šių metų lapkričio 6 dieną 17 valandą garlaivio „Požarskij“ kapitonui Ševcovui buvo įteiktas įsakymas plaukti į žiemojimo vietą. Tačiau užuot išplaukęs, to įsakymo kapitonas nevykdė, o organizavo kolektyvinį girtavimą su komanda, tuo pat met įžeidinėdamas atsakingąjį uosto budintįjį. Be to, prisigėręs įjungė aliarmo signalą, taip ant kojų sukėlė visą miestą.“ [1951 11 06].

Kapitonas pasirinko labai netinkamą datą taip atšvęsti sezono pabaigą – prieš pagrindinę valstybės šventę, lapkričio 7 dieną. Mat lapkričio 7 (ir gegužės 1) dieną tarybų valdžia tradiciškai laukdavo antitarybinių veiksmų ir jėgos struktūros tada „statydavo ant ausų“ miesto įmones (tokio nervingumo nebūdavo per kitas tarybines šventes, kovo 8 ir gegužės 9 (nuo 1965) dienomis, jos buvo mažiau ideologizuotos; gali būti, kad sustiprinti drausmę per lapkričio 7 ir gegužės 1 dienas valdžia reikalaudavo labiau dėl to, kad girti klaipėdiečiai negadintų tų labai ideologizuotų švenčių patoso). Todėl į to aliarmo signalo tyrimą pasijungė Valstybės saugumo ministerija (MGB, NKVD įpėdinis ir KGB pirmtakas), kapitonas buvo nušalintas nuo pareigų.

Kaip ten bebūtų, „Požarskij“ tada pasiekė žiemojimo krantinę. Bet ne kiekvienais metais visi prieplaukos laivai žiemai susirinkdavo Klaipėdoje. Retai, ne kasmet, žiema laivą užklupdavo grįžtant į uostą.

Audringomis mariomis ne visos baržos ir laivai galėjo plaukti, iš Nemuno jie grįždavo Minija ir Vilhelmo (Klaipėdos) kanalu. Kanalą pasiekti buvo būtina: įšalus Minijoje, pavasarinis ledonešis laivą paskandintų. Tačiau kanalas ir užšaldavo greičiausiai: nedidelė sekli jo akvatorija su beveik stovinčiu vandeniu pirmoji pasidengdavo ledu ir atkirsdavo kelią iki Klaipėdos. Tad laivai tada žiemodavo Lankupiuose prie šliuzo.

Šilumlaivis RBM 1957 m. gruodžio 26 d. taip įstrigo Lankupiuose. Komandai liepta „savo jėgomis užtaisyti įtrūkimus korpuse prie vandens cisternos iš vidaus laikinu kamščiu – pleistru su suriku ir medžiu. Atiduoti patalynę į sandėlį, taip pat akumuliatorių, kompasą, atsargines detales.“

Žiemai šilumlaivyje palikta budinti upeivė. Ji iki pavasario turėjo kasdien nudaužyti ledą nuo korpuso, nuvalyti sniegą, išsemti iš triumo vandenį ir saugoti laivą.

Neturėtų stebinti, kad taip laive žiemoja moteris. Toks budintis upeivis (dokumentuose vartota „jūreivio“ sąvoka) gaudavo tik minimalų atlyginimą, tad rasti vyrą už tokį atlyginimą nebuvo lengva: „Įsakau Jevdokiją Pavlovną Asnauskienę nuo gruodžio 7 dienos laikinai, stovėjimo laikui priimti upeive į š/l „Nevėžį“ su 300 Rb atlyginimu. Įpareigoti drg. Asnauskienę saugoti „Nevėžį“ žiemos stovėjimo metu prie Lankupių šliuzo ir nuskaldyti ledą apie šilumlaivį“ [1959 12 08].

Kartais, apsirikus dėl orų prognozės, Vilhelmo kanale įstrigdavo ne vienas laivas. 1965 m. lapkričio 17  d. direktorius įsakė dėl priverstinio laivų žiemojimo kanale organizuoti karavano tarnybą, t.y. keleto upeivių, vadovaujant vyresniajam, budėjimą. Po mėnesio patikrinęs, kaip sekasi laivams žiemoti, prieplaukos direktorius rado, kad sniegas nuo laivų nevalomas, o baržos Nr. 207 vairinė audros sulaužyta ir apie tai nepranešta.

Bet, kas jau parplaukė – tie žiemoja. Prieplaukos vadovas įsakymu patvirtina laivų ir įgulų dislokaciją (skaičiai prie pavardžių – mėnesio atlyginimas rubliais). [1947 12 31]

„Budinčios įgulos:

1 Savaeigė barža (kitur toliau – SB – aut. past.) „Neva“ – kapitonas Statkevičius (632), upeivis Otto Cvilius, 238;

2. SB „Don“ – kapitonas Kupcikevičius, 632, upeivis Aniulis, 238;

3. Garlaivis „Žemaitė“ – kpt. Dailidė, 632, upeivis Juozas Bulota, 238;

4. Motorinis kateris „L-7“ – kpt. Zuokaitis, 488;

5. Barža Nr. 419 – škiperis Panuškas, 322, upeivė Panuškienė, 290;

6. Palikti škiperiais stovintiems laivams Valucką, Bružaitį, Krolį, 322;

7. Barža Nr 433 – škiperis Panarinas, 322;

8. Palikti baržos Nr. 52 upeive Saviščevą , 238;

Paskirti į remonto dirbtuves pagal sutartinį apmokėjimą:

1 „Nevos“ mechaniką Zaicevą;

2. „Nevos“ mechaniko padėjėją Zacharovą;

3. „Žemaitės“ mechaniką Kramanauską, jo padėjėją Žigaitį, kūrikus Ragecką, Magnicką;

4. Baržos Nr. 419 upeivį Egį Pavlę;

5. M/k „Čkalov“ motoristą Dorochovą;

6. Baržos Nr. 819 škiperį Atamaniuk, jos upeivį Feščenką;

7. SB „Don“ mechaniką Dmitrijevą”.

Pasibaigus tiems rūpesčiams, vadovui atsiranda laiko kritišku žvilgsniu pažvelgti į kasdieninę darbo aplinką.

1951 m. lapkričio 26 d. direktorius su neslepiamu liūdesiu konstatuoja: „Uosto kontoroje visuose kabinetuose ant stalų, langų, ant kiekvieno daikto pilna dulkių. Ant durų purvini pirštų antspaudai, šiukšlinės popieriams po keletą dienų neištuštinamos. Prekybinio skyriaus kabinete po remonto dar neplauti langai. Koridoriuje smėlio dėžė pavirto spjaudykla, iš jos sklinda smarvė, nuo skaitiklių apsauginių dėžių dulkės lekia, kai tik atidaromos paradinės durys. Kieme – krūvos pelenų, plytų, šiukšlių, o šiukšliadėžė tuščia. Tvora ne stovi, o guli, vadinasi, kiemas neaptvertas. Išvietėje visada baisus purvas ir nešvarumai, ten pavojinga užeiti, o ir durys išplėštos, todėl pats kiemas paverstas išviete (…).“

Tokioje arba geresnėje aplinkoje įmonėje būdavo organizuojamos ir šventės.

Pirmoji Naujametinė eglutė surengta 1948 m. gruodžio 30 d. Apie dovanas ta proga darbuotojų vaikams žinių nėra, bet šventė organizuota kruopščiai. Pasirūpinta priešgaisrine apsauga, šventėje budėjo profsąjungos skirti darbuotojai.

Žiemos sezonui stengtasi palikti įvairiausius personalo profesinius, ideologinius, karinius apmokymus. Inžinierius Krūminis (Krūminš) 1959 m. gruodžio 12 d. išsiunčiamas 3 dienoms į racionalizatorių sąskrydį.

Buvo manoma, kad karas ir bombardavimai yra tikėtini, tiems bombardavimams ruoštasi: „Kadangi vyksta visuotinis miesto gyventojų Pirmojo laipsnio priešlėktuvinės gynybos normų apmokymas, [1959 01 21] įsakau išsiųsti į mokymus nuo prieplaukos 3 dienoms Loginovą ir Pavlovą. Pagrindas: Miesto vykdomojo komiteto nurodymas.“

Paskirstomos bombardavimo atvejui personalo atsakomybės sritys: „[1956 12 13] Skiriu Vietinės priešlėktuvinės gynybos Šviesos užtemdymo tarnybos viršininku remonto dirbtuvių viršininką V .Goršą“

Žvitresni darbuotojai, artimi partijai-komjaunimui, žiemą rinkdavosi ne remonto darbus savo laive, o visokius agitacinius-propagandinius kursus. Kaip liūdnas gamybininko laiškas ateities keltininkams, kuriame vadovas jiems skundžiasi, kokiomis sąlygomis jam tenka užtikrinti prieplaukos darbą, skaitomas 1952 m. kovo 14 d. įsakymas apie „Kutuzovo“ remonto eigą. Laivybos sezonas jau čia pat, o „garlaivio „Kutuzov“ kpt. pad. R. Gerasimovas grįžo iš propagandistų kursų. Netrukus vėl buvo išsiųstas į Kauną, į komjaunimo aktyvą, į [laivininkystės] Politinį skyrių. „Kutuzovo“ remontas tuo tarpu vėluoja, tenka dirbti viršvalandžius. Garo katilas neišvalytas.“

Kai upių prieplaukos ir Klaipėdos miesto valdžios santykiai dėl ko nors komplikuodavosi (šiaip dažniausiai jie būdavo dalykiški ir geri), Vykdomasis komitetas prieš sezoną pasiųsdavo deputatų komisiją skaičiuoti gelbėjimosi ratus keltuose ir apskritai patikrinti, ar gerai tas Kauno įmonės padalinys Klaipėdai dirba.

Manykime, vadovas teisingai suprasdavo tokią žinutę ir koreguodavo savo santykius su miesto valdžia.

Na, o kol žiemą agitatoriai kursuose gludina propagandos įgūdžius, kol racionalizatoriai suka galvas, kaip vienu varžtu suveržti septynis lakštus, kol kabinamos lentelės ant bombų slėptuvių ir Vykdomasis komitetas šokdina direktorių, mažiau sąmoningi prieplaukos darbuotojai sprendžia savo menkus egoistinius reikalus. Nėra žinoma, ar škiperis Lydeka mėgino pasinaudoti priešlėktuvinėmis Šviesos užtemdymo pratybomis, kad tamsoje parsitemptų iš baržos namo anglies. Kaip ten bebūtų, tas reikalas jam neišdegė: „[1956 04 11] Kovo 18 dieną baržos Nr. 401 škiperis Lydeka bandė išvežti iš baržos rogėmis du maišus (apie 150 kg) anglies. Prie Dramos teatro jis buvo sulaikytas Vandens milicijos darbuotojų ir anglis sugrąžinta atgal į baržą. Pateiktame pasiaiškinime Lydeka neigia grobęs anglį ir įrodinėja, kad anglį jis vežė ne parduoti kam, o kambario, kur jis gyveno atostogų metu, šildymui. Škiperis Lydeka bando įrodyti, kad nurodytas anglies kiekis sudaro dalį anksčiau uosto sandėlyje gautos anglies ir nepriklauso angliai – kroviniui, skirtam Celiuliozės ir popieriaus kombinatui.“

Abi pusės gynė savo tiesą. Lydekai skirtas tik papeikimas, įspėti visi škiperiai, kad taip nedarytų.

… O kaip buvo kelti žmonės ir transportas į Smiltynę? Šiaip ar taip, žiemą tai likdavo vienintelė prieplaukos tiesioginės veiklos sritis.

Pirmus penkiolika veiklos metų – kelta vangiai. 1951 m. sausio 3 d. nutraukta savaeigio kelto (baržos) eksploatacija, ji užtempta remontui pagalbinėse dirbtuvėse. Kurį laiką tą žiemą žmones dar kėlė buksyras „Nachimov“, tačiau sausio pabaigoje užšalus Dangei perkėlos darbas visiškai sustabdytas. Nerija tada kurį laiką gyveno izoliuotos salos gyvenimą. Dokumentuose reti atvejai, kai pateikiama kelto keleivių statistika – daugiausiai apsiribojama plano procentais. Tie vykdymo procentai kartais būdavo ir po porą šimtų, tačiau jie veikiau rodo planavimo kokybę nei realią padėtį.

Kalbant apie keleivių statistiką pirmaisiais veiklos dešimtmečiais, perkėla tada yra suskaičiavusi, kad per pirmuosius keturis 1955 metų mėnesius į Smiltynę perkelta tik 15 000 keleivių.