Keistoje aplinkoje gyvename. Pradedame maždaug „įsikirsti“, kas mums gresia jeigu pažeisime karantino sąlygas: policija praneša lyg pagal šabloną išrašanti 250 Eur baudas dažniausiai jaunesniems piliečiams, nes šie sušilusių dienų vakarais mėgsta pasibūriuoti, nesilaikyti saugaus 1,5-2 metrų atstumo.

Žinome, kad šiais laikais pabėgus iš ligoninės, ypač turint sąsajų su COVID-19, beveik visu šimtu procentų teksią atsidurti atgal, be to kvepia ir kokiu nemaloniu ikiteisminiu tyrimu. Žinome apie tai, nes norime to, ar ne, sekame skelbiamas naujienas, o ne todėl, kad intensyviai internete vartome išteklius, kurie skelbia apie naujus Seimo ir Vyriausybės nutarimus. Kitaip tariant, yra gana aišku, kad nesilaikant valdžios nustatytų taisyklių, ji mus nubaus.

Baudžia koronavirusas, dar nubaus ir valdžia.

Lenkiu į klausimą, o kas padės?

Valdžia turėtų daryti dalinti problemą pusiau. Pavyzdžiui, padengdama komunalinių paslaugų mokesčius. Diduma komunalines paslaugas teikiančių įmonių savivaldybėse yra šių nuosavybė arba akylai reguliuojamos. Taigi – iš vienos kišenės – į kitą. Palmiros Mart nuotr.

Lygiai taip esu girdėjęs įvairių valdiškų burtažodžių apie milijardus, kuriuos ketinama skirti gelbėti ekonomiką. Apie tai, kad nuostolių patiriančios įmonės turėtų įsitraukti į specialų sąrašą (galų gale ten sugužėjo kone visi mūsų ūkio rykliai, įskaičiuojant „Agrokoncerną“). Dar girdėjau, kad inidividualistiniu verslu užsiimantys asmenys gali tikėtis iš valstybės gauti beveik du šimtus penkiasdešimt – dešimčia eurų daugiau už Seimo nustatytą minimalus vartojimo poreikių dydį (MVPD=238 Eur).

Paskutinis rodiklis, spėju, neišspręs nei žmogaus, anot politikų, „oraus“ gyvenimo standarto, nei pagyvins stojančio ūkio.

Mano artimas giminaitis – toks pat individualistas – dabar, pavasariop paprastai ariantis dieną bei naktį, šiandien karantine. Namie. Su apskritu nuliu pajamų. Riestainiu, kuris nė nekvepia.

Šeimos draugai: vienas sutuoktinis dirba specifines paslaugas teikiančioje įmonėje, kitas – savivaldybės valdomoje bendrovėje. Pirmu atveju visiems darbuotojams nurėžta penktadalis algų, antruoju – vieną dieną per savaitę reikia eiti „prastovų“.

Ūkininkai, iš kurių mes karantino metu pirkome mėsą, sako stabdantys savo veiklą, nes kada nieko nebeperka restoranai beigi kavinės, vien tik tokie klientai kaip mes nepadeda ištraukti verslo.

Ir taip – pavyzdys prie pavyzdžio.

Naujausia Vyriausybės vadovo retorika apie galimai švelnintinas karantino sąlygas kai kuriems verslams po Šv. Velykų, skamba neblogai, tačiau kvepia – šiaip sau. Turiu įtarimo, kad šitaip planuojama planuojama išvengti bet kokios paramos. Esą eikite ir užsidirbkite. Jei blogai dirbsite, liksite su minusu. Patys kalti. O valdžia yra gera, nes leido kažkam atnaujinti veiklą anksčiau nei kitiems. Tačiau tik tiek.

O ką ji turėtų daryti? Manau, dalinti problemą pusiau. Viena vertus, vertinti socialinės apsaugos aspektą: suskaičiuoti, kiek šalies piliečių per karantiną prarado pajamų žemiau jos nustatyto MVPD lygio ir tuos praradimus kompensuoti. Ne atidėliodama išlaidas, o realiai. Pavyzdžiui, padengdama komunalinių paslaugų mokesčius. Diduma komunalines paslaugas teikiančių įmonių savivaldybėse yra šių nuosavybė arba akylai reguliuojamos. Taigi – iš vienos kišenės – į kitą.

Antras problemos aspektas – verslai. Skaičiuoti kompensacijas rykliams? Tokia koncepcija galima, turint galvoje, kad prie atsigaunančių ryklių visada linpa smulkesnės žuvys. Tačiau COVID-19 labiausiai smaugia ne ryklius, o paslaugas teikiančius vidutiniokus bei smulkiuosius. Perfrazuojant, šiandien jiems reikalingas papildomas deguonis ar dirbtinė plaučių ventiliacija. Tos pačios komunalinės paslaugos, nuoma yra lygiai taip pat aktualu. Mokesčių beigi kreditų atostogos, ko gero, jau nebe išeitis.

Valstybė gali ir privalo skolintis daugiau, kad tokie tikslai būtų pasiekti. Šiandien jos skola sudaro truputį daugiau nei pusę vieno Mastrichto kriterijaus (euro zonos šalims leidžiama skolintis ligi 60 proc. bendrojo vidaus produkto). Dėl tokio reikalo tik visiškiems politikos nevispročiams kada nors apsiverstų liežuviai priekaištauti dėl „praskolintos Lietuvos“.