Atsisveikinę su žurnalo „Verslo klasė“ redaktoriumi Aurelijumi Katkevičiumi kartu su kolega judame Vilniaus Olandų gatve žemyn. „Kaip gera dabar būti Lietuvoje, o ne Baltarusijoje“… Baltarusijoje, kur keletą dienų vyksta tenykščių žmonių protestai dėl to, kad rugpjūčio 9 d. per vykusį prezidento rinkimų balsavimą valdžia be skrupulų pavogė rinkėjų balsus ir tądien be gailesčio tvatino protestuojančius. Nuo Vilniaus ligi tos šalies sienos – tik trys dešimtys kilometrų.

facebook.com/pg/BelarusFeed nuotr.

„Aha, ir daugeliui mūsiškių žmonių kaimyninės problemos kur kas mažiau svarbios už jų asmeniškas. Maždaug taip prieš tris dešimtmečius buvo Austrijoje, kurios kaimynystėje – Kroatijoje jau vyko nuožmus karas“… Vienam mūsų Kroatijoje prasidėjus karui teko būti Vienoje.

Na, taip. Baltarusija, lyginant su Lietuva, pabudo praėjus trisdešimčiai metų. Pabudo jos žmonės uždaryti kažkokiame sovietiniame pseudo klone, kurį kūrė jų dvidešimt šešis metus nesikeitęs lyderis. Atėjęs valdžios iš kolchozo pirmininkų lozungais kovojęs su korupcija ir nusikalstamumu.

Tūkstančiai sulaikytų demonstrantų, protestuotojų ir šiaip praeivių, brutaliai sudaužytų milicijos skyriuose ir tardymo izoliatoriuose – kaina, kurią tenka mokėti dabar. Už buvusį žlibumą, tariamai išsaugotą sovietinę tikrovę, taigi stabilumo iliuziją tuo metu, kai viskas aplinkui keitėsi iš esmės.

Klausimas: kokiu nerimu ir nestabilumu teks sumokėti dabar, kada diktatorius, prievartaujantis visą šalį ketvirtį amžiaus vis dėlto turės pasitraukti. Ekonominio-socialinio šalies tranzito procesas nėra mielas beigi malonus. Tūkstančiai lietuvių gali apie tai papasakoti iš savo patirties.

Taip bambėdami pakeliui per radiją išgirstame: Seimas antradienį ketina priimti specialią rezoliuciją, kuri pasmerks įvykius Baltarusijoje ir prezidento rinkimus vadins suklastotais. Tačiau ant jos projekto tarp iniciatorių nėra vienos parlamento frakcijos – Krikščioniškų šeimų sąjungos (nejuokinga?) – Lenkų rinkimų akcijos narių parašų.

Šios organizacijos veikėjas – Zbignevas Jedinskis – socialiniuose tinkluose dar spėja brūkštelėti: „Baltarusijos policija gina Konstituciją”. Tada, prieš ištrindamas įrašą, dar priduria: „Lukašenka iš lietuviškų konservatorių išmoko, kaip nuraminti protestus. Skirtumas tik tas, kad Baltarusijoje policija gina Konstituciją, o Lietuvoje 2009 metais policija gynė tuos, kurie pažeidė Konstituciją, tai yra, policija gynė konservatorių valdžią, kuri per taip vadinamą „naktinę reformą“, pažeisdama Konstituciją, sumažino pensijas ir atlyginimus“.

Šioje vietoje Seimo, kurio kadencija baigsis 2020 m., narys akivaizdžiai pritrūko intelekto arba fantazijos. Galėjo lygindamas pasirinkti kitą analogiją – 1991 m. sausio 8-osios, kada pirmai atkurto nepriklausomos valstybės vyriausybei padidinus maisto produktų kainas būriai vadinamųjų „darbo kolektyvų” atstovų veržėsi į parlamentą daužydami langus ir griaudama duris. Specialiosios paskirties policijos dalinys OMON tąsyk labiau stebėjo įvykius iš šono, nes, matyt, p. Jedinskio požiūriu, tai juk „darbo kolektyvai” gynė savo teises ir taip pat konstituciją. Tą pačią, kurią esą gynė ir sovietinės kariuomenės daliniai vos už kelių dienų – jau sausio 13-ąją.

Palyginimų problema ta, kad Baltarusijos įvykių metu nedužo nė viena vitrina, kaip Vilniuje prie Seimo 1991-aisiais ir 2009-aisiais metais.

Neturiu abejonės, kad daliai dabartinės valdančiosios koalicijos Baltarusijos diktatorius širdyje yra daug artimesnis ir už nepriklausomos Lietuvos kūrėjus, ir už dabartinius jos pagrindų saugotojus, kurie neleidžia lengva ranka širinskinti šalies Konstitucijos. Dėl įvairių priežasčių kaimynystėje agonizuojantis režimas dėl to yra žymiai arčiau mūsų, nei daugeliui atrodo.