Aptarinėjant Klaipėdos Karališkojo pašto likimą ir apžvelgiant įvairias galimybių studijas, akivaizdu, kad susilaukta gausybė įvairių pasiūlymų, iš kurių dauguma, man regis, galėtų būti realizuota viename integraliame projekte. Tokio sprendimo aktualumas apspręstas ir tos situacijos, kad skirtingai nuo kitų, daug mažesnių Lietuvos miestų, Klaipėda neturi miestui, kaip vientisam kultūriniam ir istoriniam dariniui, skirto muziejaus. Akivaizdu, kad toks unikalus ir savitas savo istorija ir architektūra ne tik Lietuvos kontekste miestas jau senai privalėjo turėti miesto muziejų.

Martyno Vainoriaus nuotr.

Gal ir būčiau nepraleidęs progos patylėti – nesu nei istorikas, nei paveldo specialistas, tačiau visa vaikystė ir didelė dalis mano tėvų, brolio, sesers gyvenimo prabėgo šio unikalaus pastato koridoriuose ir jo aplinkoje. Savo prisiminimais, ką paštas reiškė pokario metais miestui, dėka kolegės Gražinos Juodytės jau teko pasidalinti su skaitytojais, tad nenorėčiau kartotis. Tad kodėl, mano manymu, Klaipėdos Karališkasis paštas turėtų tapti miesto muziejumi?

Pirmiausia, pati pastato architektūra tarsi simbolizuoja miesto savitą architektūrinį veidą, kurį kūrybingai jau sovietmečiu bandė miesto architektai atkurti. Tačiau simbolis savo reikšmę ir poveikio galias įgyja tik dėka prasmingo turinio, kurį jis neša. Paštas – tai vienas svarbiausių, neatskiriamas miesto, kaip komunikacijos centro, objektų, jungiančių su kitais, su pasauliu, be ko miestas praranda gyvybę.

Beje, Klaipėda ir jo paštas ne vieną šimtmetį buvo vienu reikšmingiausiu tašku itin svarbiame tarptautiniame pašto kelyje Karaliaučius – Sank Peterburgas. Jei dar giliau pažvelgtume į tos vietos istoriją iki Klaipėdos Karališkojo pašto pastatymo 1893 m., senajame pastate, kuriame taip pat kurį laiką veikė paštas ir kuris priklausė Klaipėdos pirkliui Argelanderiui, dažnai lankėsi ir Prūsijos karalienė Luizė, jos vaikai, vėliau tapę Prūsijos valdovais. O pirklio sūnus Friedrichas Argelanderis tapo žymiu astronomu ir Bonos universiteto profesoriumi.

Tiems, kas dažnai primena, kad jau egzistuoja Mažosios Lietuvos muziejus, kur, neva, vietos randa ir Klaipėdos miesto istorija, norėčiau paprieštarauti ir štai kodėl. Kas lankėsi šiame muziejuje gali pastebėti, kad savita miesto istorija jo ekspozicijose tarsi ištirpsta viso Mažosios Lietuvos krašto taip pat ne mažiau spalvingoje istorijoje.

Verta nepamiršti ir to, kad provincijos, kaimo kultūra visiškai skiriasi nuo miesto, jos gyventojų kultūros. Be to, trečdalis Klaipėdos gyventojų apie dvidešimtus XX a. metus save laikė arba lietuvininkais, arba memelenderiais, kas, manau, irgi aktualus faktas mūsų Lietuvos istorinio palikimo vertinimui.

Klaipėdos miestas unikalus ir savitas ne tik istorija, bet ir savo kultūra. Beje, savita, dvikalbė miesto bendruomenė suformavo ir tą savitą miesto gyventojų tapatumą – memelenderius, kurie aiškiai save identifikavo kaip savitos šio miesto kultūros, kurią suformavo ir jos unikali net Europos kontekste praeitis, atstovais. Čia nuo seno gyveno gausios pirklių anglų, škotų, danų bendruomenės, įnešusios savitą savo kultūrą, religines tradicijas, netgi architektūrą, (prisiminkime Anglikonų bažnyčios pastatą), mentorystės praktiką, kurios dėka atsirado mokyklos, prieglaudos, ne vienas jaunas klaipėdietis (memelenderis) mokslus baigė garsiuose Europos universitetuose.

Beje, čia gimė ar gyveno ne vienas iškilus Prūsijos, Lietuvos ir Europos kultūros ir mokslo veikėjas.

Miestiečių buities kultūra, namų rakandai, interjerai, rūbų stiliai taip pat rastų vietą tokio muziejaus ekspozicijoje.

Įdomi ir pažangi buvo ir miesto savivaldos sistema, jos leidžiami potvarkiai, kartais kurioziški, bet kuriuose racionalumo ir išminties galėtų pasisemti ir dabartinė miesto valdžia.

Tokio muziejaus aktualumas iškyla ir ką tik pasirodžiusios Vasilijaus Safronovo knygos „Klaipėdos miesto istorijos“ kontekste, kurioje miesto savitumas išryškėja ypač plačiai, taio pat ir kaip Karališko miesto, kuriame susitikę galingų valstybių vadovai sprendė ir Europos likimus, vieta.

Ne mažiau įdomi ir naujoji Klaipėdos istorija, kuomet čia buvo po Pirmojo pasaulinio karo iškelta unikali „Laisvo miesto idėja“ ir, dėka istorinio šanso, prijungus kraštą prie Lietuvos, Klaipėda tapo tarpukariu tikru jos langu į Europą. Kalbu ne tik apie jūrų uosto reikšmę Lietuvai, bet ir apie čia veikusius 14 šalių konsulatus.

Norėčiau priminti, kad Klaipėda su tikrai Europietiška miesto infrastuktūra daugeliu atveju lenkė ir laikinąją valstybės sostinę Kauną, turėjo žymiai plačiau išvystytą telefonizaciją, radijo imtuvų tinklą, elektrinį tramvajų, dujų fabriką, kino teatrų tinklą, unikalų teatro pastatą. Klaipėda ir jos pramonė naudojo didesnę dalį visoje Lietuvoje drauge su Kaunu gaminamos elektros, veikė išvystytas vandentiekio ir kanalizacijos tinklas. Restoranų, kavinių gausa, poilsio, relaksacijos vietos, vilos, kurhauzai su Smiltyne, sporto objektai ir jo organizacijos, klubai davė impulsą šiam kultūriniam laisvalaikio judėjimui visoje Lietuvoje.

Įdomi ir bažnyčių, miesto paminklų, gatvių istorija. Be abejo, ne mažiau įdomus ir laikotarpis, susijęs su Lietuvos pastangomis sulietuvinti miestą ir kraštą, kai čia atsirado visa eilė lietuviški kultūros, švietimo objektai, organizacijos, kai buvo iškeltos bylos vietiniams fašistams, brutaliai siekiantiems sugrąžinti kraštą Reichui. Bylos, plačiai nuskambėjusios išgąsdintoje karo nuojautos Europoje.

Hitlerio okupacija ir juos lydėję įvykiai įtraukė miestą į geopolitinius to meto didžiųjų valstybių žaidimus. Vertas dėmesio taip pat ir vienas iš pirmųjų pasikėsinimų į fiurerį.

Ne mažiau įdomus ir pokario laikotarpis, sovietizacijos ir tautinio sąmoningumo atgimimo periodas, didele dalimi susijęs su to meto miesto
vadovo Alfonso Žalio veikla ir su nepriklausomybės atstatymo įvykiais mieste.

Visa tai, visi šie faktai, manau, rastų vietą tokio miesto ekspozicijoje, kuri ypač svarbi ir klaipėdiečiams, formuojant jų tapatumą, kuris savo pradžią, skirtingai nuo kitų miestų, skaičiuoja vos dešimtmečius, kai pirmieji gyventojai atvyko čia į ištuštėjusį pokario miestą.

Be abejo, muziejaus veiklos formos turėtų būti šiuolaikiškos, su atstatytais senųjų socialinių miesto funkcijų ir apeigų ritualais, tų laikų rekvizitais, interaktyvūs, savotiški hepeningai, įtraukiantys į veiksmą lankytojus. Ne mažesnį susidomėjimą muziejus, tikiu, sukeltų ir kitų Lietuvos miestų gyventojams, ir buvusiems memelenderiams bei jų palikuoniams, o tai ženkliai prisidėtų prie kultūrinio turizmo, miesto pagarsinimo.

Ne pro šalį būtų čia apsilankyti ir mūsų šalies kai kuriems šalies valdžios atstovams, apie Klaipėdos reikšmę suvokiantiems tik per pragmatiškus uosto reikalus.

Aš pats, išaugęs klaikiuose Klaipėdos pokario kultūros ir gatvių griuvėsiuose, palikau miestą ieškodamas alternatyvos tam jo vaizdui kaip kultūrinis emigrantas ir tik apie aštuoniasdešimtuosius, sugrįžęs trumpam į gimtąjį miestą ir viename iš muziejų pamatęs Klaipėdos prieškario vaizdų bei jos istorijos parodą, pamilau jį iš naujo. Tai buvo pradingęs miestas, bet miestas, kuriame norėjosi gyventi, kuriuo norėjosi didžiuotis.

Tokias pagyras Klaipėdai girdžiu ir šiandien iš daugelio užsienio šalių svečių, kurie moka deramai vertinti istoriją ir paveldą, kai jie vaikšto Klaipėdos gatvėmis, kurios dar išsaugojo senąją miesto dvasią, kai išgirsta jo istoriją…

Tad suteikime ne tik jiems, bet ir mums visiems, sau galimybę sugrįžti į turtingą ir savitą gimtojo miesto praeitį. Tam, kad kurdami jo ateitį, būtume verti tos jo praeities. Gal tuomet bus dar daugiau suvokiančių, kad Klaipėda jau seniai nusipelno miesto muziejaus.