Šv. Pranciškaus Asyžiečio onkologijos centras su koplyčia Klaipėdoje yra įsikūręs tarp upelio dviejų šakų, kurios, ten susibėgusios, kadaise išgraužė gilią vagą į daug žemiau tekančią Dangės upę.

Viena upelio šaka surenka vandenis iš Girulių miško artimiausių šlapių vietų, kita drenuoja lygumėlę, kur yra medelynas, dar neseniai žmogaus, o dabar gamtos dosniai veisiamas. Tame medelyne, smalsuolių beveik netrikdomi, gyvena miško žvėreliai, darbuojasi bebrai, čiulba paukščiai, o centre telkšo taisyklingos formos tvenkinys, gražus ir didelis, ilgas kaip kanalas ir platus kaip upė.

Turiu vilties, kad tose vietose gyvenamąjį kvartalą planuojantys žmonės nebus tiek nedori, kad tvenkinį užpiltų ar nepaliktų pralaidų jam pamaitinti. Tvenkinys išliks, ir anksčiau ar vėliau iškils šio telkinio ir viso upelio pavadinimo klausimas. Bijau, kad tą pavadinimą jau esame praradę. Nematau jo nei knygose, nei žemėlapiuose. O gal jo nė nebuvo? Na, jau ne! Balos, ir tos turėdavo savo vardus!

Dar tikiuosi, jog rasis koks skaitytojas, kuris ištrauks užmirštąjį vandenvardį iš savo šaltinių ir parodys mums, naujiesiems šio krašto paveldėtojams.

O jei ne? Gal, nesukant sau galvos, tiesiog naudoti Medelyno arba, pagal dabar ten nutiestą gatvę, Savanorių vardus? Ką gi, vis geriau, negu Matrosovka. Bet ar atsilieps mums kas nors, taip šaukiamas? Taip, kaip atsiliepė didžiulis lietaus debesis, kai jo nustebintas žemaitis sušuko: „Vuo kaap platee lei!”.

Todėl šiuo atveju siūlyčiau pasiremti vandenvardžio ir vietovardžio ryšio dėsniu. Juo galėtume užmirštą pavadinimą apčiuopti ir gal net atspėti.

Žinome, kad ne kartą upelis prie jo įkurtam kaimui arba, atvirkščiai, kaimas pro jį srūvančiam upeliūkščiui duodavo savo vardą. Kažkada tose vietose buvo kaimelis, Graudužiais vadinamas (Johanas Zembrickis, Klaipėdos apskrities istorija, Klaipėda, 2011, 179 pusl.).

Jei Graudužiai, tai kodėl jų upelis negalėjo būti šaukiamas Grauduže, Graudale arba Graude? O šiandien argi netiktų toks vardas? Visi trys variantai gražūs ir dera prie vietos, bet paskutinis – trumpiausias, tai pasirinkčiau jį.

Graudės tvenkinys, Graudės upelis… O jei būsimojo kvartalo vieną gatvikę pavadintume senu Graudužių vardu, dar ir mūsų krašto praeičiai grąžintume krislą skolos.

Jei šis straipsnelis bus publikuotas, nuorodą į jį nusiųsčiau garbiajai Klaipėdos miesto savivaldybės Žymių žmonių, istorinių datų, įvykių įamžinimo ir gatvių pavadinimų suteikimo komisijai. Prašyčiau straipsnelį laikyti oficialiu vieno miestiečio pasiūlymu.

„Ė, ne!” – turbūt atsakytų komisija. – „Vandenvardžiai – ne mūsų kompetencija. Belsk į Vilniaus vartus!”.

Vis tiktai vaizduotėje piešiu kitokį reginį. Matau, kaip iškilieji komisijos nariai sustoja žalioje upelio pakrantėje, visi vienu balsu pašaukia: „Graude! Graude!” ir klauso, ar upelis atsilieps savo čiurlenimu.