Šeštadienį šalia Palangos baigėsi dvi dienas trukusios „Aurum 1006 km lenktynės“. Vakare internetinė žiniasklaida mirgėjo žavių, tarsi nuo podiumo nužengusių nugalėtojų vyrukų nuotraukomis ir intriga – antrosios vietos laimėtojai atsisakė atsiimti prizą.

Nugalėtojams vis dar gyvenant euforijos nuotaikomis, visai kitokios nuotaikos pastarąsias dvi dienas buvo apėmusios tuos, kuriems teko nelaimė tuo metu vykti iš ar į Palangą.

Tarp tokių patekau ir aš. Šeštadienio ryte iš Klaipėdos į Palangą nuvykau dar pakenčiamai – nors autobusas ir buvo priverstas sukti senuoju keliu per Nemirsetą, transporto spūstyje prie posūkio į Palangos autobusų stotį stovėti teko vos keliolika minučių – vilniečiai tokių trikdžių spūstimis net nevadina.

Kur kas įdomesnė situacija klostėsi, kai po pietų iš Palangos teko vykti į Kretingą.

Autobusas pagal grafiką turėjo išvažiuoti 13.45 val. Jo laukė būrelis moterų ir pora vaikinų. 13.50 val. autobusui vis dar nepasirodant, užtikrintu tonu nuraminau besijaudinančią moteriškę, kad autobusas vėluoja dėl minėtų lenktynių ir tuoj tuoj turėtų pasirodyti. 14 val. vis dar jam nepasirodant, nervintis ėmė ir kiti, ypač jauna moteris, kaip supratau, vėluojanti į šeimos šventę. Pirmoji aktyvioji žemaitė ėmėsi veiksmų – paskambino į Kretingos autobusų stotį. Ten pranešė, jog autobusas vėluos nei daug, nei mažai – tik pusvalandį. Prasidėjo grasinimai spauda ir panašiai, kaltę už vėlavimą verčiant stoties darbuotojams.

Bandžiau aiškinti, jog šiuo atveju jie yra tokie pat aukos, kaip ir mes, o pagrindiniai kaltininkai yra lenktynių organizatoriai, pasivažinėti mašinytėmis nusprendę respublikinės reikšmės autostrada prie įvažiavimo į didžiausią šalies kurortą liepos šeštadienį.

Man pritarė ne tik į šeimos šventę jau pavėlavusi jaunoji keleivė, vos tramdanti nevilties ašaras, bet ir iš visų pusių besiformuojančios kilometrinės automobilių eilės ties centriniu įvažiavimu į Palangą.

Tačiau Kretingos autobusų stoties darbuotoja neapgavo – mūsų išlauktas autobusas atlingavo lygiai po pusvalandžio, t.y. 14.15 val.

Pažvelgus į jo vairuotojo veidą tapo aišku – laukia įdomi kelionė, kaip sako žemaičiai, „tėisee par aplinkou”.

Taip ir buvo – iki Vidmantų beveik 20 min. vingiavome, ko gero, dar Smetonos laikus menančiu žvyrkeliu, kurio keliamos dulkės maloniai džiugino akį, o smagus kratymasis padvelkė tolimos vaikystės prisiminimais, kai panašiu žvyrkeliu ne kartą yra tekę vykti iš Salantų į Platelius.

Buvo ir kitų naudingų įdomiosios kelionės epizodų – jos metu susipažinau su naujomis, dar nematytomis apylinkėmis bei dar kartą įsitikinau, kokie visgi darbštūs ir tikrai ne vargšai žmonės yra lietuviai: abipus žvyrkelio išsirikiavę ir jau pastatyti, ir dar tik nuo pamatų besistiebiantys naujakurių namai tarsi bylojo, kad jokios lenktynės bei kiti turtingųjų žaidimai žemaičiams nesutrukdys gyventi taip, kaip jie nori ir gali…