1946 metais Klaipėdos miesto vykdomajam komitetui (VK) teko spręsti ir su sporto bei kultūros objektai susijusius klausimus.

Apie tai – dar vienoje ciklo „Ką pasakoja archyvas” dalyje, parengtoje pagal Klaipėdos regioniniame valstybės archyve saugomus VK dokumentus.

Jachtklubui perdavė ir vilas

1946-ųjų balandį į VK pirmininką raštu kreipėsi Klaipėdos jūrinio jachtklubo viršininkas prašydamas šio klubo nuosavybėn perleisti tris vilas ir angarą, „taip pat teritoriją kurioje randasi paminėti pastatai anksčiau priklausę buv. Klaipėdos Jachtklubui”.

Jachtų varžybų dalyviai starte, atidarant Klaipėdos jachtklubo sportinį sezoną 1949 metais. Jakovo Šapiros (Lietuvos centrinis valstybės archyvas) nuotr. 

Praėjus beveik mėnesiui į VK pirmininką dėl to paties reikalo kreipėsi ir savo ranka rašytame prašyme gerokai daugiau motyvų išdėstė Klaipėdos miesto Kūno kultūros ir sporto komiteto pirmininkas Linkevičius.

„Klaipėdos m. vandens sporto didesniam išvystymui reikalingos ir tinkamos tai sporto šakai sąlygos. Smiltynėje randasi pastatai be kurių didesnis vandens sporto šakos propagavimas ir išvystymas neįmanomas. Todėl prašau Drg. Pirmininką išnešti Klaipėdos m. Vykdomojo kito posėdin svarstymui sekantį klausimą: priskirti Klaipėdos m. Kūno kultūros ir sporto komiteto žinion esančius Smiltynėje vandens sporto didesniam išvystymui ir Jūrinio Jachtklubo tarnautojų apgyvendinimui vietoje reikalu, sekančius pastatus: Angarą, Dirbtuves, Maudykles, Baseiną ir 3 (tris) vilas”, – rašė draugas Linkevičius.

Prie šių prašymų Klaipėdos regioniniame valstybės archyve esančioje byloje yra saugoma ir tuometinio miesto vyriausiojo architekto Alberto Cibo patvirtina jachtklubo teritorijos schema.

Martyno Vainoriaus nuotr.

Jachtklubas Smiltynėje buvo įrengtas baigiantis 4-ajam dešimtmečiui, kai Klaipėdos kraštą dar valdė Lietuva.

„Antroje marių pusėje, į pietus nuo Smiltynės, statomas visai naujas jachtų, uostas. Padidėjus uoste judėjimui, uosto baseinus praplėtus, pritrūko vietos jachtoms pačiame uoste – miesto pusėje. Naujasis jachtų uostas iškasamas visai į krantą, 40×60 m, jame galės sutilpti didelis skaičius ir nemažų jachtų. Šiam uostui krantinės jau pastatytos – greitai bus pradėti žemsemių darbai, uostas bus galutinai įrengtas dar šią vasarą. Šalia uosto jau pernai pastatyta žieminė patalpa jachtoms. Vasaros metu ši patalpa naudojama buriavimo mokyklos reikalams”, – 1937-ųjų birželį rašė „Lietuvos aidas”.

VK 1946-ųjų gegužę įsiklausė į minėtuosius prašymus ir priėmė atitinkamą sprendimą. Vilos Nr. 4 ir 6 buvo išnuomotos Kūno kultūros ir sporto komitetui penkerių metų laikotarpiui, o sugriauta vila Nr. 5 perduota į jo balansą. Į komiteto balansą buvo perduotas ir angaras, maudyklė bei jachtų baseinas.

Rūpinosi ir sklypų ribomis

1946-ųjų birželį Kūno kultūros ir sporto komiteto pirmininkas kartu su Klaipėdos kūno kultūros rūmų ir stadiono direktoriumi kreipėsi į VK pirmininką prašydami patvirtinti minėtųjų rūmų (dabartinė sporto salė S. Dariaus ir S. Girėno gatvėje) ir stadiono sklypų ribas. Prie prašymo buvo pridėtos abiejų prašomų priskirti sklypų schemos.

Martyno Vainoriaus nuotr.

Sprendimo, kuriuo VK būtų patenkinęs tokį prašymą archyve, nepavyko aptikti.

Maksimo Gorkio garbei – ir gatvė, ir mokykla

1946-ųjų birželio 19-ąją, praėjus dienai po dešimtųjų socrealizmo literatūros pradininku laikomo rašytojo Maksimo Gorkio mirties metinių, Klaipėdos VK priėmė sprendimą, kuriuo šia proga 2-ajai rusiškai gimnazijai ir Liepų gatvei suteiktas jo vardas.

Sprendimas pervadinti dabartinės Simono Dacho progimnazijos pastate Puodžių gatvėje veikusią gimnaziją buvo motyvuotas jos kolektyvo ir moksleivių valia.

Dėl tokio sprendimo patvirtinimo VK paprašė LTSR Ministrų tarybą, kad ji su atitinkamu prašymu kreiptųsi į LTSR Aukščiausiąją Tarybą.

Apie 1952-uosius M. Gorkio gatvės pradžioje buvo pastatytas ir rašytojui skirtas paminklas (nuotrauka iš „Tarybinės Klaipėdos”).

Teatrą remontavo ir belaisviai

Tarp 1946-ųjų VK sprendimų projektų yra ir dokumentas dėl miesto teatro remonto.

Jame buvo numatyta, kad teatro direktorius sutartis dėl remonto turi sudaryti su organizacijomis Rybstroj ir Morstoj. Pastaroji iki birželio turėjo suremontuoti žiūrovų salę, vestibiulį, administracines patalpas ir perdažyti visą fasadą. Rybstroj per tą patį laiką turėjo suremontuoti antrąjį fligelį (užkulisius).

Teatro pastatas 1947-aisiais. Aleksandro Šestakovo (Lietuvos centrinis valstybės archyvas) nuotr.

Visas remontui skirtas medžiagas turėjo parūpinti Statybų kontoros viršininkas draugas Jurevičius, o karo belaisvių lagerio viršininkas Marjenkinas remonto darbams turėjo paskirti 60 belaisvių.

Pinigų tokiam remontui tikėtasi gauti iš respublikinės Meno reikalų valdybos.

Apie poreikį kultūros reikmėms gauti 20 000 rublių iš centro liudija ir kitas sprendimo projektas. VK ketino kreiptis į Ministrų tarybą, kad ji tokią sumą iš Komunalinio ūkio ministerijos limito skirtų Klaipėdos kultūrinio švietimo klubo patalpų (Montės g. 10) remontui. Kaip tokio prašymo argumentas minėtas faktas, kad tuo metu mieste nebuvo Kultūros namų. Jie (dabar rekonstruojamas Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro pastatas) buvo pradėti statyti tik 1959-aisiais.

Įsikūrė rusų teatras

Paskutinę 1946-ųjų dieną VK, remdamasis tuo, kad LTSR Ministrų taryba ir Lietuvos komunistų partijos Centro komitetas patenkino jo prašymą dėl rusų dramos teatro atidarymo Klaipėdoje, priėmė atitinkamą savo sprendimą.

Juo šio teatro artistams apgyvendinti buvo paskirti du pastatai – namas Palangos (dabar – S. Šimkaus gatvėje), kuriame iki tol buvo įsikūrusi MGB, ir namas Turgaus g. 20. Taip pat buvo palaiminta garnizono viršininko generolo majoro Merkulovo iniciatyva apgyvendinti dešimt aktorių šeimų.

Taip pat VK kreipėsi į Ministrų tarybą, kad ši įpareigotų Meno reikalų valdybą skirti specialias asignacijas baldams, kurias galėtų panaudoti rusų dramos teatro aktoriai gautiems butams apstatyti.

Kultūrologas Linas Poška yra rašęs, kad šis teatras Klaipėdoje veikė iki 1949 metų. Visą tą laiką jis buvo įsikūręs kartu su lietuviais kolegomis tame pačiame pastate dabartinėje Teatro aikštėje.

„1946-1948 jame dirbo rusų aktorius Anatolijus Papanovas. Lietuvos kultūroje gilesnės įrėžos nepaliko, dabartinių senelių karta jį žino nebent kaip charizmatišką Vilko balsą tarybiniame multiplikaciniame filme „Na palauk!“. Šitas bene vienintelis amerikietišku veiksmo stiliumi sukurtas serialas savo laiku buvo populiarus ir Klaipėdoje. Dabar miesto centre yra prišūdeliota ekonominės klasės skulptūrų; dar viena tokia Vilko skulptūrėlė su Papanovą pagerbiančiu įrašu teatro prieigose reikalo jau nebepagadintų”, – rašė L. Poška.