Lygiai prieš 60 metų, 1959-ųjų gegužės 15 dieną, „Tarybinė Klaipėda“ pranešė apie būsimas septynmečio statybas – netrukus pradėsiantį polinių pamatų įrengimą naujiems Klaipėdos kultūros rūmams.

Tuo metu vienu iš įspūdingesnių modernistinės stilistikos pastatų tapę rūmai buvo baigti statyti 1964 m. Devinto dešimtmečio pabaigoje jie tapo Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro namais, nors ir buvo nepritaikyti tokiai funkcijai. Teatro kankinimasis užtruko daugiau nei tris dešimtmečius, kol pernai pagaliau prasidėjo rekonstrukcija, kurios metu nugriauta dalis sovietinio pastato, o vietoje jo suplanuoti įspūdingi technologiniai sprendimai.

Bernardo Aleknavičiaus fotografija. Klaipėdos apskrities viešoji I. Simonaitytės biblioteka, epaveldas.lt

Užstatymas nuo XVI a.

Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktorius, profesorius Vasilijus Safronovas pasakojo, kad ankstyviausias užstatymas dabartinio teatro pastato vietoje, manoma, buvo jau XVI amžiuje. Jis rodomas XVII a. vidurio ikonografiniuose šaltiniuose.

„Užstatymas buvo sunaikintas 1678 metų gaisro. Po jo šioje vietoje pastatytas miesto gynybinių įtvirtinimų elementas – ravelinas, apjuostas vandens grioviu. Šis ravelinas tuo metu dengė Tilto vartus, pro kuriuos buvo patenkama į miestą iš šiaurinės pusės. Ravelinas nukastas ir griovys užpiltas XVIII amžiaus antroje pusėje“, – pasakojo istorikas.

„Statybų archeologijos” planas

Pasak jo, po septynerių metų karo miestui plečiantis į kitą Dangės krantą, kvartalas buvo užstatytas daugiausia gyvenamaisiais namais.

Žvilgsnis į Klaipėdą iš šv. Jono bažnyčios bokšto 1928 metais. Nuotraukos viršutiniame dešiniajame kampe galima įžvelgti vietą, kur dabar stovi Muzikinio teatro pastatas. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Gatvių tinklas tuo metu buvo kitoks nei šiandien, kadangi 1953–1956 m. statant naują Biržos tiltą jis buvo pasuktas į dešinę nuo dabartinės Tiltų gatvės ašies. Prieš tai gatvės ašis buvo tiesi iki pat pro dabartinę Atgimimo aikštę ėjusios Biržos gatvės, o posūkį į dabartines Liepų ir Herkaus Manto gatves formavo išlenkta Biržos gatvė.

„Dabartinė Danės gatvė atkarpoje tarp Pilies ir Biržos tiltų tuo metu vadinosi Luizės gatve, o jos tęsinys toliau į rytus, nesutapęs su dabartine Danės gatvės trasa, vadinosi Skerdyklos gatve. Ši gatvė darė posūkį į vadinamąjį Laivogatvį (Werft Strasse). Dabartinio muzikinio teatro vietoje buvo tuometinių Aleksandro (dabar – Liepų) ir Biržos gatvelių kiemai“, – pasakojo V. Safronovas.

Pašnekovo teigimu, kvartalas nukentėjo nuo bombardavimų 1944 m. rudenį ir buvo demontuotas plytoms 1945–1946 m. Ilgiau pokariu stovėjo pastatas Werft Str. 3.

Pernai rudenį pradėjus archeologinius darbus bendrovės „Statybų archeologai“ darbuotojai aptiko dviejų XX a. pr. pastatų pamatų liekanas. Gavus paveldosaugininkų leidimą šie pamatai buvo demontuoti ir jų vietoje toliau vykdyti detalieji archeologiniai tyrimai.

„Statybų archeologijos” nuotr.

Jų metu rasti trys latakai, kuriais vanduo buvo nuvestas nuo šioje vietoje stovėjusių pastatų Dangės upės link, vienas karkasinio pastato ar mūrinio statinio rostverkas. Seniausias radinys šioje vietoje –  sukalti masyvūs, tašyti, keturkampio skerspjūvio XVIII a. pab.-XIX a. pradžios poliai, tarp kurių yra vietomis sudėtos vertikalios galbūt pusrūsio lentos. Spėjama, kad tai arba masyvaus fachverkinio sandėlio karkaso elementai, arba jie yra susiję su buvusios XVIII a. antros pusės krantinės įtvirtinimais.

Martyno Vainoriaus nuotr.

Taip pat buvo aptiktas bei lokalizuotas XVII-XVIII a. Tilto ravelino gynybinis griovys.

Prisimena nelaimingą atsitikimą

Nuo 1945-ųjų gegužės Klaipėdoje gyvenantis aštuoniasdešimtuosius metus einantis Stasys (tikro vardo ir pavardės jis nenorėjo viešinti) pasakojo, kad kvartaliukas, buvęs dabartinio Muzikinio teatro vietoje, tuo metu buvo „vieni griuvėsiai, absoliučiai viskas sumalta, griuvėsių krūvos, plytgaliai“.

Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

„Tėvas, kaip ir visi dirbusieji, turėjo atidirbti tam tikrą valandų skaičių valydamas griuvėsius. Eidavo taip linksmai visi, susirinkdavo iš visų jau spėjusių susikurti organizacijų – pašto, geležinkelio ir kitų sustodavo. Tada „samosvalų” dar nebuvo, jei kokia siena dar stovėdavo, imdavo kokią nors virvę, išsiūbuodavo „viens, du, trys“ ir nugriaudavo. Su laužtuvais ardydavo tas sienas, stovėdavo sunkvežimis ir iš rankų į rankas tas plytas perduodavo. Aš irgi eidavau su tėvu, man būdavo įdomu, stovėdavau toje grandinėje, priiminėdavau plytas. Tokiu būdu ir nuvalė tą kampą“, – pasakojo klaipėdietis.

Pasak jo, prie dabartinio Liepų g. 4 namo sienos dar buvo likęs stovėti aukštas kaminas iš gretimo jau nugriauto pastato.

„Sugalvojo kažkas nugriauti ir tą kaminą, pradėjo apačioje ten kažką krapštyti, o tas kaminas griuvo ir užmušė tuos besikrapščiusius“, – pasakojo senjoras.

Pokalbininko teigimu, visą laiką iki 1959-ųjų ši nuo griuvėsių išvalyta vieta buvo likusi neužstatyta. Pačių Kultūros namų statybų jis jau neregėjo, nes tuo metu buvo pašauktas atlikti tarnybą armijoje.

Dienraščio „Vakarų ekspresas“ žurnalistė Gražina Juodytė, Klaipėdoje gyvenanti nuo pat gimimo 1946-aisiais, sakė pamenanti, kad čia buvo „kažkoks skverelis su supynėmis“.

„Mes eidavome ten suptis“, – pasakojo senamiestyje užaugusi G. Juodytė, taip pat nemačiusi Kultūros namų statybų, nes tuo metu buvo išvykusi studijuoti.

Neliko „nesaikingumų“

Pasak V. Safrnovono, demontavus karo metu nukentėjusius pastatus atsiradusią dykrą užstatyti planuota nuo pirmųjų pokario metų.

Viena pirmųjų pokario Klaipėdos fotografijų, padarytų iš lėktuvo. Apie 1957 metai. Matyti dykra, kurioje po poros metų pradės kilti Kultūros namai. Fotografija iš „Libra Memelensis” archyvo, išspausdinta Kęstučio Demerecko ir Vasilijaus Safronovo knygoje „Klaipėda 1945-1965…”

Iš pradžių sunaikinus unikalios formos Biržos gatvę kairėje naujosios smarkiai išplatintos gatvės pusėje buvo palikta erdvė taisyklingos formos Tarybų aikštei, kurios akcentais pagal dar 1945 metų sumanymą turėjo tapti Tarybų rūmai ir Pergalės paminklas Dagės pakrantėje. Tačiau abu šie objektai taip ir neatsirado, o 6-ojo dešimtmečio pradžioje pagrindiniais aikštės akcentais buvo nuspręsta paversti Kultūros ir technikos namus rytinėje jos pusėje bei administracinį pastatą – vakarinėje.

„Kultūros namai, kaip žinoma, buvo vienas svarbiausių kiekvieno tarybinio miesto atributų. Jie buvo laikomi „sovietinių žmonių“ meninio skonio ugdymo institucija ir saviveiklinės „proletariato“ kultūros reprezentantu. 1948 metais Kultūros namai buvo atidaryti buvusiuose švento Jono parapijos namuose, o 1959 metais iškelti į ne ką erdvesnes atsilaisvinusias Komunalinio banko patalpas Petro Cvirkos (dabar – Turgaus) gatvėje, kur ir veikė iki naujojo pastato statybų pabaigos“, – sakė V. Safronovas.

Kairėje – busimųjų Kultūros rūmų vieta. Klaipėdos apskrities viešoji I. Simonaitytės biblioteka, AdM archyvas

Architektas Tomas S. Butkus knygoje „Klaipėdos urbanistinė raida 1945-1990” rašo, kad yra išlikę du 1955-1956 metų kultūros ir technikos rūmų projekto variantai (architektai  Algimantas Mikėnas, J. Gudelis, Antanas Algimantas Sprindys), „atskleidžiantys ne tik to laiko urbanistines ir architektūrines nuostatas, bet ir politinio užsakymo pobūdį“.

Kultūros ir technikos namų projekto 1955 metų versija, esanti Kauno apskrities archyve, publikuota T. S. Butkaus, Vasilijaus Safronovo, Vaido Petrulio knygoje „Klaipėdos urbanistinė raida 1945-1990″

Tačiau 1955 m. lapkritį TSKP CK ir TSRS Ministrų taryba priėmė nutarimą „Dėl projektavimo ir statybos nesaikingumų pašalinimo“. Jame buvo supeikta „išorinė parodomoji architektūros pusė“ ir statyba „pagal individualius projektus“, kuri įvardinta kaip „viena svarbiausių priežasčių, sukeliančių nesaikingumus“. Tad ir 1959 m. patvirtintas galutinis Klaipėdos kultūros namų projektas jau buvo „apvalytas nuo nesaikingumų“. Galutinio projekto autoriumi tapo A. Mikėnas.

1959 m. gegužės 15 d. „Tarybinė Klaipėda“ pirmajame puslapyje paskelbė straipsnį „Kultūros namai“, kuriam buvo uždėta rubrika „Septynmečio statybos“.

Lygiai prieš 60 metų „Tarybinės Klaipėdos” paskelbta iliustracija.

„Viršutiniame nuotraukos dešiniajame kampe matyti penkiaaukštis namas Laivų gatvėje. Greta jo nupiešti du tokie pat gyvenamieji namai. Šiuo metu po vienu iš jų dedamas polių pamatas. Aukščiau, kairiajame kampe, matyti Montės gatvės pradžia. O kas tai per pastatas, kuris vienu fasadu užsklendžia Laivų gatvę, o kitu išeina į Tarybų aikštę? Tai — būsimieji miesto kultūros namai. Neseniai respublikos Ministrų Taryba leido šiemet pradėti juos statyti. Išskiriama 600 tūkstančių rublių sudėtingam jų polių pamatui. Pagaminti ir sukalti reikalingus 918 polių pavesta DVV-390 kolektyvui. Statybos – montavimo darbus numatyta atlikti per artimiausius dvejus metus“, – skelbė publikacija.

Joje taip pat buvo aprašyta, kaip atrodys būsimieji Kultūros namai.

Kultūros ir technikos namų projekto 1959 metų versija, aksonometrinis vaizdas, esantis Kauno apskrities archyve, publikuotas T. S. Butkaus, Vasilijaus Safronovo, Vaido Petrulio knygoje „Klaipėdos urbanistinė raida 1945-1990″

„Jų fasadai yra sunkių, belangių plokštumų, apdailintų gra­nito tinku, derinys su lengvomis plokštėmis, kur vyrauja stiklas. Kampinis bokštas pabrėžia dviejų svarbiausių miesto magistralių sandūrų. Kartu visos vidinės bokšto patalpos skiriamos choro, muzikos ir dramos ratelių, dailės studijos užsiėmimams. Dengta viršutinė bokšto aikštelė skiriama turistams supažindinti su bend­ru miesto vaizdu.

Klaipėdos kultūros rūmų maketas 1960 m. spalį darytoje nuotraukoje. Lukošiaus (ELTA) Lietuvos centrinis valstybės archyvas nuotr.

Kultūros namai turi du įėjimus. Iš Laivų gatvės per kasos ir rūbinės patalpas patenkama į žiūrovų salę su balkonu. Joje numatyta 670 vietų, ji skiriama tiek teatro vaidinimams, tiek ir  kino filmams demonstruoti. Iš aikštės – įėjimas į pastato klubo dalį. Čia be administracinės –  ūkinės dalies yra biblioteka, poilsio kambariai, mažoji salė – auditorija su savo vestibiuliais ir rūbinėmis. Be to, yra fizkultūrinė grupė su užpakaliniu įėjimu. Sporto salė, esanti pirmame aukšte, po žiūrovų sale, skiriama daugiausia treniruotėms. Kieme yra tinklinio aikštelė“, – dėstyta publikacijoje, kuri užbaigta informacija, kad šio objekto statyba atsieis apie 5 milijonus rublių.

Remontavo jau po dešimtmečio

Rūmus statė Keturioliktoji statybos valdyba (1966 m. pervadinta į Klaipėdos statybos tresto 1-osios statybos valdybą), vadovaujama Mykolo Pužausko.

1961-ųjų balandis. P. Mačiulio (ELTA) Lietuvos centrinis valstybės archyvas nuotr.

„Svarbiausias valdybos darbo akcentas buvo (klaipėdiečių ilgai lauktos pabaigtuvės) atiduoti naujų miesto Kultūros rūmų raktai. Tai buvo kultūros židinys, turįs 4800 kvadratinių metrų naudingo ploto ir užimantis 30 tūkstančių kubinių metrų. Jį statant teko nutinkuoti 4 tūkstančius kvadratinių metrų fasado, kurio didesnę pusę sudaro granitinė skalda. Rūmai kainavo 550 tūkstančių rublių“, – 1998 m. išleistoje savo knygoje „Mes statėme Klaipėdą“ rašė M. Pužauskas.

Klaipėdos miesto Vykdomojo komiteto Statybos ir architektūros reikalų skyriaus darbo ataskaitoje už 1963 metus, pasirašytoje vyriausiojo miesto architekto P. Sabaliausko, informuojama, kad tarp eksploatacijon priimtų objektų yra ir „pirmoji dalis Kultūros rūmų”.

Albino Stubros nuotrauka iš www.klaipedis.lt

Galutinai rūmų statybos buvo užbaigtos po metų.

„Šis pastatas išsiskyrė 33 metrų devynių aukštų bokštu, nes tuo metu kitų tokio aukščio nepramoninės paskirties pastatų Klaipėdoje nebuvo, kas vėl liudija neeilinę šiam pastatui teiktą reikšmę. Kartu su greta pastatytu keturių aukštų gyvenamuoju namu Kultūros namai visiškai suformavo užstatymą rytinėje aikštės pusėje“, – sakė V. Safronovas.

„1964 metais baigtus statyti Klaipėdos kultūros rūmus galima laikyti pirmu miesto kultūros flagmanu. Tuo metu tai buvo vienas iš įspūdingesnių modernistinės stilistikos ir vienas didžiausių visuomeninės paskirties pastatų Lietuvoje“, – rašo T. S. Butkus.

Albino Stubros nuotrauka, išspausdinta Kęstučio Demerecko ir Vasilijaus Safronovo knygoje „Klaipėda 1945-1965…”

„Tai vienas vertingiausių Lietuvos ankstyvojo modernizmo architektūros pavyzdžių. Kaip teigia projekto autorius, „fasadai išspręsti kontrasto principu atitinkamai derinant sunkias (be langų) plokštumas su lengvomis. Taip pat derinant šviesią fasado spalvą su kai kur įvedama raudona ryškia spalva”. Objektui panaudota gan tipiška funkcionalistinės architektūros tūrinė-erdvinė kompozicija: vertikalioji dalis – 33 m bokštas, kuriame įrengtas elektroninis laikrodis, – derinama su horizonta­liąja. Tiesa, dydžių proporcijos dar gana artimos socrealizmo architektūrai, t. y. horizontalioji dalis pakankamai aukšta, besilygiuojanti į aplinkinius stalininio laikotarpio pastatus. Tad nors kompo­zicinės išraiškos priemonės modernios, modernizmui būdingo kontrasto tarp dviejų tūrinių dalių nėra, o bokštas tėra akcentas, savo principiniu tūriniu sprendimu panašus į Vilniaus mokslininkų namų ar „Pergalės” gyvenamojo kvartalo bokštines dalis. Bokšto padėtis ir aukštis pasirinkti norint pabrėžti, išryškinti centro vietą miesto siluete, taip pat vietą dviejų svarbių miesto arterijų: Montės g. ir skvero, vedančio prie vienintelio išėjimo į marias. Pastatymo metu tai – didžiausi kultūros rūmai Lietuvoje“, – rašoma Marijos Drėmaitės, Vaido Petrulio ir Jūratės Tutlytės knygoje „Architektūra sovietinėje Lietuvoje“.

F. Tamošiūno nuotrauka, išspausdinta Kęstučio Demerecko ir Vasilijaus Safronovo knygoje „Klaipėda 1945-1965…”

Ant 33 m aukščio administracinės dalies stogelis su pirmuoju mieste skaitmeniniu laikrodžiu buvo sumontuotas tik po dešimties metų, kai buvo nuspręsta atlikti  „atrankinį kapitalinį remontą“.

1974 m. kovo 13 d. pas miesto vyriausiąjį architektą Saulių Prikockį apsvarsčius tokio remonto projektą buvo nutarta: „1. I-o aukšto langus į H. Manto gatvę spręsti padidin­tus visame fasade arba palikti tokius, kokie yra. 2. Talpinant bokštelyje elektrinį naujos konstrukcijos laikrodį spręsti stogelio architektūrą. 3. Interjere vieningai kompleksiškai išspręsti visų aukš­tų baldus ir apšvietimą. Pagal galimybę atsisakyti granitinio tinko, panaudojant I-o aukšto kolonoms dolomitą ar kitas medžiagas. 4. Sprendžiant I-o aukšto interjerus numatyti remontą įėjimo iš aikštelės (H. Manto gatvės) pusės su kul­tūros skyriaus ir direkcijos patalpomis.”

„Klasės draugas, Klaipėdos IV vidurinės mokyklos dešimtokas Rimas Kavaliauskas, 1961 metų rudenį arba 1962 metų pavasarį po pamokų nufotografavo mane prie Dangės naujų Kultūros rūmų fone. Toje nuotraukoje pastebėjau dvi intriguojančias detales. Pirma, dabar jau nugriauto sparno fasadas yra su kiaurymėmis, kaip su langais. Antra, aukštėlesnė to sparno dalis turi ne plokščią, kaip 1960 metų modelyje, bet neaukštą dvišlaitį stogą. O kas ten apipaišė mano siluetą, jau nežinau”, – rašo su „Atvira Klaipėda” unikalia nuotrauka pasidalinęs Aleksandras Sakas.

Kultūros rūmų statytojų darbą tenka taisyti ir dabar, atliekant pastato rekonstrukciją. Rangovo – UAB „Infes“ – statybos projektų vadovas Julius Vaznelis pasakojo, kad stabilus gruntas šioje vietoje yra 10 metrų gylyje, o kartais ir dar giliau, tad pradėjus rekonstrukciją buvo pastebėta, jog reikia tvirtinti palei Herkaus Manto gatvę liekančio pastato dalies grindų pagrindus – pavyzdžiui, foje vieta jau buvo „pasėdusi”. Dėl to buvo nuspręsta gręžti ir betonuoti vadinamuosius mikropolius.

Mikropolius gręžia subrangovai iš Estijos. Martyno Vainoriaus nuotr.

„Lietuvoje dažniausiai gręžiama lauke su dideliais įrengimais, o čia viską reikia atlikti viduje, pačiame pastate. Todėl teko samdyti rangovus iš Estijos, kurie turi tokią techniką, galinčią vinguriuoti po teatro vidų. Iš viso turės būti išgręžti ir išbetonuoti 108 tokie mikropoliai”, – sakė J. Vaznelis.

Bus daugiau

Klaipėdos miesto savivaldybės biudžeto lėšomis iš dalies finansuojamas kultūros ar meno srities projektas „Klaipėda: unikali urbanistinė istorija“.