Užteko Kazachstano prezidentui Kasymui-Žomartui Tokajevui Sankt Peterburgo Tarptautinio ekonomikos forumo metu viešai pareikšti, kad jo šalis nesirengia pripažinti, anot jo, Rusijos pripažintų kvazi-valstybių Ukrainos rytuose – Donecko ir Luhansko „liaudies respublikų” (daugelis mūsų prisimename, ko vertos sovietmečiu buvo vadinamosios „liaudies demokratijos” Rytų ir Vidurio Europoje), kai tiesiog kitą dieną sutriko kazachų per Rusiją transportuojamos naftos krova Juodosios jūros Novorosijsko uoste. Esą dėl nelauktai iškilusio II Pasaulinio karo metu pastatytų jūros minų pavojaus laivybai jūroje.

Laimei, šiuos rusiškus reikaliukus mes pažįstame: tai vamzdynų remontas, tai iš kažkur atsiradusios II Pasaulinio karo minos Juodojoje jūroje…

Kilus klausimui apie ES sankcijinių prekių tranzito iš žemyninės Rusijos į Kaliningrado sritį, tuojau apsireiškė į politinės opozicijos lyderius pretenduojantis Saulius Skvernelis, ėmęs viešai aiškinti, kokia trumparegė yra dabartinė Lietuvos valdžia. Prie jo tą pačią dieną keistai prisijungė valstiečių lyderio Ramūno Karbauskio į Europos Sąjungos Komisijos narius deleguotas Virginijus Sinkevičius. lrv.lt nuotr.

Ta proga pamąsčiau – kaip gera, kad šio amžiaus pirmojo dešimtmečio viduryje Mažeikių naftos perdirbimo gamykla neatiteko kazachų valstybinės naftos kompanijai „Kazmunaigaz” arba Rusijos „Lukoil”, kaip buvo kalbama ir kai kurių politikų primygtinai siūloma. Būtume pažiaukčioję ligi šiol.

Patirtume dabar panašių problemų, su kuriomis susiduria Vengrija, Bulgarija arba Slovakija, anuomet įsileidusios į naftos perdirbimo sektorių rusiškas kompanijas ir dabar juridiškai bei faktiškai priklausomas nuo tų pirkėjų valios. Todėl privalo gūžtis Europos Sąjungai svarstant agresyviai Rusijai pritaikant griežtas ekonomines sankcijas pilna apimtimi. Priminsiu, kad skelbiant vadinamąjį „šeštąjį” ES sankcijų paketą, šioms šalims buvo pritaikyta laiko išlyga: per tam tikrą laiką joms privalu susitvarkyti bei užsitikrinti alternatyvų naftos tiekimą jų naftos chemijos pramonei.

Lietuva buvo labai netoli tokių pančių. Tik todėl, kad Lenkijos naftos chemijos koncernas PKN „Orlen” varžytuvėse už Mažeikių įmonės akcijas sumokėti anais laikais „milijardu litų daugiau” nei mano paminėti konkurentai, šiandien turime situaciją, kurioje, kaip sako prezidentė Dalia Grybauskaitė, neprivalome krūpčioti.

Kazachstane – viskas kitaip, nes buvusio prezidento Nursultano Nazarbajevo administracija darė viską, kad jų šalis kuo giliau integruotųsi su Rusija. Kad be Kazachstano šiandien, ko gero, nebūtų jokios Eurazijos ekonominės sąjungos, į kurią sustojo dar Baltarusija, Rusija, Kirgizija, Armėnija. Nes be Rusijos ir Kazachstano kitos šalys savo ekonomikos lygiu yra gana smulkios ir nelabai reikšmingos šalys.

Tačiau tokia tikrovės alternatyva Lietuvoje ir ne tik – ne visiems patinka. Kilus klausimui apie ES sankcijinių prekių tranzito iš žemyninės Rusijos į jos eksklavą prie Baltijos jūros – Kaliningrado sritį, tuojau apsireiškė į politinės opozicijos lyderius pretenduojantis Saulius Skvernelis, ėmęs viešai aiškinti, kokia trumparegė yra dabartinė Lietuvos valdžia. Nes nesugeba be klaidų perskaityti sutartyse užfiksuotų Lietuvos įsipareigojimų Rusijai.

Prie jo tą pačią dieną keistai prisijungė valstiečių lyderio Ramūno Karbauskio į Europos Sąjungos Komisijos narius deleguotas Virginijus Sinkevičius. Pastarasis gal ir nekaltino aklumu Lietuvos valdžios, bet ėmė apgailestauti, kodėl Lietuva, svarstant sankcijas Rusijai, Briuselyje nemėgino derėtis, jog dabar ES sankcijomis ribojamas kai kurių prekių tranzitas iš Rusijos į Kaliningrado sritį, būtų švelnesnis. Taip, kad atitiktų Lietuvos kaip tranzito koridoriaus interesą. Pvz., kaip Vengrija derėjosi dėl rusiškos naftos…

Ponui Skverneliui, kuris šiais laikais ieško būdų, kaip gražiau pasirodyti rinkėjams, galima būtų pasiūlyti eiti į 2024 m. Seimo rinkimus (labai tikiuosi, kad prezidentinių jis jau atsikando) su labai konkrečiais antiukrainietiškais lozungais. Turint galvoje, kiek žmonių socialiniuose tinkluose ir net prieš TV kameras aiškina, kad dėl pagalbos nuo karo pabėgusiems ukrainiečiams „gyvenimas Lietuvoje sparčiai blogėja”, „ukrainiečiams – viskas, mums – nieko”. Iš tikrųjų galėtų būti toks radikalus reikalas. Tačiau bent jau be veidmainystės.

O jaunasis politikas p. Sinkevičius ES mastu galėtų inicijuoti, kad būtų ne taip jau radikaliai žvelgiama į tai, ką Ukrainoje daro Rusija. Maža to: pamėginti atšaukti visą ES dujų sektoriaus reformą nuo pat III energetikos paketo. Nes vertinant iš šios dienos perspektyvos, prieš dvidešimtį metų Rusijos dujų monopolijos „Gazprom” „stumta” ES dujų sektoriaus sanklodos idėja (kad rusai valdytų viską – nuo gavybos, pardavimo pagal ilgalaikes sutartis, perdavimo ligi pardavimo galutiniams vartotojams) dabar būtų realizuota nuo A iki Ž. Nes, kaip nebūtų keista, tokioje sanklodoje gamtinių dujų megavatvalandė kainuotų pigiau – ne aplink 100 eurų, o galbūt tik 20-30. Ir Lietuvai nereiktų jokio terminalo, jokios „žaliosios politikos”.