1922-ųjų spalį iš Klaipėdoje veikusios Lietuvos atstovybės siųsti dokumentai atskleidžia, kaip kraštui pradėtai taikyti ekonominio spaudimo politikai trukdė ir pasipelnyti norėję sieną saugoję Lietuvos kareiviai, ir nesupratingi muitininkai.
Apie šiuos ir kitus to meto įvykius – dar viename ciklo „Centrinis archyvas: kodas – Klaipėda” rašinyje.
„Atiduodavo šautuvą palaikyti pirkliui žydeliui”
1922-ųjų spalį Lietuvos atstovas Klaipėdos krašte Jonas Žilius Užsienio reikalų ministerijos Europos centro departamento direktorių Bronių Dailidę informavo, kad Tauragės apskrityje sieną su Klaipėdos kraštu saugoję kareiviai suvaržius prekybos su Lietuva sąlygas ir panaikinus pažymėjimus sienai pereiti, pradėjo užsiiminėti nelegalia prekyba.
Rokiškio krašto muziejaus nuotr.
„Kareiviai po tris, keturius pereina sieną, prisiperka prekių ir atiduoda už tam tikrą atlyginimą siuntusiam jį pirkliui. Buvo atsitikimų, kad kareivis stovėdamas sargyboj atiduodavo šautuvą palaikyti pirkliui žydeliui, o pats eidavo prekių gabenti. Be to pulkas duoda saviems kareiviams leidimus sienai pereiti be jokių fotografijų. Taip, kad jeigu gauna vienas kareivis leidimą tai su tuo leidimu keliolika jų pereina. Teko pastebėti, kad vakarui artinantis koki 8-10 kareiviu jau ir traukia užsienin, o tas darosi kasdien. Bebūnant mūsų atstovui Tauragėje liko sugauti su spiritu parubežinės sargybos kareiviai-felčeriai Kostas NAKVOSAS ir Antanas JANUŠAITIS. Tokia padėtis yra visiškai nepakenčiama, nes žemina ne tik mūsų valdžios autoritą mūsų piliečių bei Klaipėdiškių akyse, bet žemina mūsų kariuomenės vardą ir demoralizuoja kareivius”, – rašė J. Žilius.
Jis ragino imtis „griežtų priemonių” ir konkrečiai siūlė pakeisti pasienio sargybą, nes buvusioji esą jau „apsiprato su vietos kontrabandistais, žino visas sąlygas nelegaliai prekybai varyti”.
Ant pastarojo pranešimo yra ranka surašyta „viza” šią informaciją persiųsti krašto apsaugos ministrui „su pažymėjimu imtis reikiamų žygių”.
Apie kareivių pagalbą kontrabandininkams J. Žilius dėstė ir spalio pabaigoje B. Dailidei surašytame rašte.
„Kareivius reikalinga taip sustatyti, kad viens kitą matytų. Dabar gi stovi viens nuo kito veik ant poros kilometru ir todėl ne tik lengva piliečiams
pereiti, bet ir kareiviai patvirksta. Antra kareivių linija daugiau nieko neveikia tik gužynes lanko. Buvo atsitikimas, kad pirmos linijos kareiviai sugavo šmugelninką, bet antros linijos kareiviai užpuolė ant pirmos linijos kareivių ir kontrabandistus paliuosavo”, – rašė J. Žilius.
Kontrabandą gabeno ir laivais
B. Dailidė pranešimo panašia tema buvo sulaukęs ir iš Lietuvos atstovybės Klaipėdos krašte generalinio sekretoriaus Antano Endziulaičio. Pastarasis informavo, jog sulaikė žinių, kad Vandens keliu inspekcija Kaune išdavinėja leidimus baidokams įplaukti Nemunu į Lietuvą.
„Kadangi tai yra neleistinas dalykas ir be to baidokais eina dideliausias šmugelis su Klaipėdos kraštu, ypatingai prašome daryti skubius žygius, kad nei vienas baidokas be tam tikro musų atstovybes rašto-leidimo nebutu įleidžiamas Lietuvon”, – rašė A. Endziulaitis.
Pastabos ir muitinei
Pats J. Žilius tą pačią dieną B. Dailidei siuntė ir dar vieną laišką, kuriame išdėstė savo nuomonę apie Tauragės muitininkus. Anot jo, šioje muitinėje buvusių 11 valdininkų buvo tikrai per daug.
„Be to iš tos 11 tik koki 5-4 yra tikri lietuviai, kiti visi rusai ir tarp savęs kalbasi vien tik rusiškai. Kadangi parubežy ir dar tokioj įstaigoj, kur tenka susidurti tankiai su svetimtaučiais rusus valdininkus laikyti visiškai nepatogu, prašau daryti skubius žygius pašalinti minėtus valdininkus-rusus o palikti vien tik lietuvius, kurie dabar suvaržius prekybą su Klaipėdos kraštu pilnai galės apsidirbti”, – rašė Lietuvos atstovas Klaipėdos krašte.
Turėjo jis tądien pastabų ir dėl Kretingos muitinės, kurias išdėstė dar viename rašte B. Dailidei. Anot J. Žiliaus, Bajorų muitinėje vyr. kontrolieriumi dirbęs Jan Slionsak buvo lenkų šnipas, pristatydavęs korespondenciją Lenkijos atstovybei Klaipėdoje.
„Musų gi muitinė Kretingoj jį praleidžia, kaip ir kitus Klaipėdos krašto muitinės valdininkus Lietuvon be jokių раsų bei vizų, o tik taip kaip gerą pažystamą. Kadangi tokių asmenų įsileidimas į Lietuvy yra mums žalingas, musų atstovas pastebėjo Kretingos muitinės viršininkui, kad jis pil. Šlionzako ir jam panašių asmenų tokiu šeiminišku budu Lietuvon neįleistų, bet muitinės viršininkas atrėžė, kad vis vien leisiąs”, – rašė J. Žilius ir prašė, kad būtų imtasi priemonių, jog Bajorų muitininkai negalėtų taip laisvai vaikštinėti Lietuvon.
Ta pačia diena datuotame kitame rašte jis išdėstė ir apie muitinės „kliurką”, kuri kenkė pradėtai vykdyti Klaipėdos krašto ekonominio smaugimo politikai. Pasak J. Žiliaus, muitinė rugsėjo viduryje parengtą instrukciją interpretavo taip, kad į Lietuvą esą galima įleisti visas tas prekes, kurios turi „Handelskamerų paliudymus” jei tose vietose nėra Lietuvos atstovybių.
„Sužinoję apie tai pirkliai tuojau skubėjo gaminti sąskaitas Insruty, Stalupėnuos, Tilžėje ir kitose vietose kur nėra musų atstovybių ir tokiu budu neapmokėjo valstybinių pajamų ir be musų tvirtinimo pradėjo sau ramiai gabenti prekes į Lietuvą neva tranzitu per Klaipėdos kraštą. Tokiu pat keliu ir budu buvo gabenamos prekės neva iš Vokietijos tik su musų Atstovybių Berlyne, Hamburge ir Karaliaučiuje paliudytomis sąskaitomis. Tat prekės vis tik iš Klaipėdos Krašto plaukė Lietuvon ir tiek. Vietinės firmos jau net buvo įsisteigę tam tikrus atstovus Karaliaučiuje, Hamburge ir kitur, kurie rūpindavosi sąskaitų gaminimu”, – apie tai, kaip buvo suskubta pasinaudoti muitinės dėka atsiradusia landa rašė Lietuvos atstovas Klaipėdos krašte.
Pasak jo, padėtis jau buvo susitvarkiusi, bet kad būtų ateityje išvengta tokių nesusipratimų J. Žilius prašė irgi supažindinti su muitinių instrukcijomis, o kad būtų galima „laiks nuo laiko” patikrinti pačias muitines, atstovybės vadovas paprašė „nors vienam mėnesiui” atsiųsti automobilį.
Dar vieną raštą tą pačią dieną apie netinkamą Kretingos muitinės viršininko darbą B. Dailidei surašė ir A. Endziulaitis.
„Kretingos stoties komendantas visus piliečius neturinčius musų atstovybių reikalingų vizų neleidžia įvažiuoti Lietuvon, bet rūpinas grąžinti atgal. Kretingos gi muitines viršininkas jam trukdo šį darbų dirbti aiškindamas, kad jau vėlu, rubežius uždarytas ir Komendantas verčiamas yra vis tik juos su pabauda praleisti, nes laikyti šiuos piliečius per nakty Kretingoje nera kur. Leisti gi tokius piliečius Lietuvon negalime, nes tuomet priplus pilna Lietuva negeistinų, mums asmenu”, – rašė generalinis atstovybės sekretorius.
Jis prašė skubiai susisiekti su Finansų ministerija, kad ši įsakytų Kretingos muitinės viršininkui tokius piliečius grąžinti į Klaipėdos kraštą „neatsižvelgiant ar rubežius uždarytas ar ne”.
Dar viename B. Dailidei skirtame spalį parašytame rašte J. Žilius dėstė, kad muitinė praleisdavo į Lietuvą visus piliečius, net ir neturinčius užsienio pasų, vizų. Pastariesiems reikėdavo tik susimokėti baudą.
„Tuo budu įleidžiama Lietuvon daugybe rauna visai negeistinų asmenų bei lenkų dvarininkų, kurie ypač šiuo metu žemes reformai artinantis stengiasi prasiskverbti Lietuvon”, – perspėjo J. Žilius ir tradiciškai prašė susisiekti su atsakingomis ministerijomis, kad jos imtųsi veiksmų.
Kitame tą pačią dieną parašytame rašte jis jau dėstė, kad Tauragės pereinamasis punktas tuo metu leisdavo tranzito vizas gavusiems asmenims apsistoti Lietuvoje.
„Kadangi tranzito vizos per Lietuvą musų Atstovybių duodamos visiems kas tik paprašo, tat gali atsitikti, kad visai mums negeistini asmenys kuriuos mes nenorėtumėm į Lietuvą įsileisti, išgauna neva tranzito vizą pervažiuoja rubežių, apsistoja Lietuvoj ir atlieka visus reikalus”, – rašė J. Žilius.
Vis atsirasdavo landų
Tą pačia dieną ir J. Žilius slaptu pranešimu kreipėsi ir į B. Dailidę. Jame jis informavo, kad „Klaipėdos krašto prekybos užsmaugti visgi nesiseka, nes randasi tokių skylių per kurias prekės plaukia Lietuvon”.
Atstovas informavo, kad verslininkai ėmė piktnaudžiauti Muitinių departamento nustatyta tvarka, pagal kurią leista į Lietuvą be jokio muito įvežti prekių ne daugiau kaip už 25 litus, o su netvirtintomis faktūromis – iki 100 litų sumos.
„Lietuvoje už 25 ar 100 litų prekių nedaug tenupirksi, bet Klaipėdoje tai vis tik geroka suma. Todėl ir nenuostabu, kad po šio parėdymo galybė įvairių vertelgų veik kasdien važinėja iš Lietuvos Klaipėdos kraštan gabendami su savim mažas prekių partijas. Klaipėdos krašto pasieny šį parėdymą reikėtu tuo tuojau atmainyti, nes šia proga naudodamiesi jie pristato muitine sąskaitas neva ant 100 litų, tas maždaug ant 40 -50 tukst. auks., bet iš ties tų prekių vertybė gal tris kart didesnė, bet vertelga aiškinasi, kad tai prekės užpirktos jau koki du menesiai, arba dar kaip nors kitaip ir muitinė eidama instrukcijų raide, padidinus ar ir beto prekių kainas, visgi praleidžia”, – rašė J. Žilius.
Taip pat jis informavo, kad į Klaipėdą buvo atvažiavę pirkliai iš Kybartų ir Virbalio, kurie supirktas prekes ketino išgabenti į Tilžę ir iš ten per Eitkūnus jas įvežti į Lietuvą.
Gerbiamieji, istoriniai tekstai yra įdomūs, tačiau antraštės vertos „Respublikos”, „VE”, „(Tarybinės- Kauno) Klaipėdos” ar „Komjaunimo ryto” puslapių. „Spjovė”, „perspjovė”… Kaip kažkada skaičiau „L. ryte” – „Klaipėda perspjovė Rygą” – apie uosto kovą. Nesekite primityvų pavyzdžiais.