Antradienį sukanka lygiai 120 metų, kai Klaipėdoje buvo atidarytas miesto vandentiekis.

Leonas Peleckis-Kaktavičius knygoje „Vandens tiltai. Klaipėdos vandentvarkos ūkio istorija“ rašo, kad 1876-1877 m. šalia Klaipėdos, Purmalių kaime, valstybės lėšomis buvo išgręžtas pirmasis dabartinėje Lietuvos teritorijoje giluminis gręžinys. Ekspedicijai vadovavo profesorius H. Jensz – vyriausiasis krašto geologas. Analizės rezultatai buvo geri ir tai paskatino tokiu pat būdu vandens ieškoti pačiame mieste, tačiau pirmasis miesto artezinis gręžinys šalia dujų fabriko teritorijos buvo pradėtas gręžti tik 1898 m. rugpjūčio 6 d. Darbai tęsėsi daugiau nei metus – buvo baigti 1899 m. lapkričio pradžioje (gręžinio gylis siekė 277,85 m nuo žemės paviršiaus).

1900-1901 m. vyko vandentiekio bokšto statybos ir vandentiekio tinklų tiesimo darbai.

Municipalinis vandentiekis buvo atidarytas 1902 m. rugpjūčio 2 d. – iškilmės sutapo su 650-osiomis miesto įkūrimo metinėmis. Po sveikinimų rotušėje ceremonija vėliau vyko ir vandenvietėje, kur iškilmingo atidarymo metu burmistrui Altenbergui miesto architektas Pietsh įteikė raktus.

„Didelis koncertas ta proga surengtas šaulių namų sode. Iškilmės buvo pratęstos „Viktorijos“ viešbutyje“, – rašo L. Peleckis-Kaktavičius.

Pasak istoriko Juliaus Žuko, Klaipėdos vandentiekio vanduo buvo švarus, be bakterijų, tačiau jautėsi sieros kvapas, kuriam pašalinti teko pastatyti gradavimo ir filtravimo kameras.

„Magistrato potvarkiu, visi šalia vandentiekio magistralinių tinklų esantys miesto sklypai privalėjo prisijungti prie vandentiekio, už vandenį tuomet buvo mokama pagal skaitiklio parodymus po 30 pfenigių už 1 kub. m vandens (stambiesiems vartotojams buvo taikomos 10-20 proc. nuolaidos)”, – knygoje „Klaipėdos pramonės ir verslo istorija“ rašo J. Žukas.

Klaipėdos vandentiekio įmonė ir dujų fabrikas dabartinėje Liepų gatvėje. Atvirukas iš wiki.genealogy.net

Pirmaisiais vandentiekio gyvavimo metais buvo 1095 abonentai. Iki metų pabaigos miestas gavo 94 000 kub. m vandens. 1905 m. iš čia tiekiamą vandenį pradėjus naudoti ir celiuliozės fabrikui, tiekimo apimtys pašoko beveik dvigubai – iki 180 000 kub. m. Milijono kubinių metrų riba buvo peržengta 1922 m.

1911-aisiais, kai įmonė buvo sujungta su dujų fabriku, ir 1913 metais buvo išgręžti antras ir trečias arteziniai gręžiniai (288,7 ir 254,23 m gylio).

Vandenvietės statinius, anot L. Peleckio-Kaktavičiaus, statė Karaliaučiaus firma „Schewen Bochim“. Gražiausias ansamblio akcentas buvo vandentiekio bokštas.

„Cokolinė jo dalis – aštuoniakampė, pereinanti į konusinį stiebą, ant kurio buvo rezervuaras. Išorė – mūrinė, padailinta gotikai būdingomis smailiomis arkomis. Mūrų plokštumos tarp tų arkų buvo nutinkuotos šviesiu skiediniu. Sferinis bokšto kupolas užsibaigė nedideliu ažūriniu bokšteliu. Pastarasis buvo uždengtas liauno kontūro stogeliu, kuris būdingas jugendo stiliui. Bokšto viršuje – dekoratvvinė burbuolė“, – rašė L. Peleckis-Kaktavičius, pabrėžęs, kad panašų bokštą dar galima pamatyti Bajoruose, netoli Kretingos. Kaip atrodė kiti vandenvietės statiniai aprašymų neišliko.

1923 m. Klaipėdos kraštui tapus Lietuvos dalimi buvo įkurta miesto įmonių ribotos atsakomybės akcinė bendrovė. Jai dar priklausė atskira kanalizacijos įmonė, elektrinė, siaurojo geležinkelio įmonė.

Tarpukario metais, anot L. Peleckio-Kaktavičiaus, vandens tiekimas miestui per metus svyravo tiek milijonu kubinių metrų – bet tarp jos klientų nebebuvo 1924 m. savo vandentiekį įsirengusio celiuliozės fabriko.

1925 m. buvo išgręžtas ketvirtasis 213 m gylio gręžinys. Šiuos darbus, kaip ir anksčiau, vykdė E. Bieske bendrovės specialistai iš Karaliaučiaus. 1937 m. išgręžtas penktasis, 241 m gylio gręžinys. Tarpukariu buvo išplėsti ir aeracijos, filtrų statiniai, vandentiekio teritorija išsiplėtė.

1944-1945 m. dėl karo veiksmų miesto vandentiekio ir kanalizacijos infrastruktūra gerokai nukentėjo. AB „Klaipėdos vanduo“ archyvuose yra vidiniai dokumentai, liudijantys apie 1945 m. gegužės 24-25 dienomis atliktus bandomuosius sistemos paleidimus. Vėliau vandentiekio sistemos atstatymo darbams buvo pasitelktas ir jūrų prekybos uostas, ir 400 Vokietijos karo belaisvių. Visas vandentiekio trasas pavyko atkurti 1946-aisiais. Tačiau užtrukus naujo vandentiekio bokšto statybai, dėl nepakankamo spaudimo tinkle iki pat 1947 m. vasaros, kai atstatytas bokštas buvo pradėtas eksploatuoti, vanduo Klaipėdoje pasiekė tik apatinius gyvenamųjų namų aukštus.

Anot L. Peleckio-Kaktavičiaus, pokariu tai buvo pirmoji Lietuvos vandenvietė, kurios vanduo, turėjęs daug geležies ir sieros vandenilio, buvo valomas.

1955 m. buvo išgręžtas šeštasis artezinis gręžinys, kitais metais – dar vienas, tačiau pagal tuo metu galiojusias normas miesto poreikiai 6-ojo dešimtmečio pabaigoje buvo patenkinami tik 62 proc.

Klaipėdos universiteto istorikas dr. Vasilijus Safronovas knygoje „Klaipėdos urbanistinė raida 1945-1990″ rašo, kad 1956 m. buvo priimtas sprendimas statyti Klaipėdoje antrą vandenvietę, tačiau reikiamų gręžinių paieškos užtruko beveik porą metų – tik 1958 m. vienam iš gręžinių prie profesinės mokyklos ėmus duoti didelį kiekį tokios pat cheminės sudėties vandens, kaip ir pirmojoje vandenvietėje, tų metų birželį Vykdomasis komitetas prie jo, Rumpiškės gatvėje, skyrė 5,7 ha sklypą naujos vandens tiekimo stoties statybai. Iki metų galo čia buvo išgręžti penki gręžiniai, kurie esat dideliam vandens trūkumui pradėti eksploatuoti be valymo įrenginių. Pati II vandenvietė oficialiai buvo atidaryta tik 1964 m. sausį. Ji tarnavo iki 2005-ųjų, o 2009 m. spalį miesto politikai priėmė sprendimą ją galutinai uždaryti, nes jos vanduo nebeatitiko higienos reikalavimų, o poreikius patenkina pirmoji ir trečioji vandenvietė. 

Pastaroji buvo pradėta statyti 1964-aisiais Karaliaus Vilhelmo kanalo žemutinėje dalyje. 

„Tokio pobūdžio vandenvietės statyba tuometinėje TSRS turėjo maža precedentų. Vandenvietei buvo numatyta 4,9 km ilgio ir 0,4 km pločio kanalo atkarpa, kurioje vanduo turėjo būti filtruojamas pro itin tinkamas natūralias aliuvines jūros nuosėdas (smėlį, žvyrą), ant kurių buvo įrengtas kanalas. Siekiant, kad sūrus vanduo nepatektų į šią atkarpą, ją teko atitverti nuo marių, užtveriant kanalą dviejose vietose – žiotyse ir aukščiau vandenvietės”, – rašo V. Safronovas. 

Pasak jo, pirmoji šios vandenvietės eilė buvo pradėta eksploatuoti 1967-aisiais, bet ir tada vandens poreikis mieste dar nebuvo patenkinamas. Vėliau jos pajėgumai buvo padidinti kartais. 

Šiuo metu AB „Klaipėdos vanduo” eksploatuoja 43 vandenvietes, iš jų 41 yra Klaipėdos rajone.

Pasak įmonės, I vandenvietės projektinis pajėgumas siekia 19 000 m³ per parą. Faktiškai vartotojams dabar iš čia patiekiama apie 10 000 m³ vandens per parą.

„III Klaipėdos vandenvietė – unikali ir vienintelė tokia Lietuvoje. Čia geriamasis vanduo gaminamas iš Vilhelmo kanalo. Apvandeninimo siurbliais vanduo iš Vilhelmo kanalo pumpuojamas į skirstomąjį kanalą, o iš jo patenka į infiltracinius kanalus. Kanalais tekantis vanduo filtruojasi į vandeniui laidų smėlio ir žvyro gruntą. Tokiu būdu palaikomas aukštas požeminio vandens lygis. Požeminiuose smėlio ir žvyro sluoksniuose dalinai apsivalęs vanduo surenkamas 8 metrų gylyje įrengtomis drenomis ir 18 metrų gylio gręžinių sifonine sistema. Surinktas vanduo siurbliais paduodamas į vandens gerinimo įrenginius. Šiuo metu sifoninė linija užkonservuota dėl sumažėjusio vandens poreikio.

Vandens gerinimo įrenginiuose yra atliekamas:

Cheminis valymas, taikant oksidacijos, krekinimo ir dribsniavimo procesus, dėl kurių organinės medžiagos „surišamos“ į dribsnius, o šie nusodinami ir pašalinami. Nuskaidrinimo proceso pagreitinimui į reakcijos kameras nuolat tiekiamas mikrosmėlis, kuris dribsniams suteikia didesnį svorį. Nuskaidrintas vanduo paduodamas į filtrus.

Filtravimas. Nuskaidrintas vanduo filtruojamas atviruose greitaeigiuose filtruose per smėlio įkrovą. Išvalytas vanduo dezinfekuojamas natrio hipochlorito tirpalu. Taip paruoštas geriamasis vanduo kaupiamas rezervuaruose, o iš jų siurbliais tiekiamas į miesto vandentiekio tinklus.
Įdomu, tai, kad kol vanduo iš III vandenvietės patenka į gyventojų čiaupus, jo paruošimas trunka net 217 valandų. Vanduo iš Vilhelmo kanalo patekęs į infiltracinius kanalus tik po maždaug 5 parų atsiduria drenų siurblyje ir tik tuomet teka į vandens gerinimo įrenginius, kur išbuvęs apie 1 valandą, pumpuojamas į rezervuarus. Čia išbūna dar 24 valandas ir tik tuomet siurblių pagalba yra tiekiamas į miesto tinklus. Tinklais vanduo keliauja dar 72 valandas kol galiausiai pasiekia vartotojų būstus”,  – apie III vandenvietę rašoma įmonės tinklalapyje.