Dviejų skandinavų šalių – Švedijos ir Danijos – seisminės tarnybos savaitės pradžioje užfiksavo du žemės paviršiaus drebulius Baltijos jūros dugne, netoli Bornholmo salos. Įdomu: toje vietoje, kur seisminiai įvykiai yra ypač mažai tikėtini.
Netrukus paaiškėjo, kad į jūros paviršių veržiasi gamtinių dujų srautas iš povandeninio dujotiekio „Nord Stream-1” ir „Nord Stream-2”, maždaug vieno kilometro skersmens verpetu jūros paviršiuje, o slėgis magistralėje sparčiai krenta šimtais kartų. Danijos karinės jūrų pajėgos viešai išplatino filmuotus vaizdus iš įvykio vietos, o šalies Vyriausybė rekomendavo civiliams laivams apiplaukti įvykio vietą penkių mylių apylanka.
Vokietijos dienraštis „Die Tageszeitung”, remdamasis neįvardytais Danijos kariuomenės pareigūnais, rašė, esą sprogo trys iš keturių jūros dugnu nutiesto dujotiekio gijų (priminsiu, kad du „Nord Stream-2” vamzdžiai niekada neveikė dėl Europos Sąjungos pritaikytų sankcijų Rusijai po
karo Ukrainoje pradžios – jį atsisakyta sertifikuoti). Tas neįvardytas danų pareigūnas specialiai pabrėžė sprogimo aplinkybę ir požymius – „Nord Stream” vamzdžiai dabar atrodo sumaitoti, tarsi juos būtų kažkas sprogdinęs.
„Die Tageszeinžtung” pabrėžia: nepaisant, kad „Nord Stream-2” niekada neveikė ir net nebuvo Vokietijos valdžios sertifikuotas, dvi jo gijos buvo pripildytos maždaug 300 mln. kubinių metrų (kub. m) vadinamųjų „techninių” dujų.
Įvairių pakraipų žinovai Vakarų žiniasklaidoje iškart pateikė tris pagrindines įvykio versijas:
1. Dujų magistralę susprogdino ukrainiečių diversantai esą dėl to, kad Kijivas nenori, kad rusiškos dujos būtų eksportuojamos į Europą Baltijos jūros dugnu, o srautai būtų transportuojami Ukrainos vamzdynais.
2. Dujų vamzdynas sprogo dėl neatsakingo kompresuotų dujų transportavimo, staigiai pakilus slėgiui vamzdyne. Panašių incidentų, prasidėjus karui, būta Ukrainoje, kada rusų dujų sistemos operatoriai neįspėję kolegų Urainoje padidino dujų slėgį vamzdyne, vamzdžiai trūko ir ukrainiečių monteriai po artilerijos ugnimi magistralę sutaisė.
3. Sprogimą Baltijos jūros dugne sukėlė Rusijos diversantai iš specialiųjų pajėgų, nes Kremlius siekia turėti argumentų, kodėl „Gazprom” negali transportuoti dujų į ES, be to, siekia dėl incidento apkaltinti Kijivą. Toks įvykis, be to, galėtų sukelti papildomą įtampą Europos dujų rinkoje ir versti
spekuliantus dar labiau didinti gamtinių dujų ateities sandorių kainas.
Visos trys versijos turi teisę egzistuoti ir būti aptariamos. Vienok man labiausiai patinka trečioji. Ji harmoningai įsikomponuoja į Kremliaus veiksmų, vertinant dujų tiekimą į ES, dviejų paskutinių metų laikotarpiu seką. Todėl nenustebsiu, jei per artimiausias kelias dienas paaiškės, kad kažkur kažkas užfiksavo incidento vietoje plaukiojusį povandeninį laivą ar nedidelį laivelį Baltijos jūroje, iš kurių ir galėjo būti įgyvendinta ši diversija.
Sprogimas „Nord Stream” magistralėje stebuklingai sutapo su dujotiekio tarp Norvegijos ir Lenkijos „Baltic Pipe” atidarymu.
Lenkija siekia visiškai atsisakyti rusiškų dujų tiekimo ir priklausomybės nuo jų, todėl perka dujas per savo terminalą Švinouščyje, mūsų terminalą
Klaipėdoje ir dar nutiesė vamzdį į Norvegiją, kuriuo pumpuos apie 10 mln. kub. m dujų per metus.
Tuo pat metu Vokietijos – didžiausios rusiškų dujų vartotojos ES – kancleris Olafas Scholzas pareiškė, kad jo šalis importo iš „Gazprom” gali atsisakyti jau š. m. gruodį, nelaukdamas visos ES sprendimo dėl atitinkamų sankcijų.
Svarbu tai, kad per porą nuo incidento praėjusių dienų gamtinių dujų kaina svarbiausiose prekybos dujomis vietose Europoje (TTF biržoje Nyderlanduose ir NBP – Jungtinėje Karalystėje) visai nešovė aukštyn, liko palyginti stabilios. Gal taip atsitiks kiek vėliau.
„Gazprom” ta proga pareiškė, esą jos į ES šalis perduodamų dujų srautas tranzitu per Ukrainą artimiausiu metu nesikeis ir sieks 42,4 mln. kub. m per parą.
Tačiau faktas tas, kad Europa, matyt, visiškai susitaikė, jog rusiškų dujų vietos rinkoje tuojau išvis nebeliks ir importą perorientuoja kitomis kryptimis. Klausimas – ar su tuo galutinai susitaikė Vladimiras Putinas?
ODESA – TAI RUSIJOS ATSAKYMAS Į NUKRYPIMUS ŠIAURĖS SRAUTOJE?! Po Severni Tok 1 ir 2 dujotiekių nukreipimų negalime žinoti, ar Europa ištvers žiemą be rusiškų dujų. Galime būti tikri, kad jo srautą kontroliuos Ukraina ir Lenkija, šiuo metu vikriausios Amerikos interesų atstovės Europoje. Kaip tik ten ir reikėtų ieškoti dujotiekio nukreipimo motyvų. Pačio sprogimo detalės dabar nėra svarbios, svarbios pasekmės. Po šio nukreipimo pirminis klausimas Europai (pirmiausia Vidurio ir Rytų Europai) – kaip gauti energijos, o Rusijai – kaip neprarasti Europos rinkos, rašo Australijoje „Novi Standard“ gyvenantis politologas Vladislavas Obrenovičius.
Perduodame visą jo analizę…
Trumpuoju laikotarpiu vieninga Europa turi aiškiai nubrėžtą kelią: tylėkite ir klausykite užjūrio boso. Jei jie nenorės daryti to, ko iš jų tikimasi, Lenkija (kuri dar vakar atidarė dujotiekį Norvegijos dujoms ir taip apsidrausdavo nuo šaltos žiemos) ir Ukraina laikys ranką ant Rusijos dujų vožtuvo. Tai taip pat suteikia Ukrainai galią sustiprinti savo ginkluotos ir bet kokios kitos pagalbos iš „laisvojo pasaulio“ reikalavimus, kita vertus, Rusija nenori prarasti nei Europos rinkos, nei pajamų iš dujų, todėl tyliai kentės. daug kas-kas, kaip pristatymai tęstųsi.Amerika telieka „subalansuoti“, sumažinti ukrainiečių ir lenkų reikalavimus iki tokios priemonės, kuri nepriverstų Rusijos visiškai sustabdyti tiekimų, bent jau tol, kol Europa ras alternatyvių šaltinių. energijos.
Ilgalaikės Nord Stream 1 ir 2 žlugimo pasekmės Europai priklausys nuo daugelio veiksnių, bet taip pat ir nuo Rusijos atsako. Koks galėtų būti Rusijos atsakas, kaip jis paveiks Europą ir, svarbiausia, kaip jis paveiks mus, į tai mes visi bandome rasti atsakymą.
Rusijos dilema
Rusija turi gerai apgalvoti, koks bus kitas jos žingsnis šioje labai sudėtingoje situacijoje. Trumpuoju laikotarpiu Rusija neturi daug galimybių, o pirmas dalykas, kuris ateina į galvą, yra abipusis atsakas – panašus Europos dujotiekių sabotažas.
Toks veiksmas jokiu būdu neprisidėtų prie Rusijos interesų. Per trumpą laiką niekas nepasikeistų. Dujotiekis per Ukrainą liktų vienintelis tiekimo srautas į Europą ir išliktų visos jo naudojimo sąlygos bei rizikos. Padidinti dujų tiekimą tokiu būdu nebūtų įmanoma, todėl Rusija negautų pelno. Tiesa, Lenkija ir Vokietija žiemos metu „papildomai sušaltų“, todėl Europai tai būtų skaudus Rusijos galios demonstravimas, iš kurio Rusijai jokios naudos.
Be to, Europos šalių kontroliuojamų dujotiekių sunaikinimas ilgainiui lemtų strateginius energijos tranzito pokyčius, kuriuose pagrindinis tiekimo vaidmuo tektų laivams. Dėl šių pokyčių Rusijos dujos tampa mažiau konkurencingos, o tai reikštų didelį Amerikos energijos šaltinių antplūdį. Be to, daugelis Amerikos kompanijų gautų naudos, nes joms priklausytų didelė dalis kuriant reikiamą infrastruktūrą ir uosto terminalus, gaminant dujų tanklaivius ir iki pat reikalingos logistikos. Žinoma, Europa už visa tai sumokėtų.
Šis scenarijus tikrai netinka Rusijai ir privestų Europą į dar didesnę krizę. Dėl išaugusių energijos šaltinių kainų Europos pramonės gaminiai prarastų savo konkurencingumą lyginant su Azijos ir Amerikos gaminiais, kurie Europos pramonės gniaužtuose jau dešimtmečius (automobiliai, mašinos, plataus vartojimo prekės ir kt.). Turint omenyje Amerikos galią kontroliuoti rinką, neabejotina, kad Europa, kaip šiandien yra sąlygota pirkti amerikietiškas dujas, rytoj bus sąlygota pirkti amerikietiškus, o ne Kinijos pramonės produktus.
Visa tai kartu nėra Rusijos interesas ir galima sakyti, kad Rusija yra sunkioje padėtyje. Kuo silpnesnė Europa, tuo didesnis anglosaksų dominavimas, ir tai netinka Rusijai.
Per trumpą ir vidutinės trukmės laikotarpį Rusija greičiausiai bandys suremontuoti dujotiekius. Ar tai bus įmanoma, dar bus matyti. Vokiečių šaltiniai teigia, kad dujotiekio remontas gali būti neįmanomas visam laikui, o Rusijos pusė mano, kad defektams pašalinti prireiks apie šešis mėnesius. Žinoma, tai bus prasminga tik tuo atveju, jei bus garantuotos dujotiekių saugumas, o šis klausimas šiuo metu yra labai sudėtingas. Šiuo metu tokių garantijų nėra, o ar Vokietija sugebės ir norės jas gauti, dar reikia pamatyti.
Mąstyk, Europa.