Truputis absurdo, truputis komedijos, truputis tragedijos, truputis žaidimų, žodžiu, beveik kaip ir gyvenime, tik šį kartą – teatre. Taip trumpai galima būtų apibūdinti Klaipėdos dramos teatre ką tik pasirodžiusios režisieriaus Dmitry Krymov premjeros „Fragmentas” esmę.

Nors oficialiai pristatoma, jog šis spektaklis sukurtas pagal Antono Čechovo pjesę „Trys seserys”, už pagrindą paėmus trečio veiksmo pradžią. t.y. gaisrą, abejoju, ar į premjerą susirinkę žiūrovai bandė atsekti minėtos pjesės siužetą. Juoba kad vargu ar daugelis jų, be žymiosios frazės „Į Maskvą, į Maskvą” dar ką nors prisimena iš minėtos A. Čechovo pjesės pastatymo, net jei ją ir buvo anksčiau matę kuriame nors teatre.

Nežinau, ar buvo būtina taip primygtinai akcentuoti šią paralelę, tačiau klaipėdiečių vaidinime, labai norint, sąsajų su A. Čechovo pjesių dvasia rasti galima. Pirmiausia, tai neskubrus veiksmo, ypač pirmojoje dalyje, vyksmas, kas irgi būdinga žymiojo rusų dramaturgo veikalams. Šia prasme galėtume prisiminti kad ir pastarajame „TheAtrium” parodytą Oskaro Koršunovo Barselonos teatre pastatytą „Dėdę Vanią”, kuriame veiksmas irgi nuosekliai vystosi kylančia linija kulminacijos link.

Dar vienos su A. Čechovu siejamos, jau klasikine tapusios frazės „veikėjai ramiai geria arbatą, o tuo metu dūžta jų likimai”, atsikartojimą norint irgi galima aptikti net keliose „Fragmento” vietose. Neatmestina, jog potekstinių, užšifruotų citatų- simbolių spektaklyje yra ir daugiau, bet, ko gero, jos suprantamos tik pačiam išradingajam režisieriui bei teatro kritikų elitui.

Mano subjektyviu pastebėjimu, tai galėtų būti ne tik kambario apstatymas, bet ir gaisre ramiai sėdinti bei rūkanti juodai apsirengusi moteris ir, pvz., savo, kaip balerinos, jaunystę bandanti prisiminti suvargusioji Samanta.

Bet nespėliosiu, juoba nesu profesionali teatro kritikė, o tik eilinė žiūrovė. O kaip žiūrovei stebėti „Fragmentą” man buvo tiesiog įdomu. Tarpais – linksma, tarpais – liūdna, bet – nenuobodu. O tai – jau gana nemažai. Patiko išradinga scenografija, vykusiai, profesionaliai panaudota butaforija, gerai parinktas muzikinis apipavidalinimas.

Tačiau bendrą pastatymo lygį, subjektyviu pastebėjimu, šiek tiek žemyn traukia jau pabodęs ir senstelėjęs žaidimas su žiūrovais, priminęs agitbrigadų kultūros tradiciją.

Bet kurio atveju turiu vilties, jog „Fragmentas” Klaipėdos dramos teatre neliks tik fragmentišku epizodu jo repertuare bent jau dėl to, kad toli gražu ne visi teatrai sugeba prisikviesti tokio lygio režisierių kaip D. Krymov.