Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2025-02-19 |
XIX–XX a. raudonų plytų pastatų gausa – Klaipėdos krašto unikalumas, kuris šiuo metu nyksta. Apie tai pasakoja fotografijų paroda „Raudonos Klaipėdos krašto plytos“, eksponuojama Klaipėdos universiteto (KU) Socialinių ir humanitarinių mokslų fakultete.
Pristatyta paroda yra tik dalis visuomeninės iniciatyvos „Raudonos plytos“. Projekto autorė Edita Valinčienė teigia, jog iniciatyvos tikslas būtų pasiektas, jei bent vienas nuotraukose įamžintas, nykstantis visuomeninės paskirties objektas: mokykla, paštas, traukinių stotis, bažnyčia – būtų prikeltas.
„Didžiausia problema, kad Klaipėdos krašto kultūros paveldas nėra suprantamas ir saugomas. Pastatus įsigyja privatūs asmenys ir daugelis nieko su jais nedaro arba juos tvarko taip, kaip supranta. Liūdniausia tai, kad šiuose išskirtiniuose pastatuose iki Antrojo pasaulinio karo virė gyvenimas, čia buvo puoselėjama kultūra, švietimas, o dabar – tik tuščios landynės“ , – sakė E. Valinčienė.
Parodos pristatymo metu žiniomis ir įdomiais istoriniais faktais apie raudonų plytų reikšmę bei Klaipėdos krašto architektūrinį išskirtinumą šalies kontekste dalijosi KU Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto (BRIAI) direktorius prof. dr. Vasilijus Safronovas. Pasak jo, iki XIX a. Klaipėdos krašto architektūra niekuo nesiskyrė nuo likusios dabartinės Lietuvos teritorijos. Tuomet dauguma pastatų buvo mediniai. Ryškus technologinės pažangos lūžis, kuris atsispindi ir architektūroje, įvyko tuomet, kai dabartinė Lietuvos teritorija atsidūrė dviejų valstybių – Prūsijos (vėliau Vokietijos) ir Rusijos – sudėtyje.
„XIX a., kuris Europoje buvo techninės pažangos laikotarpis, viena nedidelė dabartinės Lietuvos teritorijos dalis, Klaipėdos kraštas, priklausė Vokietijai, kita – didžioji Lietuvos dalis, priklausė Rusijos imperijai. Per laikotarpį nuo Vokietijos imperijos sukūrimo iki Pirmojo pasaulinio karo Vokietija tapo antrąja pasaulyje ekonomika pagal gamybos apimtis po Jungtinių Amerikos Valstijų. Rusija prieš Pirmąjį pasaulinį karą buvo vargingiausia iš visų didžiųjų valstybių“, – sakė prof. dr. V. Safronovas.
Anot jo, minėtinu laikotarpiu Prūsijoje sparčiai vystosi statybos reglamentavimas: valdžios įstaigų pastatams, tokiems kaip mokyklos, bažnyčios, geležinkelių stočių pastatai, pašto pastatai ir kt. rengiami pavyzdiniai projektai, formuojama standartizuota statybinių medžiagų pasiūla, reglamentavimo kontrolė atvedama iki „paprasto žmogaus“ lygmens, pagaliau pastatų statyba iš amatininkiško užsiėmimo, kurio išmokstama iš praktikos, virsta reikalu, kuriam reikalingas profesinis parengimas specialioje mokykloje. Visa tai didino paklausą statybinei medžiagai, kuri iki tol naudota tik išskirtinei architektūrai – pilims, bažnyčioms, svarbiems viešiesiems pastatams. Klaipėdos krašte vyko sparti plytinių plėtra. Susiklosčiusių aplinkybių rezultatas – degto molio (raudonų) plytų architektūros paveldas, visuotinai naudotas ne vien visuomeniniams, bet ir privatiems namams ar ūkiniams priestatams.
„Ar raudona plyta yra Klaipėdos krašto išskirtinumo ženklas? Ir taip, ir ne. Taip, nes šis architektūrinio paveldo išskirtinumas Lietuvos kontekste krinta į akis šiandien. Bet pažvelgę plačiau suprasime, kad raudona plyta mus sieja su tūkstantmete statybos tradicija, kurios pradžia – senovės civilizacijose. Ji sieja mus su antikos kultūra ir civilizacijos plėtra šiaurės Europoje viduramžiais. Netinkuota raudona plyta architektūroje ilgą laiką buvo išskirtinumo, prabangos ir kokybės ženklas“, – teigė istorikas.
Parengta pagal pranešimą spaudai
Parašykite komentarą