Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2026-05-03 |
Žmonija yra prisigalvojus įvairių dalykų. Turi vietų, kur gali pasislėpti nuo lietas, vėjo ar šalčio, turi vamzdžius, per kuriuos gauna vandenį ar dujas, turi laidus, kurie pateikia elektros energiją, turi kelius, kuriais vaikščioti patogiau nei pelkėmis ar miško tankyne, turi žemės ūkį, aprūpinantį duona, pienu ar kiaušininiais, turi laivus, kuriais gali nuplaukti net toliau nei pasaulio kraštas, turi balionus, kurias pasikelia į nematytą aukštį. Galiu vardinti dar ne vieną puslapį, bet tai geri dalykai. Dabar galėčiau pereiti prie blogųjų. Vardijimas būtų ne trumpesnis, nors lyginti nenoriu. Todėl geriau pažiūrėkime patys į save, ir čia taip pat galima rasti aibę gerųjų ir nemaža blogųjų savybių.
Visi gerai žino, kad visa, kas yra gera – sukurta paties žmogaus, o tai, kad bloga – aplinkybių rezultatas.
Mano tikslas kiek keistas: aš noriu suprasti, kodėl mes visada piktinamės valdžia. Pradėsiu nuo to, kad valdžią sudaro žmonės, kurie nuo kitų nesiskiria nei ūgiu, nei svoriu. Tiesa, jie kartas būna kiek kitokie psichiškai, bet tai jau ne biologija. Antra, esant demokratijai, valdžios veik visada yra renkamos, tiesa, ne visos, nors ar tai gerai, kol kas neaišku. Štai JAV renkami teisėjai ar šerifai, tik nusikalstamumas ten ne mažesnis nei pas mus. Trečias posūkis yra apie tai, kad tos pačios valdžios yra stebimos ir dažnai kontroliuojamos.
Nelįsiu į valstybės sandaros teorijas apie valdžių pasidalijimą, nes svarbu ne tik kad jis būtų, bet ir suprasti, kaip jis vyksta.
Dar šauniaisiais TSRS laikais buvo vadinamoji telefoninė teisė. Tai tereiškė, jog aukštesnioji valdžia nurodydavo žemesniai, kas yra teisingumas ir kaip jį pasiekti. Kol kas mums pavyko nuo to nutolti, nors grįžimas visuomet įmanomas.
Tai kaip randasi valdžios? Yra du pagrindiniai būdai – visuotina rinkimų sistema bei biurokratijos aparatas, kuris visada išlieka paslaptingu tiek savo kilme, tiek veikimu. Ne todėl, kad viskas yra slepiama, bet ir todėl, kad retai kas domisi tiek politine sistema, tiek valstybės valdymu kaime, mieste ar regione. Savo namu ar gatve dar kiek sugebame, o jei toliau – kaip dievas duos.
Negalima kaltinti mokyklos, nes ji stengėsi, bet pastangas turi rodyti abi pusės – ir mokytojai, ir mokiniai. Su antraisiais, kaip žinome, aibė problemų: tai į mokyklą neina, tai knygų neskaito, tai dar ir nusikalsta.
Neskubu kaltinti visų – ne dėl laiko trūkumo, tiesiog visko žinoti negali niekas, todėl ir yra darbų pasidalijimas. Vienas žmogus nesugebės vienu metu būti teisininku, finansininku, gydytoju, statybininku ir mokytoju. Tenka ribotis, nes gyventi reikia čia ir dabar.
O kaip su valdžiomis? Čia blogiau nei su gydytojais. Esama sistema leidžia pasirinkti geresnį, o blogą net pakeisti. Tik kaip žinoti, kuris tas geras, o kuris niekam tikęs? Su valdžia tas pat: prieš rinkimus viena kalba, o po jų daro visai ne tai. Pasiteisinimų būna pačių keisčiausių. Būdas tai pataisyti yra vienas – prieš rinkimus peržiūrėti buvusius pažadus. Tik kad žmonės labiau linkę klausytis naujų, o ne galvoti apie tai, kas primeluota.
Vargu, ar prieš kitus rinkimus iš masinių rinkėjų prisimins partijos lyderės Vilijos Blinkevičiūtės pažadus imtis atsakomybės ar gražius prezidento Gitano Nausėdos atsiliepimus apie Gintautą Palucką.
Galvoti reikia, žiūrėti reikia, o ne visi žmonės yra proto bokštai.
Tai kodėl valdžios likimas yra būti peikiamai? Priežasčių daug, paminėsiu tik kelias. Pirmoji yra akivaizdi – sunku surinkti žmones į rinkimus. Lenkija ir Vengrija parodė, jog tautos dauguma gali pasirinkti „teisingą“ kryptį, masiškumas leido tai padaryti. Tiesa, kartai ir tauta padaro klaidų – Rusijos ar Vokietijos prieš karą pavyzdžiai neįkvepia. Antra, valdžia niekada negali įtikti visiems, nes joje yra sluoksniai ar grupės, kurių siekiai gali būti visai priešingi. Tai yra politinių partijų radimosi priežastis. Jos konkuruoja viena su kita, atskleisdamos valdžios klaidas ir kritikuodamos ją be perstojo. Tiesa, kartai to nematome, o tai reiškia tiesiog prisitaikymą. Trečia priežastis yra žiniasklaida, kurios pagrindinės moralinės pajamos pagrįstos kritika.
Aišku, už meilę valdžios mėgsta mokėti. Tiesa, ne iš savo kišenės, o piliečių pinigais. Kaip sakė Margaret Tečer, valdžia savo pinigų neturi, taigi, bandymas nupirkti yra iš tų pačių kišenės.
Yra ir daugiau priežasčių, kodėl žmonės nemyli valdžios, bet tegul apie tai rašo politikai.
Parašykite komentarą