Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2026-06-13 |
„Atvira Klaipėda“ toliau publikuoja debiutinį Stasio Buškevičiaus romaną „Nidos šešėliai. Blodės kolekcijos beieškant”.
III skyrius. Susijungimas
Kuršių nerija, dabartis
Giedrius atidžiai stebeilijosi į priekyje tvyrančią paryčių miglą, bet negalėjo nieko tirštoje prieblandoje įžvelgti. Tamsiausia valanda visad būna prieš aušrą. Pajuto, kad išlaikyti budrumą tampa vis sunkiau, akių vokai tolydžio darėsi sunkesni – aktyvioji pratybų fazė truko jau antrą parą. Per tą laiką neteko nė bluosto dorai sudėti, todėl nenuostabu, kad kūną po truputį ėmė įveikinėti nuovargis. Galutinai užmigti neleido tik šaltas vėjas, pustantis pajūrio kopos smiltis tiesiai į nuo įtampos išsausėjusias akis, nuo drėgno smėlio į kiekvieną kūno kertelę besiskverbiantis šaltis ir kurtinantis bangomūšos gausmas.
Giedriaus mintys trumpam nuskriejo į vaikystės dienas Nidoje – tik tada smėlis po basomis kojomis buvo švelnus ir šiltas, o jūra alsavo jaukia ramybe. Kaip gera būdavo gulėti užsimerkus ant patiesto užtiesalo ir klausytis nesibaigiančios jūros lopšinės…
„Jei tik galėčiau nors trumpam pakilti iš savo pozicijos, pamankštinti sustingusius sąnarius. Lengviau kovą su snauduliu ištverčiau“, – pagalvojo Giedrius. Ir, atrodo, jo mintį kažkas ten aukščiau išgirdo.
– Kontaktas! – jūros ošimą nustelbęs skardus skyrininko riksmas akimirksniu išblaškė visus miegus.
Seniai laukta komanda – dėl jos tiek valandų kantriai laukta pasaloje! Akimirksniu užplūdęs jaudulys vis tik nesutrukdė tiksliai ir ryžtingai atlikti dažnai kartotus judesius. Vienu nykščio judesiu nedelsdamas perjungė savo automatinio karabino keitiklį į pavienių šūvių padėtį. Tvirtai įrėmė šautuvo buožę į petį ir nusitaikė priešais save.
Tolumoje, jūros pakrantėje, išvydo tamsius siluetus, iki kelių įbridusius į vandenį. Už jų suposi pripučiamos valtys. „Priešas“ pradėjo desanto išlaipinimo operaciją.
Vos tik desantininko siluetas atsidūrė taikiklyje, Giedrius giliai iškvėpė – širdies ritmas sulėtėjo, protas nurimo, jaudulys atsitraukė. Atrodė, viskas aplink pranyko, erdvė susitraukė iki tos mažos figūros tolumoje. Smilius lengvai nuspaudė nuleistuką. Dar kartą. Ir dar. Aplink visur girdėjosi duslūs pokšėjimai – ginklo broliai vykdė užduotį.
Keli desantininkai pajūryje krito, kiti paskubėjo išsisklaidyti, ėmė mažinti siluetą. Atidengė atsakomąją ugnį. Pasikeitimas šūviais truko kelias minutes, nors adrenalino įkaitintoms smegenims laikas sutrumpėjo iki akimirkos.
– Judu! – signalą gavę kariai pakilo iš už smėlio priedangos ir puolė į ataką. Iš nugaros juos pavieniais šūviais dengė kovos draugai.
Giedrius sparčiai judėjo į priekį, kas kelis žingsnius priklaupdamas ir paleisdamas šūvių papliūpą priešo link: puikiai atidirbtas mechanizmas veikė be priekaištų, ir jau netrukus šauliai „be nuostolių“ pasiekė išsilaipinimo vietą. Iš desanto grupės dauguma jau tysojo ant žemės, likę keli stovėjo iškėlę rankas – priešintis buvo beprasmiška.
– Drop your weapon! On the ground!* – Giedrius garsiai išrėkė arčiausiai jo stovinčiam „priešui“.
* Mesk ginklą! Ant žemės! (angl.)
Net pats nustebo, išgirdęs tokį beatodairiškai griežtą savo balsą. Matyt, ekstremalios situacijos iššauktas adrenalinas pažadino giluminius prigimties instinktus – atsiskleidė lietuvio „kario genas“, leidęs Giedriui įsijausti į kitokį, nei jam įprasta, vaidmenį. „Kauno naujienų“ portalo darbuotojai nebūtų galėję ir pagalvoti, kad jų inteligentiškasis kolega, žavintis aplinkinius savo mandagumu bei santūrumu, gali virsti kietu „karo šunimi“. Ne tik nebijančiu imti ginklo į rankas, bet ir be menkiausios dvejonės galinčiu jį panaudoti.
Pasiduodantysis klusniai padėjo ginklą ant šlapio smėlio ir atgulė veidu į žemę. Giedrius koja pastūmė jo automatinį šautuvą į šoną, apieškojo suimtojo kišenes. Paklausė, ar neturi paslėptų ginklų. Suimtasis atsakė neigiamai.
Bendravimas su suimtuoju vyko anglų kalba, nes pasaloje budėję šauliai buvo iškart įspėti, kad Lietuvos pakrantėje išsilaipinusius priešus imituos pratybose dalyvaujantys tarptautinių NATO šalių pajėgų kariai.
Giedriui pasidavęs karys buvo aukštas vaikinas, iš pažiūros – panašaus amžiaus. Ant uniforminio kitelio rankovės matėsi skydo formos antsiuvas geltonais kraštais, viduryje buvo pavaizduoti susikryžiavę inkarai. Tokio antsiuvo Giedrius nebuvo matęs, bet spėjo, kad prieš jį gulintis karys priklauso vienam iš Vokietijos karinio jūrų laivyno struktūrinių padalinių. Kad suimtasis – vokietis, išdavė šalmo krašte prilipdyta vėliavėlė.
– Steh auf!** – ištarė komandą vokiškai.
** Kelkis! (vok.)
Gimnazijoje Giedriui teko ketverius metus krimsti vokiečių kalbos pamokas. Mokykloje ją buvo visai neblogai pramokęs, tačiau jau daug metų neteko naudoti kalbos gyvai, todėl natūralu, kad daug kas prisimiršo.
„O ką, visai neblogai būtų atgaivinti įgūdžius ir pasipraktikuoti“, – pamąstė jis.
– Name?* – pasiteiravo atsistojusio belaisvio. – Deckaitis. Friedrich. Seebataillon, Deutsche Marine**, – atsakė šiek tiek sutrikęs.
*** Vardas? (vok.)
**** Deckaitis. Fridrichas. Jūrų batalionas, Vokietijos karinis jūrų laivynas (vok.)
Žvilgsnis išdavė, kad jis nesitikėjo sutikti vokiškai kalbančio lietuvio.
– Also gut, Friedrich. Folge mir*, – trumpai mostelėjo Giedrius.
*Na gerai, Fridrichai. Sek paskui mane. (vok.)
Po dešimties minučių visi „suimtieji“ buvo sugrupuoti šalia kitos kopos – imitacinėje pratybų sulaikymo zonoje. Atmosfera čia jau buvo gerokai ramesnė: šaunamieji ginklai atsidūrė prie šalmo kojų, kareiviai atsigėrė vandens, o keletas net sėdėjo kopų pavėsyje, šypsodamiesi ir draugiškai šnekėdamiesi su „priešais“.
Fridrichas sėdėjo vienas, rankose laikydamas plastikinę gertuvę. Giedrius, praeidamas pro šalį, klausiamai linktelėjo galvą:
– Alles gut?*
* Viskas tvarkoje? (vok.)
Fridrichas dar kartą nustebęs pažvelgė į Giedrių, bet šįkart jo veide sužibo šypsena.
– Du sprichst Deutsch?* – paklausė.
* Tu kalbi vokiškai? (vok.)
– Ein bisschen. Mokykloj sekėsi neblogai, – nusijuokė Giedrius, pereidamas į angliškai vokišką mišrainę, bet šneka pavyko.
Abu suprato vienas kitą.
– Neabejoju, kad sekėsi gerai, – šyptelėjo vokietis. – Man labai smagu, kad turiu galimybę šnekėti gimtąja kalba svečioje šalyje.
– Tai man smagu, jau senokai norėjau atgaivinti ir pagilinti vokiečių kalbos žinias, – nė kiek nepataikaudamas atsakė Giedrius.
Užsimezgė bičiuliškas pašnekesys, kuris prasitęsė jau vakare, valgant lauko virtuvės patiektą karštą guliašą.
Po įtemptų pratybų kariai naudojosi proga pailsėti ir atsipalaiduoti: visi susėdo aplink stalus po atviru dangumi – nuovargis pamažu sklaidėsi dėl šilto maisto ir draugiško bendravimo.
– Žinai, Fridrichai, maistas čia geras. Ypač todėl, kad nemokamas, – juokais tarstelėjo Giedrius savo naujajam draugui.
Taip, net ir pats Giedrius netikėjo, kad taip greitai galės pirmą kartą gyvenime matomą svetimtautį pavadinti draugu. Juolab kad Giedrius nebuvo iš tų, kurie lengvai metasi į naujas pažintis. Pažinti žmogų ir juo pasitikėti įprastai jam reikėjo kur kas daugiau laiko. Bet su Fridrichu viskas buvo kitaip. Tiesa, iš vienos pusės nenuostabu, kad tarp karių užsimezga ypatingai artimi santykiai – bendros patirtys greitai suvienija. Be to, veikia ir elementarus žmogiškas išgyvenimo instinktas – ar patikėtum savo gyvybę nepažįstamam žmogui?
Kariška aplinka greičiau tiesia tiltus tarp žmonių nei susvetimėjusi civilių kasdienybė. Bet Giedrius juto, kad vien tuo atsiradusio ryšio paaiškinti negalima. Buvo kai kas daugiau, jis negalėjo to suprasti iki galo, bet žinojo – šioje pažintyje slypi gilesnė prasmė. Galbūt kažkas, ką Carlas Jungas įvardytų kaip sinchroniškumą. Sutapimą, kuris išties nėra sutapimas, o reikšminga detalė mistiniu būdu tarpusavyje susijusių įvykių grandinėje.
– Maitina mus puikiai. O dar pavargus, gryname ore šis patiekalas pranoksta gurmaniškas vaišes brangiausiame restorane, – visiškai rimtai atsakė vokietis. – Visiškai sutinku, – suskubo pritarti Giedrius. – O būna ir taip, kad sukantis iš vargingos situacijos pagamintas maistas vėliau tampa delikatesu prestižiniuose restoranuose. Tarp kitko, kadaise šiuose kraštuose vietiniai žvejai, kad nemirtų iš bado tam tikru metų laiku, gaudydavo varnas. Iš jų ruošdavo pačius įvairiausius patiekalus: sūdydavo, virdavo, kepdavo. Ir nepatikėsi, vėliau tai tapo savotiška kulinarine mada: brangiuose Karaliaučiaus restoranuose klientams varnieną patiekdavo kaip ypatingą, egzotišką patiekalą, – nusprendė atskleisti šiek tiek įdomiosios istorijos faktų savo pašnekovui.
Pats juos žinojo, nes neseniai rengė reportažą apie populiariausias lietuvių atostogų kryptis. Norėdamas supažindinti portalo lankytojus su Neringos turistiniais objektais, pasidomėjo ir istoriniu kontekstu.
– Žinau, – linktelėjo galvą Fridrichas. – Krähenbeißer*** tuo užsiimdavo. Gaudė varnas ir perkąsdavo joms kaklus. Laikė tai „švaria mirtimi“.
*** Varnų kandžiotojai (vok.)
Dabar jau atėjo eilė nustebti Giedriui.
– Oho! O tu, matau, esi neblogai susipažinęs su istorija, – nuoširdžiai žavėdamasis pagyrė.
– Kiek skambokai pasakyta. Bet šį bei tą tikrai esu girdėjęs iš savo senelio. Jis gimė čia, Nidoje. Tiesa, pasitraukė su tėvais dar tada, kai buvo kūdikis, tačiau jo tėvas jam daug pasakojo apie prarastą kraštą.
– Tai tu tarsi grįžti į savo protėvių namus… – žiūrėdamas kažkur toli svajingai nutęsė Giedrius.
Ir čia jis nejučia susimąstė: „O juk ir man pačiam čia sugrįžimas… Kiek jau nebuvau metų? Penkiolika? Gal ir daugiau…“ Paskutinį sykį atostogavo Nidoje dar paauglystėje su babyte. Nepamirštamos akimirkos. Bet vėliau ji jau nebeturėjo galimybės jo vežtis, o jis pats savarankiškai taip niekad ir neprisiruošė. Nors meilę Kuršių nerijai visad nešiojosi širdyje ir prisiminimuose.
Kurį laiką Giedrius dar įtemptai mąstė, o tada, lyg priėmęs svarbų sprendimą, lengvai atsiduso ir kreipėsi į draugą:
– Fridrichai! Kaip žinai, rytoj pratybos baigiasi. Ar tu grįžti iškart atgal į Vokietiją? – paklausė be užuolankų.
– Na, mes dar turėsime kelias laisvas dienas… Susikrauti, pasiruošti, kiek atsikvėpti.
– Labai gerai. Tad klausyk, ką tau noriu pasiūlyti. Nors pratybos ir baigiasi, bet pažintį galime pratęsti. Kaip manai, ar norėtum dar pabendrauti su manimi tikroje lietuviškoje pirtyje? Pagalvok: karštas garas, vėsus ežero vanduo, kepta mėsa ant laužo… – viliojantį vaizdą piešė Giedrius.
Fridrichas atrodė maloniai nustebintas. Skėstelėjo rankomis, nusišypsojo ir, nuoširdžiai padėkojęs, priėmė kvietimą.
– Na ir šaunu. Pusbrolis gyvena tokiame miestelyje Druskininkuose. Turi pirtelę ant ežero kranto. Manau, puikiai praleisime laiką. Atvyksiu tavęs rytoj po pietų paimti, – pažadėjo Giedrius.
Fridrichas atsistojo ir tvirtai paspaudė Giedriui ranką. Užtvirtino ne tik sutarimą. Užtvirtino ką tik gimusią bičiulystę.
Parašykite komentarą