Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2026-08-16 |
„Atvira Klaipėda“ toliau publikuoja debiutinį Stasio Buškevičiaus romaną „Nidos šešėliai. Blodės kolekcijos beieškant”.
XII skyrius. „Pamokslas“
Nida
Pasodinęs prie stalo svečius, sodybos šeimininkas dingo virtuvėje. Kol jis kuitėsi ruošdamas gėrimus, senelis su anūku smalsiai dairėsi po erdvią svetainę. Ant sienos monotoniškai tiksėjo senas masyvus laikrodis, kurio medinis korpusas buvo apsinešęs dulkių sluoksniu. Didelį stalą kambario viduryje dengė megzta balta staltiesė, o ant palangės stovėjo moliniai vazonėliai su ką tik skintomis alyvomis – šios skleidė su niekuo nesupainiojamą stiprų aromatą. Greta spintos kabojo keli seni įrėminti juodai balti Nidos vaizdai, lyg ir senų nuotraukų reprodukcijos: kurėnai mariose, kopų fone stovintys žvejai, moterys tautiniais drabužiais. Pro plačius langus atsivėrė ramios marios – saulėje jų paviršius žaižaravo kaip pabiri deimantai.
Netrukus Manfredo ir Fridricho ausis pasiekė užvirusio vandens burbuliavimas ir puodelių skimbčiojimas – iš virtuvės vidun įžengė šeimininkas, nešinas padėklu su puodeliuose garuojančia kava ir arbatinuku. Pirmiausia jis padėjo kavos puodelį priešais Manfredą.
– Štai, prašom – pati tikriausia tradicinė Mažosios Lietuvos kafija, kaip nuo seno įprasta šiuose kraštuose.
– Čiobrelių arbata iš mano paties sodo. Viskas natūralu, – pildamas iš arbatinuko karštą gėrimą, kreipėsi į Fridrichą.
Šis lietuviškai nesuprato, bet santūriai padėkojo linktelėdamas galva.
Abu svečiai buvo kiek sutrikę – nežinojo, nuo ko pradėti pokalbį. Tačiau juos vaišinęs vyriškis pats ėmėsi iniciatyvos. Buvo akivaizdu, kad jam pačiam labai smalsu sužinoti daugiau apie netikėtus atvykėlius.
– Albertas, – prilietęs delnu krūtinę, prisistatė jis. – Gyvenu čia, Nidoje, ir šiame name – veik šešiasdešimt metų.
– Malonu susipažinti. Aš esu Manfredas, o čia mano anūkas Fridrichas. Prašau atleisti, jis nekalba lietuviškai, tad kartkartėmis turėsiu jam išversti mūsų pokalbio detales, – paaiškino pastorius.
Albertas supratingai linktelėjo, gurkštelėjo kavos ir trumpam susimąstė.
– Užsiminėte, kad čia buvo jūsų šeimos namai? – paklausė. – Ar galiu pasiteirauti jūsų pavardės?
Manfredas sutikdamas palingavo galvą.
– Deckaitis, – atsakė.
Šeimininko akys akimirksniu sužibo.
– Deckaitis… – tyliai pakartojo jis. – Ta pavardė man išties girdėta.
Manfredas smalsiai į jį pažvelgė.
– Aš gimiau ne čia, – pamatęs jo klausiamą žvilgsnį, pradėjo Albertas. – Gimiau Kaune. Baigęs mokyklą, išvykau studijuoti architektūros į Vilnių. Ten trumpą laiką darbavausi, kol… – Albertas trumpam nutilo, supratęs, kad neverta varginti svečių savo gyvenimo smulkmenomis. – Žodžiu, taip susiklostė, kad mane iš Vilniaus atsiuntė dirbti į Neringą. Tuo metu, sujungus mažas gyvenvietes, kaip tik neseniai buvo įkurtas miestas, – prie esmės perėjo jis. – Valdžia paskyrė man šitą namą. Smalsumo vedamas pasidomėjau, kam jis priklausė iki karo. Tada pirmą kartą ir išgirdau jūsų pavardę.
Albertas sekundėlei nutilo, šyptelėjo:
– Žinot… Ne kartą bandžiau įsivaizduoti, kuo ir kaip gyveno senieji namo šeimininkai… Kas galėjo pagalvoti, kad vieną dieną sutiksiu jų palikuonis…
Po šių žodžių Manfredas pasisuko į Fridrichą ir trumpai perpasakojo Alberto žodžių prasmę. Tada vėl atsigręžė į šeimininką.
– Dauguma, ko gero, tai palaikytų atsitiktinumu, bet aš čia įžvelgiu Dievo valią, – ištarė. – Matyt, gyvenime viskas turi prasmę Jo planuose.
Paskui jis ramiai, be perdėto dramatizmo papasakojo savo istoriją. Apie tėvą Heinrichą Deckaitį – Nidos simboliu tapusios bažnyčios zakristijoną. Apie tai, kaip artėjant sovietų kariuomenei šeima pasitraukė į Vokietiją. Kaip jis pats pasirinko dvasininko kelią ir po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo ne vieną vasarą grįždavo į Nidą kaip vizituojantis pastorius, laikydavo pamaldas vokiečių turistams ir padėjo atkurti vietos liuteronų bendruomenę.
Albertas klausėsi nepertraukdamas. Tačiau jo veide vis ryškėjo kažkokia keista įtampa. Galiausiai jis lėtai padėjo puodelį ant stalo.
– Vadinasi… visgi neatsitiktinai jūs čia šiandien atsiradot, – tyliai, kone šnabždėdamas pratarė. – Žinot, aš niekad nebuvau labai religingas žmogus. Galima sakyti, buvau laisvamanis, jaunystėje net pasišaipydavau iš lankančių mišias ar švenčiančių religines šventes. Bet… metams bėgant požiūris po truputį pradėjo keistis… Štai kad ir dabar… Gal tai išties yra ženklas? – žvelgdamas į tolį pro langą, tarsi pašnekovams, tarsi sau kalbėjo Albertas.
Manfredas susidomėjęs žvelgė į jį.
Albertas kurį laiką patylėjo, tarsi dvejodamas, ar apskritai verta tęsti.
– Kai restauravo Nidos bažnyčią… šešiasdešimt šeštaisiais… aš ten dirbau, – pagaliau ryžosi. – Fotografavau interjerą prieš rekonstrukciją. Ir tada… aptikau kai ką.
Manfredo pirštai lėtai sustingo ant puodelio rankenėlės.
– Apžiūrinėdamas altorių, prieš pat jo išardymą, pastebėjau plytą prie pakylos. Neįprastą. Ji patraukė mano dėmesį, nes ant jos buvo įrėžtas mažas kryželis – matėsi, kad tai padaryta specialiai.
Albertas palaukė, kol Manfredas išvers jo žodžius Fridrichui. Kadangi žvilgsnį buvo nukreipęs tik į pastorių, nepastebėjo, kaip, baigus versti, Fridricho veidas pasidarė baltas it popierius.
– Aš plytą pajudinau, – tęsė toliau. – Ji… nebuvo įcementuota… todėl ištraukiau.
Albertas stebėjo, kaip Manfredas palinko link jo – akys išdavė nesuvaidintą nuostabą.
– Ten buvo nedidelė ertmė. Matėsi, kad apačioje dar anksčiau buvo išimtos kelios plytos – slėptuvei. Slėptuvei, kurioje aptikau mažą metalinę tabokinę. O joje… susuktą popieriaus lapą.
Kambaryje stojo spengianti tyla. Manfredas net pamiršo vertėjauti anūkui. Ir tik šiam paklausus, drebančiu balsu atpasakojo Alberto žodžius.
– Tai kas ten buvo tame lape? – nekantriai šūktelėjo Fridrichas.
Albertui versti nereikėjo – iš tono suprato, ko jo klausiama.
– Pamokslas, – atsakė trumpai, tarsi pats nusivylęs savo išgyventos istorijos baigtimi. – Tiesiog bažnyčios pastoriaus pamokslas. Bet tai paaiškėjo truputį vėliau. Aš vokiškai nemoku, tad iškart ir nežinojau, kas ten parašyta. Patikėkit, mano fantazijai nebuvo ribų: galvojau, kad tai koks nors slaptas karo laikų šnipų laiškas, – net pats iš savo naivumo nusijuokė. – Todėl, prisaikdinęs laikyti paslaptį, parodžiau jį vienam senajam vietos gyventojui, tokiam Ansui, su kuriuo buvau susidraugavęs. Ir… Na, sakykim, jo turinys buvo gerokai mažiau įspūdingas, nei galvojau prieš tai.
– Sakote, pamokslas… – prakalbo Manfredas. – Bet ar ne keista, kad jį turėjo slėpti? Ką darėte su juo vėliau? – iškart kelis klausimus uždavė.
– Ir man pasirodė keista. Tačiau nieko daugiau, nei citatos iš Biblijos ir pamokymai parapijiečiams, jame nebuvo. Bet vis tiek aš jo neatidaviau valdžiai, – atsakė Albertas. – Nepasitikėjau ja. Mačiau, kaip naikino senus pastatus, bažnyčias, kaip niokojo viską, kas jiems atrodė nereikalinga. Pajutau… kad šitai reikia išsaugoti. Nemanau, kad tada suvokiau kokią nors istorinę vertę. Man tai labiau atrodė kaip paskutinis kažkieno labai asmeniškas liudijimas.
Jis trumpam nutilo.
– O po nepriklausomybės jau buvo per vėlu. Bijojau, kad apkaltins vagyste ar vertybių slėpimu.
Fridrichas, kai senelis jam išvertė šeimininko žodžius, jautė, kaip smarkiau pradėjo plakti širdis. Tačiau nei jis, nei Manfredas neišsidavė.
Albertas pakilo nuo stalo.
– Gal ir teisingai pasielgiau. Gal kaip tik turėjau sulaukti šios akimirkos, kada pasirodys žmonės, kuriems tai gali turėti prasmę. Palaukit.
Po kelių akimirkų grįžo nešinas pageltusiu, kruopščiai perlenktu lapu.
– Jūs dvasininkas. Ir paskutinio šios bažnyčios tarno sūnus. Manau, turit teisę jį pamatyti.
Manfredas atsargiai paėmė popierių į rankas. Senos raidės buvo kiek išblukusios, tačiau tekstas vis dar buvo aiškiai įskaitomas. Jis pradėjo skaityti tyliai, beveik pašnibždomis.
Pamokslas kalbėjo apie tremtį. Apie izraelitų klajones dykumoje. Apie žmogų, kuris praranda namus, tačiau nepraranda tikėjimo. Apie sugrįžimą į Pažadėtąją žemę po ilgų kančios metų. O pačioje pabaigoje buvo keli keisti sakiniai.
Manfredo akys ties jais sustingo.
„Ir Viešpats visuomet parodo kelią tiems, kurie jo ieško tamsoje. Jo šviesa veda per audras, kaip Raudonasis Kristupas veda jūroje paklydusius laivus namo. Nepameskite tikėjimo, net kai aplink vien siaučia vėtros ir slegia tamsi naktis. Nes tas, kuris pasitiki Viešpačiu ir kyla laiptais į dangų, visuomet bus nuvestas ten, kur privalo būti, ir visada ras tai, ką Dievas jam yra žadėjęs.“
Jam garsiai perskaičius šias eilutes, kambaryje stojo tokia tyla, kad girdėjosi pašnekovų širdžių dūžiai. Fridrichas lėtai pažvelgė į senelį. Jie abu suprato tą patį. Tačiau nė vienas to garsiai nepasakė.
– Ar galėtume pasidaryti kopiją? – paklausė Manfredas. – Tai… tai labai prasmingi žodžiai. Jie pasiekė mus per laiko marias, o jūs – tarsi tas tiltas… Aš manau, kad juos turėtų išgirsti ir kiti. Dabartiniai pamaldų lankytojai… Gal jiems šie žodžiai iš praeities skirti… – jaudindamasis kalbėjo jis.
– Žinoma, – entuziastingai linktelėjo Albertas.
Fridrichas skubiai išsitraukė telefoną ir nufotografavo pamokslą iš kelių kampų.
– Tokia vertybė turi būti perduota muziejui, – tarė Manfredas. – Tai ne tik religinis tekstas. Tai istorijos dalis.
Albertas sunkiai atsiduso.
– Matyt… atėjo laikas, – tyliai pripažino. – Per ilgai viską laikiau vienas.
Dar kurį laiką jie šnekučiavosi, paskui apsikeitė telefono numeriais ir pakilo nuo stalo, susitarę nepamiršti šios netikėtos pažinties ir bendrauti toliau.
Albertas palydėjo svečius iki vartelių. Ilgai žiūrėjo jiems pavymui, kol šie dingo už posūkio. Sugrįžęs į vidų, lėtai atsisėdo prie stalo. Pamokslas vis dar gulėjo šalia kavos puodelių. Staiga kažkas stipriai pastūmė neužrakintas duris. Į vidų įvirto du aukšti, sportiškai sudėti vyrai. Abu nepažįstamieji atrodė nemaloniai. Vienas – plikai skusta galva, kitas – trumpai kirptais tamsiais plaukais ir sulaužyta nosimi. Abu vilkėjo prabangias „Zilli“ striukes, treningus, avėjo sportbačiais. Skustagalvio kaklą juosė masyvi aukso grandinė.
– Вы комнаты сдаёте? (Kambarius nuomojate?) – paklausė pastarasis rusiškai.
Albertas iškart surūgo.
– Ne. Ir apskritai, kas jūs tokie? Be leidimo čia įsibrovėte.
Vyrai neskubėjo išeiti. Tas su sulaužyta nosimi žvilgtelėjo į lauką.
– O ko čia prieš tai buvo atėję tie turistai?
– O čia jau ne jūsų reikalas, – atkirto Albertas.
Staiga plikagalvis, apmetęs akimis kambarį, pastebėjo ant stalo gulintį pamokslą. Jo žvilgsnis akimirksniu pasikeitė.
– Это что такое? (Kas čia?)
Jis staigiai priėjo prie stalo ir pagriebė lapą.
– Ei! – nustebęs ir supykęs šūktelėjo Albertas.
Tą pačią akimirką kitas vyras netikėtai smogė jam kumščiu į veidą. Smūgis buvo stiprus – senolis pargriuvo ant grindų, bet sąmonės neprarado.
– O dabar, seni, klausyk labai atidžiai, – prie jo palinkęs agresyviai ištarė plikagalvis. – Jei bent kam išsižiosi apie mus… sudeginsiu tave su visa tavo lūšna. Ar aišku?!
Ant grindų tįsantis Albertas nespėjo nė atsakyti – banditas savo grasinimą palydėjo dar vienu smūgiu. Šįkart vožė į pilvą – Albertas susirietė ir sudejavo iš skausmo.
Vyrai greitai išėjo lauk. Po kelių sekundžių lauke užriaumojo automobilio variklis.
Po kelių minučių drebėdamas Albertas sunkiai atsistojo, viena ranka laikydamasis už stalo krašto. Kraujas lėtai varvėjo iš prakirstos lūpos. Kelias sekundes jis stovėjo svyruodamas. Paskui drebančiomis rankomis griebė telefoną ir surinko numerį.
– Klausau? – po kelių signalų atsiliepė Manfredas.
Albertas sunkiai nurijo seiles.
– Jie… jie paėmė jį…
Parašykite komentarą