Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2026-10-01 |
Keistas jausmas vaikštant po Klaipėdą: miestas lyg ir stovi savo vietoje, gatvės tos pačios, jūra niekur nepabėgo, uostas tebestovi, žmonės tebeina į parduotuves, kavinėse tebekvepia kava, o vitrinose mirga pasaulio prekės ženklai, tačiau kažkur tarp viso šito blizgesio atsiranda labai nepatogus klausimas – o kas iš tikrųjų liko iš tos Klaipėdos, kuri ne tik pirkdavo, bet ir pati gamindavo? Kur dingo kojinių fabrikas, kur „Trinyčiai“, kur mėsos kombinatas, kur celiuliozė, kur tos įmonės, apie kurias šiandien kalbame beveik kaip apie kokių nors seniai išnykusių civilizacijų liekanas?
Ir čia jau galima pradėti mūsų mėgstamą XXI amžiaus ritualą: pasakyti, kad laikai pasikeitė, ekonomika globali, gamyba persikėlė ten, kur pigiau, vartotojas nori mažesnės kainos, o pasaulis tapo viena didele parduotuve. Viskas teisinga. „Zara“ gali būti pigesnė, užsienietiška prekė gali būti patogesnė, pasirinkimas šiandien milžiniškas, o žmogus, stovintis prie kasos, tikrai neturi kiekvieną kartą atlikti ekonominės reformos vien tam, kad nusipirktų kelnes.
Bet klausimas vis tiek niekur nedingsta. Jeigu viską galime nusipirkti, tai ką mes patys dar sugebame pasiūlyti? Ir dar svarbiau – ar mums apskritai dar rūpi? Nes problema nėra „Zara“. Problema net nėra tai, kad lentynose pilna svetimų prekių ženklų. Problema prasideda tada, kai miestas pats sau tampa beveik vien vartotoju: perkame, vartojame, važiuojame, aptarnaujame, perkrauname, parduodame, išnuomojame, bet vis mažiau klausiame, ką patys galėtume sukurti tokio, kad kiti žmonės norėtų ateiti pas mus ne tik apsipirkti.
Kadaise Klaipėda galėjo didžiuotis ne vien tuo, kad turi uostą, bet ir tuo, kad čia buvo gaminama, dirbama, kuriama, buvo fabrikų, įmonių ir žmonių, kurių darbas buvo matomas ne tik algalapyje, bet ir pačiame miesto veide. Dabar praeini pro vietas, kurios kažkada buvo ekonominio gyvenimo dalis, ir kartais atrodo, kad miestas savo pačioje atmintyje paliko didžiules tuščias skyles. Mes prisimename pavadinimus, pastatus, prisimename, kad „ten kažkada buvo fabrikas“, tačiau vis sunkiau prisiminti patį jausmą, kad Klaipėda kažką gamino ne todėl, kad reikėjo nostalgiško straipsnio apie tai po trisdešimties metų, o todėl, kad tai buvo normalus gyvas miesto gyvenimas.
„Zara“ yra ne problema. Problema – kai nebeturime savo „Zaros“
Pažiūrėkime į tą pačią „Zara“. Ateini, pasiimi drabužį, sumoki galbūt mažiau, nei mokėtum už vietinėje rinkoje pagamintą ar mažesnės apimties gamintojo prekę, ir gyvenimas juda toliau. Vartotojui tai patogu. Niekas čia neprivalo apsimesti, kad pigesnė prekė yra blogis arba kad kiekvienas žmogus, pasirinkęs užsienio prekės ženklą, išdavė Klaipėdą. Tokia būtų labai pigi moralinė poza. Žmogus turi teisę ieškoti kainos, kokybės, dizaino ir patogumo, o globali rinka būtent tai ir suteikia. Tačiau žiūrint ne iš pirkėjo krepšelio, o iš miesto perspektyvos, klausimas tampa daug įdomesnis: kodėl Klaipėda nebesukuria savo stiprių prekių ženklų, kurie galėtų būti parduodami ne tik Klaipėdoje, bet ir Vilniuje, Kaune, Rygoje, Berlyne ar bet kur kitur? Kodėl mes taip lengvai priėmėme mintį, kad pasaulinis prekės ženklas yra savaime įdomus, o vietinis turi pirmiausia įrodyti, kad apskritai vertas egzistuoti?
Čia ir prasideda tas keistas paradoksas. Mes galime didžiuotis europietišku miestu, uostu, istorija, jūra, senamiesčiu, kultūra, bet kai kalba pasisuka apie kasdienius daiktus, kuriuos žmogus rengiasi, valgo ar naudoja, labai dažnai Klaipėda tampa tiesiog rinka. Rinka svetimam drabužiui, svetimam prekės ženklui, svetimai prekių tiekimo grandinei. Ir vėl – tai nėra pasaulio pabaiga. Globali ekonomika taip veikia. Tačiau miestas, kuris ilgainiui praranda gamybą, praranda ne tik fabrikų kaminus ir darbo vietas. Jis praranda dalį savo pasitikėjimo savimi. Atsiranda labai tylus įsitikinimas, kad tik kažkur kitur žmonės moka padaryti gerai, o mes galime tik nusipirkti, parsivežti, parduoti arba aptarnauti. Štai šitas įsitikinimas yra daug pavojingesnis už bet kokią „Zara“ parduotuvę.
Kur dingo kojinių fabrikas?
Ir tada kažkas paklausia: o kur kojinių fabrikas? Ir iš pirmo žvilgsnio klausimas atrodo beveik juokingas. Na, kojinės. Ar tikrai dėl kojinių reikia rengti gedulingą ceremoniją? Bet būtent čia ir slypi visa šito reikalo esmė. Nes mes kalbame ne apie vieną kojinę ir ne apie tai, kad kiekvienas Lietuvos gyventojas nuo šiol privalo nešioti vien vietinėje gamykloje pasiūtą porą. Kalbame apie visą gamybos kultūrą, kuri kažkada buvo savaime suprantama. Buvo žmonės, kurie gamino. Buvo įmonės, kurios turėjo vardą. Buvo cechai, pamainos, technologijos, specialistai, tiekėjai, vairuotojai, sandėliai, meistrai, inžinieriai ir šeimos, kurių gyvenimas buvo susijęs su tuo, ką gamino jų miestas. Tai buvo ne vien ekonomika. Tai buvo miesto socialinis audinys.
Šiandien apie tokius dalykus dažnai kalbame taip, lyg jie būtų buvę kažkokia gėdinga sovietinė praeitis, kurią reikėjo kuo greičiau nušluoti ir pamiršti. Tačiau istorija yra daug sudėtingesnė. Galima kritikuoti sistemą, kurioje tos įmonės egzistavo, galima kalbėti apie jų neefektyvumą, technologinį atsilikimą, politines aplinkybes ar tai, kas nutiko po nepriklausomybės atkūrimo, bet negalima apsimesti, kad kartu su blogais dalykais nieko vertingo ten nebuvo. Buvo gamybos kompetencija. Buvo žmonės, kurie mokėjo gaminti. Buvo miestui priklausantis ekonominis identitetas. Ir jeigu visa tai išnyksta, neužtenka pasakyti „rinkos ekonomika“. Rinkos ekonomika neatsako į klausimą, ką mes vietoje to sukūrėme.
„Trinyčiai“, mėsos kombinatas ir miestas, kuris pats save pamiršo
„Trinyčiai“ šiandien skamba beveik kaip slaptažodis iš senos Klaipėdos. Pavadinimas, kurį vyresni žmonės dar atsimena ne vien kaip žodį, bet kaip konkrečią miesto gyvenimo dalį. Tas pats ir su mėsos kombinatu bei kitomis įmonėmis, kurios kažkada buvo neatskiriamos nuo miesto ekonomikos. Šiandien tokie pavadinimai atsiranda prisiminimuose, archyvinėse nuotraukose, žmonių pasakojimuose, ir staiga suvoki, kad tai nebuvo vien pastatai. Už jų buvo ištisos žmonių kartos. Buvo rytiniai autobusai, darbuotojų pamainos, algos, šeimos, profesijos, meistriškumas, kasdieniai ritualai. Miestas buvo ne tik vieta, kurioje žmonės gyvena. Miestas buvo vieta, kurioje žmonės kažką daro.
Ir čia galima užduoti labai nepatogų klausimą: ar mes iš tikrųjų išsaugojome tą vertę, kurią gavome iš ankstesnių kartų? Nes lengva pasakyti, kad senoji pramonė buvo pasenusi ir kad pasaulis nuėjo į priekį. Bet į priekį galima eiti dviem būdais: vienas – uždaryti seną gamyklą, parduoti teritoriją, pastatyti prekybos vietą ir pasakyti, kad štai dabar gyvename moderniai; kitas – paimti tai, ką miestas išmoko per dešimtmečius, ir iš tos patirties sukurti naują ekonomiką. Mes labai mėgstame pirmąjį variantą, nes jis greitas, blizgus ir gerai atrodo nuotraukose. Tik po kurio laiko paaiškėja, kad prekybos centras pats savaime miesto tapatybės nesukuria.
O kur dingo celiuliozė?
O kur dingo celiuliozė? Šitas klausimas apskritai vertas atskiro paminklo, nes celiuliozės tema primena laiką, kai Klaipėda buvo suvokiama kaip pramoninis miestas ne vien dėl uosto. Celiuliozė reiškė gamybą, kvapą, darbą, pramoninį kraštovaizdį, įmonę, kuri buvo matoma ir jaučiama. Ir taip, galima labai romantiškai prisiminti praeitį, galima prisiminti ir nepatogias jos puses, aplinkosaugos problemas, taršą, sunkias darbo sąlygas ir visa kita, ko nostalgija dažnai nenori matyti. Bet būtent todėl reikia kalbėti ne apie aklą praeities garbinimą, o apie tai, ką iš jos pasiėmėme.
Nes jeigu celiuliozės gamykla užsidaro, klausimas neturėtų būti vien „kaip gerai, kad nebekvepia“. Turėtų būti ir kitas klausimas: ką mes sukūrėme vietoje jos? Kokį naują pramonės profilį pastatėme? Kokias technologijas išvystėme? Kokius naujus prekės ženklus išauginome? Kiek žmonių šiandien gali pasakyti, kad jų darbas tiesiogiai prisideda prie produkto, kuris iš Klaipėdos iškeliauja į pasaulį ir ant kurio užrašyta ne „pagaminta kažkur“, o „pagaminta čia“? Štai čia nostalgija tampa nebe vien nostalgija. Ji tampa klausimu apie ateitį.
„Švyturys“ – kai prekės ženklas buvo daugiau nei prekė
Ir tada ateiname prie „Švyturio“. Prie to pavadinimo, kuris Klaipėdoje ilgą laiką reiškė ne tik alų, bet ir vietą, miestą, savotišką atpažįstamumą. Prekės ženklai apskritai turi tokią keistą galią: jie tampa miesto simboliais tada, kai žmonės pradeda juos sieti su vieta. Kaip ir uostas, krantinės ar jūra, toks vardas gali tapti miesto pasakojimo dalimi. Todėl kai žmogus sako „Švyturys“, jis nebūtinai kalba vien apie gėrimą. Jis gali kalbėti apie Klaipėdą, apie laiką, apie jaunystę, apie miestą, kuriame užaugo. Ir štai čia atsiranda tas kartais skaudus jausmas, kurį galima apibūdinti labai paprastai: švyturio kvapo, kurį žmonės atsimena, šiandien nebejaučiame taip, kaip kažkada.
Tai nėra argumentas prieš užsienio kapitalą ar prieš šiuolaikinę ekonomiką. Tai argumentas už vietos atmintį. Nes miestas be savo vardų, be savo gaminių, be savo istorijų labai greitai tampa tiesiog geografine vieta. Graži, patogi, gal net turtinga, bet pakeičiama. O stiprūs miestai paprastai turi dalykų, kuriuos sunku nukopijuoti: savo skonį, savo kvapą, savo humorą, savo gaminius, savo žmonių istorijas ir prekės ženklus, kurių negalėtum iškelti į kitą miestą neprarasdamas dalies jų prasmės.
Senasis turgus ir miestas, kuris pats sau nebesako „mes galime“
Tada lieka Senasis turgus. Vieta, kuri teoriškai turėtų būti viena gyviausių miesto vietų, nes turgus yra tas keistas organizmas, kuriame miestas susitinka su savimi: čia parduodama, perkama, ginčijamasi, derimasi, kalbamasi, susitinkama, čia turi būti kvapas, triukšmas, žmonės, vietinis gyvenimas. Tačiau kai miesto turgus pradeda atrodyti pavargęs, apleistas ar tiesiog nebesugebantis atlikti savo vaidmens, tai tampa ne vien nekilnojamojo turto ar prekybos klausimu. Tai tampa simboliu. Nes jeigu net vieta, kuri turėtų būti gyvo miesto kasdienybės centras, ima atrodyti taip, lyg pati nebežinotų, kodėl egzistuoja, tada natūraliai kyla klausimas – o kas apskritai yra šitas miestas dabar?
Mes mėgstame kalbėti apie miesto potencialą. Potencialas yra nuostabus žodis, nes jis leidžia nieko konkretaus nepadaryti ir vis tiek skambėti labai ambicingai. Klaipėda turi potencialą. Klaipėda turi uostą. Klaipėda turi jūrą. Klaipėda turi turizmą. Klaipėda turi universitetą. Klaipėda turi pramonę. Klaipėda turi istoriją. Viskas puiku. Tik potencialas nėra rezultatas. Potencialas yra tai, ką galėtume turėti, jeigu nuspręstume iš tikrųjų kurti. O miestas negali amžinai gyventi vien iš sakinio „mes turime potencialo“.
Ar mes gyvensime tik iš uosto?
Ir taip prieiname prie uosto, to milžiniško Klaipėdos ekonominio stuburo, kurį būtų kvaila nuvertinti. Uostas yra viena didžiausių miesto stiprybių, jis suteikia Klaipėdai strateginę reikšmę, jungia miestą su tarptautiniais srautais ir yra neabejotinai svarbi ekonominio gyvenimo dalis. Tačiau kyla kitas klausimas: ar mes norime, kad Klaipėdos istorija iš esmės būtų „turime uostą“? Ar miestas gali visą savo savivertę pastatyti ant vienos ekonominės funkcijos? Uostas gali būti pamatas, bet miestas turėtų būti daugiau negu pamatas. Jame turėtų būti gamyba, mokslas, technologijos, kultūra, vietiniai prekės ženklai, paslaugos, kūryba, maistas, dizainas, amatai, naujos įmonės ir žmonės, kurie ne tik dirba sistemoje, bet ir patys kažką kuria.
Nes kitaip gauname labai keistą situaciją: prekės į miestą atplaukia, prekės iš miesto išplaukia, turistai atvažiuoja, pinigai juda, konteineriai juda, sunkvežimiai juda, žmonės juda, bet kyla klausimas – kur yra pats miestas šiame judėjime? Kas yra mūsų pačių sukurta vertė? Kas yra dalykas, kurį galėtume parodyti žmogui iš kito pasaulio krašto ir pasakyti: „Štai, tai padarė Klaipėda“? Ne „čia perėjo laivas“, ne „čia buvo perkrautas konteineris“, ne „čia yra parduotuvė“, o tikras produktas, idėja, technologija, prekės ženklas, kūrinys.
„O, teisingai, bent jau psichiatrinė liko…“
Ir tada, kai jau viską išvardiji – fabrikus, celiuliozę, kojines, „Trinyčius“, mėsos kombinatus, „Švyturį“, Senąjį turgų, uostą ir tą amžiną pažadą, kad Klaipėda dar turi potencialo – atsiranda tas juodas, beveik absurdiškas humoras, kuriuo miestų gyventojai kartais bando išgyventi savo pačių nusivylimą: „O, teisingai, bent jau psichiatrinė liko… tai apie ką belieka kalbėti?“ Žinoma, tai yra juodas humoras, perdėta frazė, o ne rimtas miesto būklės apibūdinimas, bet būtent tokie juokai dažnai pasako daugiau negu oficialios strategijos. Žmogus juokiasi tada, kai nebežino, ar pykti, ar verkti. Ir čia juokas tampa savotišku miesto savisaugos mechanizmu: jeigu negalime susigrąžinti fabriko, tai bent jau pasijuoksime iš to, kas liko.
Tačiau už šito juoko slypi daug rimtesnis dalykas. Miestas gali prarasti pastatus, įmones ir pramonės objektus, tačiau pavojingiausia yra tada, kai jis pradeda prarasti savo vaizduotę apie save. Kai žmonės nustoja įsivaizduoti, kad Klaipėda gali būti ne tik uostas, ne tik tranzito punktas, ne tik turistinis savaitgalio miestas, ne tik vieta, kurioje galima nusipirkti tarptautinio prekės ženklo džemperį. Kai pats miestas pradeda manyti, kad dideli dalykai vyksta kažkur kitur, o čia mums užtenka aptarnauti, priimti, perparduoti ir prisiminti, kaip kadaise buvo. Štai tada ir gimsta tas absurdiškas juokas apie tai, kas „bent jau liko“, nes jeigu ateities vizija susitraukia iki išlikusių pastatų ir prisiminimų, belieka tik ironija.
Ir gal todėl tas sakinys apie psichiatrinę yra juokingas būtent dėl to, kad jis toks perdėtas. Klaipėda tikrai nėra tuščia vieta. Čia gyvena žmonės, veikia įmonės, kuriamos naujos iniciatyvos, egzistuoja kultūra, universitetas, verslai, uostas, turizmas, pramonė ir daugybė dalykų, kurių nereikėtų nuvertinti vien dėl nostalgijos. Tačiau juodas humoras atsiranda tada, kai tarp visų šių dalykų žmogus pasigenda vieno labai paprasto jausmo – pasididžiavimo tuo, ką miestas kuria pats. Ne tuo, ką galima nusipirkti užsienyje, ne tuo, kas per Klaipėdą pravažiuoja, ne tuo, kas kažkada buvo, o tuo, kas atsiranda čia ir gali būti išvežta iš čia į pasaulį.
Mes buvome „garbė visai Lietuvai“ – o kas liko iš to jausmo?
Galima ginčytis su pačia fraze „mes buvome garbė visai Lietuvai“, nes miestų istorijos niekada nebūna tokios paprastos. Tačiau kaip emocinis prisiminimas ši frazė labai daug pasako. Ji kalba apie laiką, kai Klaipėda žmonių sąmonėje buvo pramoninis, darbininkiškas, jūrinis, gyvas miestas, turintis savo veidą. Miestas, kuris nebuvo vien gražus fasadas. Miestas, kuriame žmonės jautė, kad jų darbas kažką reiškia, nes tas darbas buvo matomas miesto ekonomikoje. Jie gamino, statė, remontavo, vairavo, projektavo, virino, siuvo, pardavinėjo, kūrė. Ir galbūt gyvenimas nebuvo toks blizgus kaip šiandieninė prekybos centro vitrina, bet žmogus galėjo matyti ryšį tarp savo darbo ir miesto.
Šiandien mes turime daugiau pasirinkimo, daugiau pasaulio, daugiau prekių, daugiau galimybių ir daugeliu atžvilgių patogesnį gyvenimą. Nereikia apsimesti, kad praeitis buvo rojus. Nebuvo. Tačiau kartu nereikia apsimesti ir tuo, kad viskas, kas sena, buvo bevertė šiukšlė, o kiekviena užsienietiška iškaba automatiškai reiškia pažangą. Pažanga nėra tada, kai savo vardus pakeičiame svetimais. Pažanga būtų tada, jeigu išmoktume kurti taip, kad mūsų vardai būtų atpažįstami ir kitur.
Tai ar mes pardavėme savo vertę?
Galbūt didžiausia šito pasakojimo ironija yra ta, kad mes labai dažnai ginčijamės dėl kainos, bet beveik nekalbame apie vertę. Zara pigiau. Užsienietiškas produktas patogiau. Didelė tarptautinė kompanija turi daugiau pinigų reklamai. Viskas suprantama. Bet miestas nėra tik vartotojo piniginė. Miestas yra ir gamintojas, darbdavys, kultūra, atmintis, kompetencija ir gebėjimas sukurti tai, ko anksčiau nebuvo. Todėl klausimas neturėtų būti „ar mums pirkti iš Zara?“. Klausimas turėtų būti daug nepatogesnis: kodėl mes taip retai kalbame apie tai, kad Klaipėda pati galėtų sukurti savo stiprius prekės ženklus?
Nes galbūt mes nieko nepraradome galutinai. Galbūt praradome tik įprotį galvoti didesniu mastu. Galbūt kojinių fabrikas nebegrįš, Trinyčiai negrįš tokie, kokie buvo, celiuliozė negrįš kaip senosios pramonės simbolis, o mėsos kombinato istorijos neįmanoma tiesiog atsukti atgal. Ir nereikia. Miestai nėra muziejai. Tačiau vietoje jų gali atsirasti naujos gamyklos, naujos technologijos, nauji produktai, nauji prekės ženklai, nauji žmonės, kurie vieną dieną savo vaikams pasakos ne „čia kažkada buvo fabrikas“, o „čia buvo pradėta mūsų įmonė, kurios produktai dabar parduodami visoje Europoje“. Štai tada nostalgija pagaliau nustotų būti vien liūdnas žvilgsnis atgal ir taptų medžiaga naujai istorijai.
Pabaiga: ne apie kojines, ne apie „Zarą“ ir net ne apie fabrikus
Todėl galų gale klausimas „kur dingo kojinių fabrikas?“ iš tikrųjų nėra apie kojines. Klausimas „kur dingo „Trinyčiai“?“ nėra vien apie vieną įmonę. Klausimas „kur dingo celiuliozė?“ nėra vien apie gamyklą ir jos kvapą. Klausimas apie „Švyturį“ nėra vien apie alų, o klausimas apie Senąjį turgų nėra vien apie prastą pastato būklę. Visi šie klausimai kartu sudaro vieną didelį, gana nepatogų klausimą apie Klaipėdos savivertę.
Kas mes esame tada, kai nebegalime pasakyti, ką patys gaminame? Kas esame, kai mūsų lentynos pilnos, bet mūsų pačių vardų jose mažai? Kas esame, kai turime uostą, bet vis dar svarstome, ar jis yra miesto ekonomikos pagrindas, ar tapo patogiu atsakymu į visus klausimus? Ir kas esame tada, kai prisiminimai apie fabrikus tampa ryškesni už dabarties pasakojimą apie tai, ką Klaipėda kuria šiandien?
Galbūt todėl nereikia kariauti su „Zara“, nekęsti užsienio prekių ženklų ar apsimesti, kad geras miestas yra tas, kuriame visi vaikšto vienodomis vietinėmis kojinėmis. Tai būtų per daug paprasta. Žmogus turi teisę rinktis tai, kas jam gražu, patogu, kokybiška ar įperkama, o globali rinka suteikia pasirinkimą, apie kurį ankstesnės kartos galėjo tik svajoti. Tačiau kartu turime teisę klausti ir kito dalyko: kodėl mes taip lengvai susitaikėme su mintimi, kad mūsų miestas gali būti puiki rinka svetimai vertei, bet vis rečiau kalbame apie tai, kaip sukurti savąją? Galima pirkti „Zara“ ir tuo pačiu norėti, kad Klaipėdoje atsirastų sava „Zara“. Galima naudotis pasaulio produktais ir kartu norėti, kad pasaulis naudotųsi mūsų produktais.
Galima didžiuotis uostu ir kartu reikalauti iš miesto daugiau negu konteinerių. Galima prisiminti „Trinyčius“, kojinių fabriką, mėsos kombinatus ir celiuliozę ne tam, kad sugrįžtume į praeitį, o tam, kad prisimintume, jog miesto vertė niekada nebuvo vien tai, kiek jame galima nupirkti. Ir galbūt čia yra visas šio pasakojimo paradoksas. Klaipėdai nereikia grįžti į praeitį, kad vėl taptų savimi. Jai nereikia atstatyti kiekvieno fabriko, sugrąžinti kiekvieno seno prekės ženklo ar apsimesti, kad pasaulis nepasikeitė.
Miestai nėra muziejai, o ekonomika nestovi vietoje. Tačiau miestui reikia naujo atsakymo į seną klausimą: ką mes kuriame patys? Kokį produktą, kokį prekės ženklą, kokią technologiją, kokią idėją galime iš Klaipėdos išsiųsti į pasaulį ir pasakyti – štai, tai mūsų? Nes galbūt tikroji problema nėra ta, kad lentynose per daug svetimų vardų. Tikroji problema būtų tada, jeigu mes patys nustotume tikėti, kad kada nors tarp jų gali atsirasti ir mūsų vardas. Klaipėda kažkada žinojo, kad gali gaminti, kurti ir būti reikalinga ne tik sau. Todėl klausimas „kur dingo Klaipėda?“ galų gale neturėtų būti laidotuvių kalba apie tai, kas prarasta. Jis turėtų būti nepatogus priminimas, kad miestas dar turi galimybę susikurti naują istoriją – tik tam pirmiausia reikia nustoti gyventi vien prisiminimu, kad kažkada jau mokėjome.
Norėdami komentuoti, turite prisijungti.
Parašykite komentarą