Niekaip negaliu suprasti viešo Pasaulio lietuvių bendruomenės lyderės Dalios Henke džiaugsmo (LRT televizijos laidoje „Laba diena, Lietuva” ketvirtadienį) po to, kai dvigubos pilietybės įteisinimo entuziastai Seime pranešė radę būdą, kaip peršokti sunkiai įveikiamą referendumo reikalavimo kartelę.

Nes, manding, vienintelis dalykas, kuris šią idėją galėjo palaidoti – tai mėginimas manipuliuoti teisės normomis. Palaidoti galutinai ir negrįžtamai. Nubraukti nuoširdžiai tikinčiųjų dvigubos pilietybės idėjos prasmingumu ir siekiančių įtikinti ja netikinčius pastangas.

Palmiros Mart nuotr.

Seimo Kultūros komiteto pirmininkas Ramūnas Karbauskis ir parlamento pirmininkas Viktoras Pranckietis jau seniai kalbėjo apie tai, kad prieš planuojamą referendumą dėl galimybės ES, NATO, Europos bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) šalių piliečiais tapusiems lietuviams būtų suteikta galimybė pasilikti ir Lietuvos Respublikos pilietybę, būtų nebloga šiek tiek sumažinti įstatymu nustatytą reikalavimą privalomajam referendumui – už balsavimui pateiktą teiginį dabar turi pasisakyti ne mažiau nei pusė „sąrašinių” rinkėjų. Esą užtektų ir daugiau nei pusės balsavime dalyvavusiųjų balsų.

Pirmusyk toks numeris nepraėjo pro prezidentės rėtį. Šalies vadovė š. m. liepą atmetė atitinkamas Seimo priimtas Referendumo įstatymo pataisas. Dabar p. Pranckietis sako, esą tam, kad nebūtų prieštarų su Konstitucija, būtina leisti referendumu kaitalioti ne vieną pagrindinio įstatymo straipsnį, o visą pirmą jo skirsnį. To, kuris apie nepriklausomą demokratinę respubliką, tautai priklausantį suverenitetą, sostinę Vilniuje, himną, negaliojančius teisės aktus, jeigu jie prieštarauja Konstitucijai ir keletą kitų pamatinių dalykų.

12-as to skirsnio straipsnis sako, kad „išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis”. Konstitucinis teismas ta tema dar yra keletą syk pridūręs, kad „atskiri atvejai” jokiu būdu nereiškia, kad dviguba pilietybė galėtų būti masinis reiškinys.

Lietuva turėjo bent du prezidentus, kurie, deja, šalies pilietybės liudijimus dalijo į kairę ir į  dešinę. Manyčiau: laimei, kad antrajam tokios dalybos tapo viena apkaltos priežasčių, kada jis buvo pašalintas iš posto.

Jei ne straipsnį, tai visą Konstitucijos skirsnį – „geležinė” Seimo gandragalvių logika. Kuri, jų nuomone, turėtų išspręsti aiškią problemą: visas 1-asis pagrindinio įstatymo skirsnis yra specialiai apsaugotas nuo tokių, kaip jie, purvinų nagų.

Skirsnio straipsnius galima keisti tik referendume šalies piliečiams balsavus už keičiamos formuluotės turinį. Dėl to gandragalviai ir jaučiasi labai išmanūs: palengvinus referendumo kartelės cenzą, bet kurį saugiklį įveikti būsią daug lengviau.

Speciali aptariamo skirsnio apsauga Lietuvos konstitucijos tėvų buvo specialiai sumanyta, kad šioje šalyje niekas nemėgintų imtis tokių projektų, kokius per ketvirtį amžiaus matėme visose šalyse į Rytus nuo mūsų: tautos vadų beigi vadukų, šalių sandraugų beigi sandraugėlių.

Jaučiuosi turįs visišką teisę šia tema spekuliuoti daug aštriau klausdamas: tai gal išvis referendumo reikalavimai tėra tik pretekstas, o tikrieji tikslai kiti?

Ar galėčiau priminti, kad prie dabartinių valdančiųjų yra prisišliejusi politinė Lietuvos lenkų organizacija – Lenkų rinkimų akcija. Tad ar galime laikyti, kad politinių lenkų atstovų nuostatos esmingai pasikeitė nuo anų laikų 1990-aisiais, kada šeši jų atstovai atsisakė pasisakyti už nepriklausomą Lietuvos Respubliką?

Kita vertus, jeigu Konstitucijos 6 str. sako, kad ji „yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas”, o 3 str. – „kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką” – ar turiu bent kokią galimybę pradėti žvalgytis tose teritorijose, kuriose kadaise būta mano giminaičių-pirmtakų: gal jie paliko paslėpę kokių šaudančių instrumentų?

Prašau man atleisti, tačiau nuoširdžiai manau, kad būrys savanorių-kariškių, kurie 1993 m. mėgino organizuoti kažin ką panašaus į maištą ir patraukė pakaunės miškan, argumentų turėjo mažiau, nei jų būtų dabar.

Galiu mėginti suprasti, kad įnoringiems mužikams pasiekus valdžią euforija gali susisukti makaulę. Galiu įtarti, kad, ilgiau toje valdžios padangėje pabuvus, ima siutinti, kad su šalimi, jos žmonėmis ir įstatymais negali elgtis taip, kaip elgtumeis savo kieme. Tačiau karbauskiai su pranckiečiais taip pat turi jausti, kad jie negyvena vakuume, o visai šalia žmonių, kurie 1990-1993 m. išgyveno savo akimis matydami džiugiausias ir tragiškiausias valstybės atkūrimo akimirkas. Prisimena plebiscitą bei jo rezultatus dėl nepriklausomos Lietuvos, o taip pat supranta, kokie kodai bei saugikliai yra užprogramuoti Konstitucijoje. Pagaliau, prisimena tuos, kurie ginčuose kūrė pagrindinio įstatymo idėjas, formuluotes ir tekstą: pusė jų buvo Vytauto Landsbergio šalininkai, kita pusė – jo oponentai. Tačiau kada buvo kalbama apie šios valstybės teisinius pamatus, ir vieni, ir kiti sugebėjo tas savo emocijas sugebėjo palikti šiapus durų, už kurių tie reikalai buvo svarstomi.