LRT televizijos eteryje ekspertai ginčijasi: ar ministras pirmininkas Saulius Skvernelis, šią savaitę viešumon paleidęs stačiai pasąmonės srautų tiradą apie perversmus, 2019-aisiais neįvyksiančius rinkimus ir t.t., bent laisvalaikiu susimąsto, kokį požiūrį į Lietuvą jos aplinkoje skatina… Manding, atsakymas gana aiškus – nė velnio. Jeigu susimąstytų ir suprastų, pusės to, ką dabar daro, nedarytų. Bent pusės.

Dabartinis premjeras politikoje nori vien komforto. Nori būti mylimas bei gerbiamas. Kartais patiriantis liaupsių, susižavėjusios minios šūksnių, gal kokio įrašo istorijoje, kad “ligi jo niekas kitas”. Kartą-kitą pasijusti svarbiausiu asmeniu valstybėje. Martyno Vainoriaus nuotr.

Kodėl leidžia tada blėnis, paklausite? O jo ir teiraukitės, progai pasitaikius. Aš tokios tiesioginės progos neturėjau, todėl, man regis, p. Skvernelio neatsakingumas randasi iš to, kad viena vertus, turiu abejonių, ar jis išvis jaučiasi atsakingas daugiau nei už save patį. Kita vertus, jis beveik neturėjo progų atstovauti šaliai tarptautinėje erdvėje, kurioje į klausimus apie valstybės nestabilumą, slenkančius perversmus tektų papasakoti sklandžiau bei aiškiau. SU detalėmis bei argumentais. Jei apsiribotų blėnių atkartojimu, taptų pajuokos objektu.

Yra dar vienas, šešėlinis aspektas su minuso ženklu. Jo premjeras akivaizdžiai nejaučia nei protu, nei kūnu. Andai prieš kelis mėnesius p. Skvernelis viešai pasakojo parašęs net dvylika laiškų stambių prekybos tinklų savininkams bei administratoriams, kviesdamas juos investuoti Lietuvoje ir padidinti konkurenciją prekybos sektoriuje. Tarkime, kažkas iš adresatų sukluso ir pagalvojo – „o gal iš tikrųjų verta?” Jeigu sukluso, tai savo korporacinėms tarnyboms pavedė įdėmiau atkreipti dėmesį į šią paslaptingą šalį (Lietuvą –aut. pst.), analizuoti tikresnę padėtį, rinkti su ja susijusią informaciją gausiau nei būtų įprasta. Išeitų taip, kad po malonaus laiško (neskaičiau, tačiau tikiuosi, kad sugebėjimų tokius parašyti Vyriausybės kanceliarijoje vis dar sugebama), to investuotojo analitikai priduria laiško autoriaus citatas apie perversmus, spec. tarnybas, Kremliaus rankas, neįvyksiančių rinkimų grėsmes…

Ar būtinai turėčiau pridurti išvadą, kokią gali tokia seka pasidaryti stambaus verslo subjekto atstovai? Tataigis.

Pridursiu priešingą pavyzdį ta pačia proga: ar kokiais 2008-2010 m. panašių blėnių jums teko girdėti iš tuometinio premjero Andriaus Kubiliaus ar jo ministrų kabineto finansų ministrės Ingridos Šimonytės lūpų? Man – ne. Nors anieji laikai buvo tokie, kad Lietuvai net nereikėjo jokio perversmo, ji pati nuo paliegusios finansų sistemos galėjo sugriūti.

Tai va, negirdėjau visai ne dėl to, kad p. Kubilius ir p. Šimonytė būtų buvę tiesiog idealūs ir visakaip atsakingi politikai. Reikalas tas, kad jiems abiems, o ypač finansų ministrei teko vos ne kas mėnesį vykti pas labai svarbius, gal net svarbiausius pasaulio bankininkus (tuos, kurie, pasak sąmokslų aiškintojų, valdo pasaulį) ir įtikinti (naudoti žodį „kaulyti” čia nėra prasmės) juos skolinti pinigų, kuriais būtų galima užkamšyti Lietuvos biudžeto skyles. Jei prieš tokius susitikimus šiedu personažai viešai būtų pašnekėję taip, kaip dabar mėgsta p. Skvernelis su valstiečių-žaliųjų lyderiu Ramūnu Karbauskiu, tos kelionės būtų veik beprasmiškos. Gal net poilsinės.

Tačiau ligi šios logikos p. Skverneliui taip toli, kaip ligi Mėnulio. Nes dabartinis premjeras politikoje nori vien komforto. Nori būti mylimas bei gerbiamas. Kartais patiriantis liaupsių, susižavėjusios minios šūksnių, gal kokio įrašo istorijoje, kad „ligi jo niekas kitas”. Kartą-kitą pasijusti svarbiausiu asmeniu valstybėje.

Tačiau neįmanoma politikoje tapti Churchilliu vadovaujantis pradedančio kazino lankytojo (tokiems dažniausiai pirmi kartai prie kortų arba ruletės stalų būna visai sėkmingi) psichologija.

Štai ir dabar: jeigu p. Skvernelis po jau buvusios pavaldinės Jurgitos Petrauskienės istorijų pats būtų sėdęs kalbėtis su trečią ar jau ketvirtą savaitę švietimo ir mokslo ministerijoje nakvojančiais streikuojančiais mokytojais, būtų turėjęs šansą (o išskirtinių galimybių patenkinti jų reikalavimus jis turi vienintelis) ant balto žirgo išjoti į kuriuos nors kitamečius rinkimus. Bet pasiuntė su mokytojais kalbėtis laikinai švietimo ir mokslo ministro pareigas einantį Roką Masiulį.

Viena vertus, jam tai atrodo per žemo lygio misija, kita vertus, jis su mokytojais išvis nenusiteikęs rimčiau kalbėtis. Trečias motyvas gali būti labai netikėtas p. Masiuliui: esą „tu ten „Lietuvos geležinkelių” aukštų reitingų didvyris, tai eik ir susimauk tarp tų pripučiamų čiužinių ir miegmaišių”. Nes greitų svertų laikinasis švietimo ir mokslo ministras tiesiog neturi. Jis žada auditą, išnagrinėti vidinius švietimo sistemos niuansus beigi rezervus, o banką laiko Vyriausybės vadovas ir Seimo kultūros komiteto pirmininkas.

Jeigu mano prielaida yra bent iš dalies teisinga, manau suprantąs, apie ką po atstatydinimo kalbėjo buvęs Aplinkos ministras Kęstutis Navickas, tada sakęs: „Premjeras pastato ministrus į priešakines pozicijas ir palieka vienus.”