Lietuvos viešoji erdvė sprogsta nuo Žiežmarių gimnazijoje lietuvių kalbos mokytojos pamokos metu gestapininkės balsu tramdytų šeštokų įrašo komentarų, tačiau aktyviosios pedagogų Andriaus Navicko profsąjungos balsų, pasisakančių apie šios jų bendruomenės narės elgesį, kol kas negirdėti.
Kol nebus atsisukta pirmiausia į save, savo bendruomenę, kol nebus išsivalyta nuo vaikų nemylinčių bei savo darbo nekenčiančių pedagogų, kol kiekybiniai rodikliai dominuos prieš kokybinius, tol apie jokį progresą šalies švietimo sistemoje neverta net svajoti. Martyno Vainoriaus nuotr.
Tarsi žuvis po ledu tyli ir viena aktyvi klaipėdietė pedagogė, noriai dalinusi interviu žiniasklaidai miegojimo ministerijoje laikotarpiu bei ir toliau nenuilstamai narpliojanti jau net ir daliai mokytojų pabodusią streiko temą.
Išties, juk kur kas paprasčiau yra padejuoti, pasiskųsti, viešai pamiegoti ar viešai picas pavalgyti, apkaltinti nebūtom nuodėmėm kad ir žurnalistus, nei pripažinti, kad Lietuvoje greičiausiai vis dar surastume ne vieną ir net ne 10 panašiu būdu moksleivius „auklėjančių” pedagogų. Tiesiog jų balsų kol kas dar niekas neįrašė ir įrašų viešai nepaskelbė.
Tarp visų skaitytų, girdėtų ir matytų pačių pedagogų pasisakymų, ko gero, vienintelio Klaipėdos Vydūno gimnazijos direktoriaus Arvydo Girdzijausko rašinyje šiek tiek užsimenama ir apie pedagogų atsakomybės stoką, apie būtinybę ir patiems sau kelti tam tikrus reikalavimus.
Visų kitų – vien tik kaltinimai, tik pirštu į kitus rodymai, pamirštant pasižiūrėti, ką rodo priešais esantis veidrodis.
Savikritiško požiūrio stoka, nesugebėjimas pripažinti pedagogų bendruomenę kamuojančių toli gražu ne atlyginimų stokos, o neretais atvejais – kompetencijos, pačių elementariausių žmogiškumo, psichologinių žinių trūkumo problemų – tai tie ir dar daugelis kitų dalykų, kuriuos, subjektyvia nuomone, ir turėtų pirmiausia viešai svarstyti pedagogų bendruomenė, jos susiskaldžiusios profesinės sąjungos.
Deja, jų balso bei kovingumo, kaip rodo praktika, palanka vien tik reikalavimams kelti, o panašiais kritiniais atvejais, kurie liečia jų pačių bendruomenės narių elgesį, įsisenėjusias problemas – neriama į krūmus.
Kol nebus atsisukta pirmiausia į save, savo bendruomenę, kol nebus išsivalyta nuo vaikų nemylinčių bei savo darbo nekenčiančių pedagogų, kol kiekybiniai rodikliai dominuos prieš kokybinius, tol apie jokį progresą šalies švietimo sistemoje neverta net svajoti.
Pedagogai ir toliau galės streikuoti, valdžia – atsišaudyti, o gatvėse palikti vaikai – slampinėti pakampiais.
profsąjungos vadovė Juknienė bando ir valdžią šturmuoti kartu su Puteikiene, tad neapsigaukite…
Nesuprantu,o kuo čia dėta profsąjunga.Ar už kvailus Martinkienės samprotavimus irgi turi atsakyti žurnalistų sąjunga?
Protrūkis Žiežmariuose parodo, kad mokytojas kaip ir garbingas LT Respublikos karys turi eit į pensiją po apvalių 20 darbo metų. Juk pedagogas kas dieną patirią kovą dėl: statuso klasėje; mokykloje prieš direktorių; uždirbto atlyginimo, kurį dar reikia įrodyti popierizmu, nes antai nuotraukos ir video nebetinka; kurio turi žemintis prieš nepilnamečius ir ne tik..
Tai kas čia yra??? Tai ko jūs stebities???
VISI dirba ir dirba sunkiai, matai pasak jūsų kiti tai darbe nei vadovų turi nei streso nei veikti ką…
Na ir kiek šita pikta moteriškė gali koneveikti mokytojus? Negalima kad ir dėl 10 blogų mokytojų nurašyti ir smerkti visus. Riboto mąstymo ir pažiūrų rašeiva.
SUTINKU
PIlnos mokyklos tokių mokytojų, deja. Reikėtų apsikuopti, bet žmogiškųjų resursų, deja nėra. Ypač bloga situacija su pasiekimų vertinimu, kurį dažnai įtakoja mokytojo simpatijos ar antipatijos mokinio atžvilgiu, išankstinės nuomonės, neobjektyvumas. Mokyklose maža asmenybių, daugiau prisitaikėlių, sistemos mėsmalės kumpliaračiais tapusių mokytojų. Nepatogūs , reikalaujantys daugiau dėmesio mokiniai nurašomi kaip tinginiai ar kvailiai, važiuojama su pirmūnais, kurie savaime gerai mokosi dėl įgimto mokslumo. Niekam nerūpi prigimtiniai, individualūs vaikų gebėjimai, remiamasi ne gebėjimais, o negebėjimais. Samdomi repetitoriai, tėvai kelias valandas galuojasi aiškindami namų darbus. Tokia kasdienybė. Gerbiu Tikrus MOkytojus. Bet tai nykstanti rūšis. Sūnus baigęs 12 klasių su pagarba minėjo vieną lituanistę, vieną matematikę, vieną ekonomikos jauną mokytoją. Daugiausia teko klausytis apie nekompetenciją, nepagarbą, abejingumą ir nukvakimą.
O iš kur šiais laikais rasis tų gerų mokytojų, nes rimti abiturientai nenori studijuoti ir įgyti profesijos, kurios valstybė nevertina, netgi niekina, mokėdama grašius, o visuomenė kreivai žiūri, nes penima tokios kaip Martinkienė rašiniais.