Nuomonės

Dirbti negalima streikuoti (2)

Arvydas Girdzijauskas, Klaipėdos Vydūno gimnazijos direktorius
2018-11-28


Streikas. Vienose mokyklose jis vyksta, kitose – ne. Kodėl? Juk, ko gero, visi mokytojai vienodai jaučia ore tvyrančią neteisybę. Kokia ji – nėra lengva apibūdinti.

Daug dalykų susimaišė – ir pailginti mokslo metai, ir egzaminų darbų taisymo tvarka, ir vadovų kadencijos (juk yra mokyklų, kur vadovai mėgstami), ir etatinis, įteisinęs mokyklų ir mokytojų nelygybę atliekant tą patį darbą, ir beprasmis valandų skaičiavimas, ir neskaidrūs naujo ugdymo turinio konkursai, ir universitetų pertvarka, kur tie patys profesoriai gali gerai rengti mokytojus ne savo mieste, o važinėdami į kitą už šimto kilometrų, ir mokytojų rengimo ateitis…

Nė vienas iš šių pokyčių švietimo bendruomenėje nesukėlė teigiamų emocijų. Viešojoje erdvėje plinta epitetas – ABSURDAS. Kodėl?

Martyno Vainoriaus nuotr.

Priežasčių ne viena. Pirma – turinys. Jis kelia daug klausimų ir abejonių.

Neaišku, kas vadovaus mokykloms, atleidus dabartinius vadovus. Neaišku, kas dirbs mokyklose, sugriovus esamą mokytojų rengimą (naujosios programos dar tik turi pradėti veikti, mokytojų trūksta jau dabar, taigi, kada bus rezultatas ir koks?). Neaišku, kodėl už tą patį pamokų skaičių mokytojai skirtingose mokyklose gauna skirtingą atlyginimą. Neaišku, kodėl turime skaičiuoti kiekvieną valandą, užuot oriai dirbę mokytojo darbą. Neaišku, kokių dar netikėtumų laukia rytoj.

Toks reformų turinys, kuris neturi aiškaus teigiamo rezultato ir visuomenės pritarimo, kelia nesaugumo jausmą.

Be to, skaičiuodami vienas kito valandas, susipriešiname įstaigų viduje ir su mokyklų administracija, kuri šioje painioje sistemoje turi atrasti „teisybės grūdą“, visiems užtikrindama atlygį už visus darbus, kai pinigų ir etatui nepakanka.

Antra, pedagoginę visuomenę piktina būdas, kuriuo priimamos reformos. Dialogo nebuvimas.

Formaliai Švietimo ir mokslo ministerija yra pasirašiusi sutartį su keliomis profsąjungomis, pritariančiomis reformai. Tačiau ar tos profsąjungos iš tikrųjų atstovauja daugumos mokytojų interesams? Sprendžiant iš dabartinių mokytojų nuotaikų aiškėja, kad ne.

Šiomis dienomis pastebimas gana aktyvus judėjimas mokytojams stojant ar pereinant į Švietimo darbuotojų profesinę sąjungą, kuri sutarties su Švietimo ir mokslo ministerija nepasirašė, kuri būtent ir organizuoja dabar vykstantį streiką. Vadinasi, susitarimas tebuvo formalus.

Nebuvo išgirsti mokytojų ir mokyklų vadovų, švietimo ekspertų ir politikų perspėjimai, kad etatinio apmokėjimo modelis dar nėra paruoštas, kad įvedamas skubotai. Toks švietimo darbuotojų bendruomenės negirdėjimas rodo nepasitikėjimą, nepagarbą ir menką vadybos lygį.

Vargu, ar gali entuziastingai, ar bent tinkamai įgyvendinti pokyčius bendruomenė, kuriai akivaizdžiai parodoma, kad ji nėra gerbiama, jos nuomonė nėra svarbi.

Tuo metu Suomijoje, kurios švietimo pasiekimai žinomi visame pasaulyje, manoma, kad proveržis švietimo sistemoje buvo pasiektas tuomet, kai visa visuomenė susitarė dėl bendros švietimo vizijos – vadinamosios suomių svajonės, ir daugiau nei tris dešimtmečius šios vizijos siekė visais lygmenimis. Įdomus ir šios šalies profsąjungų vaidmuo švietimo tobulinimo procese: profesinės sąjungos siekė apsaugoti įgyvendinamą švietimo tobulinimo modelį nuo 1970 metų, kad nebūtų iškraipymų, atsitiktinių iniciatyvų, būtų galimybė jį įgyvendinti nuosekliai.

Suomių švietimo ekspertas P. Sahlbergas (2015) teigia, kad bergždžias darbas yra mėginti įgyvendinti strategijas, kurių žmonės nemėgsta. Atrodo, kad šios pamokos mes dar neišmokom.

Trečia, tai būdas, kuriuo komunikuojama su visuomene. Kaip pavadinti tai, kad švietimo ministrė J. Petrauskienė interviu televizijoje streiko metu tvirtina, jog su profsąjungomis susitarta, kai prieš keletą minučių mokytojų suvažiavime ji buvo nušvilpta ir palydėta šūkiais „gėda“? Kaip atrodo tai, kad ministrė vykstant streikui važiuoja į Briuselį pristatyti sėkmingai veikiančios švietimo sistemos? Kaip atrodo, kai mokyklų vadovai vieningai pasisako prieš etatinio mokytojų darbo apmokėjimo įvedimą, matydami jo trūkumus, o jis visgi įvedamas „buldozerio“ principu, tuojau pat kaltinant mokyklų vadovus nekompetencija, kad jie neišaiškina mokytojams painios ir nepakankamai finansuojamos sistemos „privalumų“?

Tai galima vadinti prievarta, brutaliai įgyvendinama demokratinėje visuomenėje. Ją palydinčius komentarus galima vadinti „fake news“, netikromis naujienomis, kuriomis užverčia visuomenę D. Trumpo spaudos tarnyba JAV ar Rusijos propagandos mašina (kai kurias pamokas mūsų biurokratinės tarnybos tikrai greitai mokosi). Bet galima pavartoti ir trumpesnį, bet labai tinkantį lietuvišką žodį: melas.

Iš Švietimo ir mokslo ministerijos informaciniais kanalais sklinda pats tikriausias melas, iškreiptai atspindintis padėtį švietimo sistemoje, kaltinantis mokyklų vadovus nekompetencija, o mokytojus – nesupratingumu, kad perkeltų atsakomybę už savo klaidas.

post banner

Manipuliuojama ir atlyginimų kilimo informacija kaip argumentu, kad švietimo darbuotojai bruzda be reikalo. (Atlyginimai mokytojams kilo sausio mėnesį, visiems padidinus pareiginės algos bazinį dydį, o ne dėl etatinio apmokėjimo – bent jau didžiuosiuose miestuose.) Taigi, visuomenei mėginama įteigti, kad nekompetentinga ir nepajėgi suprasti švietimo bendruomenė nežino, ko nori. Tačiau pedagogai aiškiai žino, ko nori: nori valdžios, kuri atstovautų Lietuvos švietimo interesams, o ne jį griautų, nori aiškios ir teisingos mokėjimo už darbą tvarkos. Ir atlyginimai čia nėra pats svarbiausias dalykas. Nė kiek ne mažiau svarbu dialogas, teisingumas, jausmas, kad mūsų išrinkta valdžia iš tiesų dirba mūsų tautos ir jos švietimo labui. Ir kad ta valdžia yra kompetentinga tą darbą atlikti.

Ketvirta, žeidžia visuomenės abejingumas. Pradėkime nuo Seimo narių. Už „prestižinę“ mokytojo profesiją liečiantį sprendimą įvesti mokytojų etatinį darbo apmokėjimą šių metų birželio 29 dieną balsavo 71 parlamentaras, 1 buvo prieš, 3 susilaikė. O kur buvo dar 66? Ką jiems reiškia mokytojų prestižas ir švietimą liečiantys įstatymai? Matyt, ne kažką.

Lygiai taip mes tylime, kai balsavimas liečia miškininkus, kultūros darbuotojus, medikus, gaisrininkus, taip pat mūsų visų mokesčių ir pensijų reformas. Lyg ir ne mano daržas, ne mano pupos… Bet tuojau pat pasirodo, kad tas daržas jau mano, jis skęsta, bet tada kitiems „ne mano“.

Bepigu bet kokias reformas vykdyti, kai visuomenė tyli.

Kaip kartu kalbėti švietimo bendruomenei, kai vien profsąjungas suskaičiuoti rankos pirštų trūksta? Kaip kartu jiems kalbėtis su kultūros darbuotojais, medikais? Panašu, kad šito reikia mokytis skubiai. Nes jei neišmoksime, absurdas nesiliaus. Demokratinėje valstybėje valdžią turime tokią, kokios esame verti.

Kaipgi siekti teisingumo šioje situacijoje, kai ore tvyro nesiskaitymo ne tik su švietimo bendruomene, bet ir su tiesa pojūtis, kada manipuliuojama faktais ir informacija, klaidinant visuomenę, kai tinkamiausias žodis tam, kas vyksta Lietuvos švietime apibūdinti, yra absurdas?

Apsižvalgykime aplink. Streikuojame vieninteliai švietimo darbuotojai. Ar visiems kitiems gerai? Pasiklausius oficialios informacijos, ir švietimo sistemoje viskas gerai. Tik jie nesupranta, kaip jiems gerai. Taigi, viena didžiausių blogybių – iškreipta tiesa ir neteisinga informacija, neleidžianti platesnei visuomenės daliai objektyviai įvertinti situacijos. Kaip skleisti informaciją, kai ji neprasimuša per abejingumo, populiarumo reitingų ar interesų užtvaras, nepatenka į aktualių klausimų rubrikas? Iš tiesų sunku įsivaizduoti svarbesnį tautos ateičiai klausimą nei švietimas. Matyt, reikia maksimaliai išnaudoti kitus kanalus, t. y. socialinius tinklus ir ieškoti kontakto su žurnalistais, kurie nėra abejingi švietimo likimui ir išvis situacijai visuomenėje.

Beje, žurnalistai taip pat neseniai pajuto, kaip gali būti „labai gerai“ pateikiama informacija ir komentuojama situacija. Gal tai paskatins objektyvesnį žvilgsnį ir į švietimą?

Kuo geriau visuomenė supras joje vykstančius procesus, tuo objektyvesnis bus žvilgsnis ir į švietimą bei mokytojus, tuo labiau pedagogus palaikys tėvai ir visuomenė, ir tai jau bus rimtas žingsnis į pedagogų prestižo kėlimą. Jie visgi sugeba neblogai dirbti nesibaigiančių nuo praeito šimtmečio ir vis besikeičiančių reformų skersvėjuose.

Antra, viešosios akcijos. Mitingai, socialinės akcijos, tėvų sambūrių akcijos… Ar tikrai išsemti visi ištekliai pareikšti savo nuomonę? Nepritarimą? Šį kartą mokytojai pasirinko pradėti nuo stipriausios priemonės – streiko. Tai jų apsisprendimas, kurį paskatino didelis noras ką nors daryti prieš neteisybę. Tačiau ar jau išnaudotos kitos priemonės, kurios neturi tokių skaudžių pasekmių mokiniams, o ir patiems pedagogams? Socialinis judėjimas gali būti platus, visuotinis, tuomet jo veiksmingumas ne ką mažesnis. Tam būtinas susikalbėjimas. Gebėjimas ne tik kalbėti, bet ir klausyti, ne tik veikti, bet ir mąstyti. Fragmentiškos priemonės gali būti net ir kenksmingos, nes jos gali kompromituoti pačią veiklą, ypač jei ja manipuliuoti pradeda dėmesio siekiantys politikai ir visuomenės veikėjai. Susikalbėti svarbu visais lygmenimis – ir vykdant reformas, tariantis su visuomene, ir priešinantis šito susitarimo ignoravimui. Po vieną mes silpni. Net ir po vieną organizaciją.

Ar reikia į socialines bei protesto akcijas įtraukti vaikus? Atsakyti vienareikšmiškai sunku. Iš vienos pusės, socialinio teisingumo siekimas auklėja ir veikia emociškai. Pedagogų pareiga ugdyti mokinių socialinį atsakingumą ir sąmoningumą. Iš kitos pusės – galime būti apkaltinti, kad pasinaudojame vaikais siekdami savo tikslų. Kai į judėjimą įsitraukia vyresnieji pilnamečiai mokiniai savo noru – viskas gerai. Bet turint omenyje mokytojų galimybę daryti įtaką mokiniams tai visgi ne visai korektiška. Ypač kai kalbama apie jaunesnius mokinius. O jei apie visus?

Per streiką visa mokyklos bendruomenė tampa streiko įkaite ir dalyve. Galime vadovautis laisvės ir socialinės atsakomybės imperatyvais, tačiau neturime pamiršti, kad mano laisvė baigiasi ten, kur prasideda tavo laisvė, ir kad posakį „tikslas pateisina priemones“ vartojo ir brutaliausi režimai. Kaip išlikti Mokytoju šitoj situacijoj?

Turėtume mokyti ne tiktai pilietiškumu. Turėtume mokyti ir žmoniškumu – būdu, kuriuo siekiame tikslo. Svarbaus ir teisingo. Bet jis negali pateisinti kitaip galvojančiųjų žeminimo. Principo‚ kas ne su mumis, tas prieš mus, įteisinimo. Ar šitie reiškiniai būtinai atsiranda kovojant su neteisybe? Revoliucijų istorija rodo, kad kovoje su blogiu blogis suveši abiejose pusėse. Ar ne teisus buvo F. Nietzsche sakydamas: kai tu žiūri į bedugnę, bedugnė žiūri į tave?

Tai mintys, kurios kyla stebint procesus mokyklų bendruomenėse. Manyčiau, kad savo atsakymo į kylančius klausimus turi ieškoti kiekvienas.

Turime būti labai atsargūs, kad netaptume tuo blogiu, su kuriuo kovojame. Nes turime būti ir likti Mokytojais.

Skubotumas. Nesiskaitymas. Skaičiavimas. Melas. Nusivylimas. Pyktis. Garsus kalbėjimas. Energija. Nesusikalbėjimas. Dvi spalvos – juoda ir balta. Be atspalvių. Laukimas. Laukimas. Norėjimas veikti. Tuomet ir dedame kablelį sakinyje DIRBTI NEGALIMA STREIKUOTI. Galvodami apie vaikus. Apie neteisybę. Apie švietimo ateitį. Apie kultūrą ir žmoniškumą. Apie susikalbėjimą. Ir apie ateitį. Apie tai, ką galime dėl jos padaryti geriausio.

Kur dedate kablelį, kolegos?


2018-11-28

2 komentarai apie “Dirbti negalima streikuoti”

  1. Labai geras straipsnis, „Atvira Klaipėda“ geba iškelti problemos šerdį ir pažvelgti į situaciją iš visų pusių ir kampų.
    Išmintingai rašo Vydūno gimnazijos direktorius A. Girdzijauskas, pritariu jo išsakytoms mintims.
    Nesikalbėjimas ir atitrūkimas nuo realybės sprendimus priimančiųjų politikų ir institucijų vadovų yra visuotinė bėda.
    Ir mūsų visuomenės susigūžimas, kad kiti protestuotų ir viską padarytų už mus pačius, mes palauksime.
    Taikliai rašo komentare buvusi mokytoja.
    Turime ir mes palaikyti mokytojus, mūsų miestų atsakingos institucijos išreikšti savo pozicija

  2. Manau, kad vyriausybė realiai bijo pedagogams daryti nuolaidas, nes tai išjudintų ir kitas visuomenės grupes. Tai kaip nedidelis akmuo, galintis sukelti laviną. Todėl labai svarbu palaikyti mokytojus. Daug yra nepatenkintų ir savo rate bambančių ant vadovybės, bet nieko nedarančių. Mokytojai iškėlė realius klausimus ir reikalavimus ir dabar didelė visuomenės dalis užsipuola juos ir kaltina neatliekant savo pareigų!. Taip, gaila, jie neturi tokių galių, kaip streikuojantys Lufthansa pilotai Vokietijoje. Ten tai staigiai einama į derybas, nes suparalyžiuojamas tarptautinis interesas. O Lietuvos šviesuolius, išdrįsusius pakelti galvas, žūtbūt stengiamasi nuteikti prieš visuomenę. O lietuviams nedaug reikia – pavydas, kad kažkam padidins atlyginimus, ar pavyks išsiderėti geresnias, socialiai teisingesnes darbo sąlygas, bado akis, žeidžia tiesiog!. Lietuviai, supraskite jūs vieną kartą – tai dėl jūsų vaikų, dėl jūsų ateities, dėl Lietuvos išlikimo šiandien jie kovoja. Baime valdoma šalis iki šiol, abejingumu ir pavydu pasipuošus išvirkščioji valdžios pusė. Nagi, padėkime mokytojams pralaužti ledus, gal tada nereikės gailėtis, dėl sumenkusio mokytojo profesijos prestižo, dėl pasitraukiančių iš darbo dar vis gyvybingų šios profesijos atstovų, dėl pasilikusių, bet nelaimingų ir prislėgtų šviesių žmonių, dirbančių su jūsų vaikais?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Parama

Jei Jums patinka "Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ "Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra vienintelis mūsų pajamų šaltinis.

Paremti
Atviri dokumentai

VšĮ "Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ "Klaipėda atvirai" steigimo sutartį.

Su dokumentais galite susipažinti čia
Informacija

Portalas „Atvira Klaipėda“ priklauso
VšĮ „Klaipėda atvirai“. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

Redakcijos adresas:
Tiltų g. 16 (4 aukštas)
Klaipėda, LT-91246
Tel. + 370 650 77550
el. paštas: info@atviraklaipeda.lt