Šiuolaikinis menas nėra aiškus. Nėra ribos, kuri nubrėžtų ribą tarp mėginio, banalybės ir meno kūrinio.
Prieš kelis šimtmečius lyg ir buvo aišku – graikų skulptūros ar Da Vinči paveikslai yra menas. Dabar gi patekus į šiuolaikinio meno galerijas ar parodas pradedi abejoti, ar esi sveiko proto. Rodomas „tepinys“, primenantis keturmečio bandymus ar mėsos gabalas, pakabintas ant kablio, surūdijęs vamzdis ar apverstas pisuaras: visi jie pateikiami kaip meno kūriniai.
Pasipriešinimas tokiems daiktams, kaip pripažintiems dalykams, yra labai mažas. Kaip ir vienoje Anderseno pasakoje, mažai kas drįsta sakyti, kad karalius nuogas. Kaip sako mano draugas dailininkas: „ne viskas, kas nupiešta, yra paveikslas, ne kiekvienas, kuris piešia, yra dailininkas”.
Beje, meno suvokimas nėra paprastas. Nesiruošęs, nepasirengęs, nepasimokęs jo ne tik nepriims, bet ir bandys paneigti. Kaip sako žymus filosofas L.Vitgenšteinas, matymas yra veiksmas. Kitaip sakant, ir meno kūrinio suvokimas yra veiksmas, ir gana sudėtingas.
Jei paprastą žmogelį nuvesti į pasaulinio garso simfoninio orkestro koncertą, tai vargu ar jam pavyks ką nors suvokti, juolab pasigėrėti. Taip ir moderniu kinu grožisi tik nedaugelis, kitiems jis visai nepatinka. Absurdo pjesės išbaido neintelektualius žiūrovus iš teatro. Modernūs paveikslai, skulptūros ar performansai patinka autoriams ir nedidelei publikos daliai. Todėl galima daryti prielaidą, kad menas nėra skirtas „liaudžiai“, kaip tvirtino socialistiniai estetai. Ši sritis yra skirtinga nuo buities ar mokslo.
Apie bandymus skirti meną nuo nemeno jau rašiau anksčiau, todėl dabar kreipiu dėmesį į tai, kas jau vadinama meno suvokimu. Vien sveikam protui nepavyksta paaiškinti, kodėl vienas daiktas ar dalykas pripažįstamas. Meno kūrinys yra komunikacijos elementas, todėl be mokslinių aiškinimų neapsieisime.
Visų pirma, reikia pabrėžti, jog suvokimo procesas vyksta tam tikroje terpėje, tam tikroje apsuptyje. Antra, jam priimti reikia būti pasiruošusiam. Turi turėti gebą pamatyti, išgirsti, pajausti. Trečia, turi įvykti (arba vykti) sąveikos procesas. Jis gali būti net fizinis, kai, pavyzdžiui, neregintis liečia skulptūras. Tuomet turėtų rastis išgyvenimas ar pajauta.
Tai labai bendras aprašas, toliau vėl reikia detalizuoti. Kas yra ta aplinka, kokia ji gali ar turėtų būti? Ką reiškia būti pasirengusiam, negi menas gali būti nesuprantamas? Kaip turi kūrinys veikti klausytoją, žiūrovą ar dalyvį?
Menininkas pateikia savo kūrinį, kuris paremtas tam tikromis vertybėms, nuostatomis. Tai gali būti ir raiškos būdas, vadinamoji technika. Jos nežinant, neįmanoma suprasti visumos. Kaip ne kiekvienas gali vairuoti lėktuvą, taip ir neįmanoma priimti reiškinio, kaip meno kūrinio, ir tai ne taisyklė, tai aksioma.
Taigi, pirmasis stabdys, neleidžiantis menui būti visuotiniu, yra raiškos būdas. Šokio teatras ar absurdo pjesė, vėlyvojo Pikaso paveikslai, modernios skulptūros ir t.t. aiškiai rodo menininkų ir paprastų ar menkai išsilavinusių žmonių matymų skirtingumą. Štai pavyzdys iš KKKC parodų salės:
Norint šiuose eksponatuose matyti „meną“ reikia stipriai stengtis. Todėl nebeaišku, kodėl skaitant romaną ar žiūrint į freską bažnyčioje tokio klausimo nekyla.
Atsakymas nėra labai sudėtingas: dabartinis arba šiuolaikinis menas iš esmės skiriasi nuo ankstesnių laikų darinių. Kartoti ar būti panašiu – tai gali sau leisti tik mokinys. „Tikras menininkas“ turi būti originalus.
Žiūrovas ar klausytojas gali piktintis autoriais ir vadinti juos kvailais, nes gal neturi reikiamo išsilavinimo ir sugebėjimų, kad kūrinys jam atsivertų; paprasčiau atmesti ir visa tai vadinti nesąmonėmis.
Kaip sakytų prancūzų sociologas Pierre’as Bourdieu: „Suvokėjas, kuriam trūksta tam tikro kodo, jaučiasi pasimetęs garsų, spalvų ir linijų chaose, be jokio ritmo ar rišlumo“.
Kūrėjas dažniausiai pasiremia išmone, fantazija. Tie, kurie su tuo susiduria, gali tai suprasti arba ne, priimti kaip sava, arba ne.
Tik kas yra tikra, sužinome praėjus ilgam laikui. Menas yra tai, kas išlieka. Pasakysiu aforistiškai: menas yra amžinybės akis.
Ačiū už daug verčiančių susimąstyti įžvalgų. Pavyzdžiui, Jūs rašote „Kartoti ar būti panašiu – tai gali sau leisti tik mokinys”… Taip. Nors mes visi susipažinę su įvairiausiomis technikomis bet tik mokinius jos techarektizuoja – jie visada tetampa tik n-taisiais. Menininko originalumas – tai duotybė, kurios neišmokstama. Jis neišvengiamas kaip pirštų atspaudų originalumas … Jūs baigiate šį straipsnį teigdamas „menas yra amžinybės akis”. Gerai pasakyta!