Nesiimsiu kol kas užduoties aprašyti pilnai, kas yra menas. Tai per daug mažam straipsniui. Gal peržiūrėsiu tik kelis esminius jo bruožus.

Štai mano draugai po vieno mano straipsnio ginčijosi, kas yra menas. Susitarė tik dėl to, kad tai, kas yra gražu ir jiems patinka, galėtų būti taip įvardinti. Aš, aišku, su tuo nesutinku. Gražus saulėlydis ar saulėtekis tikrai gali patikti. Tačiau manyti, kad tai menas – beveik neįmanoma. Nebent pripažintume kokią dievybę tuo besirūpinant. Gaila, kad mano dievas Perkūnas ar Dzeusas tuo nesirūpinimo. O galėtų…

pixabay nuotr.

Todėl pirmuoju esminiu meno bruožu reikia išskirti žmogaus kūrybą. Kiek mums bebūtų graži gamta, mokslas ar visatos begalybė, tačiau mes visada kalbame apie kūrinį arba tvarinį. Todėl atskirkime meną nuo grožio, kuris gali pasireikšti stirnos grakštumu, kalnų upe ar kriokliu, saulėtekiu ar saulėlydžiu, vaiko veblenimu ar paukščio giesmele – visa tai su menu turi mažai ką bendra. Jei nėra žmogaus pastangų ir kūrybos, tai nėra tikslo naudoti šį terminą.

Tiesa, rinka jau pasiūlė pakaitalus. Tai gali būti mašinomis kuriamas muzika ar kompiuterio sudarytas paveikslas. Egzotika, kaip beždžionės, dramblio ar arklio nutapyti „paveikslai“ vargu ar kam nors sukels teigiamus pojūčius, nebent gyvulio šeimininkui. Kol kas tenka pripažinti meno kūrinio žmogišką pradą, t.y. be jo netenka kalbėti apie estetiką.

Dar viena meno pasirodymo pusė yra ta, jog kūrinys tampa menu tik tam tikroje situacijoje. Paveikslas sandėlyje tik labai teoriškai gali būti vadinamas menu. O „modernusis menas“ tai net pavertė „esminiu“ bruožu. Sunkvežimis parodų salėje, skerdenos, pisuaras ar išmatų skardinė – meno kūriniai, minimi įvairiose enciklopedijose.

Čia bandysiu atskirti du dalykus, vadinamuosius performansus ir „šokiravimą“ daiktais. Pirmieji turi didžiausią ydą: jie laikini, egzistuoja kaip emocinė situacija labai ribotu laiko tarpu ir dažniausiai neturi išliekamosios vertės. Tai labiau primena cirko spektaklį, kurį pamiršti greitai ir neprisimeni niekados.

Kitas svarbus reiškinys yra paties sukurto patalpinimo vieta. Parodoje jis gali būti „neaiškus“, o parodytas kitur, pavyzdžiui, teatro fojė ar viešbučio kambaryje, jis įgyja savo skambesį, tampa funkcionaliu.

Čia noriu išsakyti mintį, kad situatyvumas yra labai daug ką apimanti sąvoka. Ir apibendrintai reikia teigti, kad šiame straipsnyje yra tik keli meno kūrinio apibūdinimo štrichai, o ne išsami analizė.

Pažiūrėkite į pavyzdį, kuris pateiktas. Pagal visus klasikinio meno kanonus, tai ne meno kūrinys.

Georgia O’Keeffe − From the Lake, 1924

Bet jei jis bus pakabintas viešbučio numeryje, tai vargu ar kas nors dabar neigs jo meniškumą.

Kai mes vartojam žodį – gražu, nusakome ne ką kitą, kaip tam tikrą emocinį santykį su daiktu ar reiškiniu. Paprastai teigiamą, t.y keliantį malonų įspūdį, nors dabar aš jau nebūčiau tuo įsitikinęs. Turim aibę „kūrinių“, kurių gražiais ar maloniais nepavadinsi. O jie traktuojami ir parduodami kaip meniški.

Vieniem nepatinka pakabinta skerdena, kitam piešiama mėsa ar pragaras, vienas negali pakęsti nesuprantamų skulptūrų, kitas nesuvokia repo meniškumo. Šį sąrašą galiu tęsti iki begalybės, bet turi paaiškėti, kad labiausia ginčijamasi dėl skonio. O išvada gali būti kai kam netikėta.

Meno kūrinys turi sukelti emociją ar emocijas, teigiamas ar neigiamas. Jei reiškinys, procesas ar daiktas palieka mus abejingais, tai juos vadinti meniškais nereikia.

Kaip rašė dar Aristotelis, menas turi žmogų priversti pajusti katarsį (gr. katharsis – apvalymas) – dvasinį apsivalymą, jausmų išlaisvinimą. Pirmą kartą šį terminą pavartojo būtent Aristotelis, rašydamas apie tragedijos poveikį žiūrovui. Tragedijos veikėjų žūtis ir kančios sukelia jaudulį ir gailestį, bet kartu tas jaudulys ir gailestis tarytum apvalo, išvaduoja nuo susikaupusių slogių emocijų ir po spektaklio (arba baigus skaityti romaną) žiūrovas (skaitytojas) jaučiasi dvasiškai tvirtesnis, jam darosi aiškesnės jo paties gyvenimo vertybės. Jo nuomone, menas atmeta laikinus, atsitiktinius dalykus ir pabrėžia nuolatinius, esminius bruožus, pereidamas į išgrynintos tikrovės formą.

Tai gal ne visiems suprantama. Todėl noriu pabrėžti, kad menas veikia žmogų per emocijas, nesvarbu, teigiamas ar neigiamas.

Tas pats Aristotelis tragediją pripažino aukštesniu menu nei komediją. Šiais laikais greičiau yra priešingai.

Vertingumas yra socialiai sąlygotas: vieniems laikams tinka viena, kitiems – truputį kita. Viduramžiais buvo J. Boschas, dabar turime Š. Sauką.

Neigiamų emocijų iššaukimas yra psichinio poveikio būdas, jis naudojamas kaip teatre, taip ir kitose meno srityse. Svarbu, kad būtų…

Skirti meno kūrinį nuo abejotino pasibuvimo nėra lengva. Bene aiškiausiais meno bruožas – kūrinio išliekamoji vertė. Brangūs ar pigūs dirbiniai tarsi išnyksta, o tikrasis dalykas išryškėja per laiką.

Aš tik pradėjau vardinti esminius meno bruožus, gerokai reikšmingesnė yra paties žiūrovo ar meno vartotojo analizė. Tai jau gerokai arčiau prie semantikos srities, kurios vienu iš žymiausių atstovų yra J Greimas. Bet apie tai – atskirai.