Kandidatas į prezidentus Arvydas Juozaitis šią savaitę sukėlė sąmyšio demonstratyviai palikęs visuomeninio transliuotojo – Lietuvos televizijos ir radijo – surengtus kandidatų debatus, kuriuose dalyvavo visi devyni pretendentai.
Martyno Vainoriaus nuotr.
Pono Juozaičio nepasitenkinimą sukėlė tai, kad, jo nuomone, LRT prieš rinkimus virto neobjektyviu „korupcijos židiniu“, ir ši, mokesčių mokėtojų pinigais išlaikoma žiniasklaidos priemonė, kaip ir kitos – komercinės – sudaro nevienodas sąlygas kandidatams praplauti rinkėjų smegeninę.
Mano galva, toks žingsnis yra nemaža politinė klaida, nes pirmučiausiai – nepagarba rinkėjams. Reikia tik pagalvoti apie tai, kiek valios kainuoja tiems šalies žmonėms, kurie po intensyvios darbo dienos savo laisvą laiką nusprendžia skirti ne pramogoms, o oficialių LRT debatų transliacijoms. Tačiau, tebūnie. Tskant, pačio kandidato ir jo kampanijos taktikos reikalas. Vienas, ana, populiarumo siekė daužydamas paminklinę lentą, kabėjusią ant bibliotekos Vrublevskių galtvėje… Ne ką tepadėjo.
Skolinga neliko ir kita pusė – visuomeninis transliuotojas, viešai pagrasino kandidatui būsimu kreipimusi į teismą. Esą – neliksime skolingi tiems, kurie kėsinasi į mūsų (LRT) reputaciją žerdami viešumon nebūtus kaltinimus. Nepatingėjo suskaičiuoti, kiek ir kada truko p. Juozaičio interviu LRT eteryje, lyginant su kitais kandidatais. Kaip dažnai jis buvo kviečiamas į įvairias LRT laidas, tačiau nerado laiko.
Iš esmės pritardamas tokiai pozicijai (jei tik yra galimybė, nepagrįstais kaltinimais besižarstantiems politikams būtina kalti atgal į dantis, nes dažniausiai jų viešai vardijamos žiniasklaidos nuodėmės yra arba išvis insinuacijos, arba reputacijai brangiai kainuojančios deklaracijos, grįstos „kažkur girdėtomis” nuogirdomis, neturinčios nieko bendra su tikromis faktinėmis aplinkybėmis), negaliu susilaikyti nuo smegenis terorizuojančios atminties. O ji pagrįstai neduoda ramybės.
Reikalas tas, kad p. Juozaičio priekaištas LRT – toli gražu ne vienintelis. Pretenzijos ir kritika visuomeniniam transliuotojui įvairių rinkimų kampanijų, dviejų referendumų kontekste byra kone kasdien, o LRT vadovybė, matyt, neturi plačių galimybių į kiekvieną jų reaguoti taip, kaip prieš p. Juozaitį. Kita vertus, esu iš tų – abejojančių, ar teisinis kelias yra geriausia išeitis žiniasklaidai diskutuojant su savo kritikais.
Prieš keletą mėnesių, dar 2018-aisiais, LRT administracija viešai pristatė esą autentišką savo idėją sukurti LRT ombudsmeno institutą. Dėl idėjos autentiškumo šiek tiek abejoju ne dėl to, kad autorystę vienoje Andriaus Tapino vadovaujamos „Laisvės TV” laidoje mėgino prisiimti Seimo narė Agnė Širinskienė, tuo metu vadovavusi parlamento laikinajai komisijai, kuri skelbėsi tyrusi visuomeninio transliuotojo ūkinius-finansinius bei kitokius reikalus. Ir ne dėl to, kad LRT ombudsmeno institutą sukurti įstatymų pataisomis siūlo sukurti Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) pirmininkas Ramūnas Karbauskis. Jei neklystu, vienas pirmųjų tokį poreikį minėjo prieš trejus metus Anapilin išėjęs žurnalistas Romas Sakadolskis dar šio amžiaus pradžioje. Bent jau aš pirmą kartą apie tai išgirdau būtent iš jo.
Vakarietiškos praktikos požiūriu, LRT ombudsmenas galėtų tapti įstaigos pinigais samdomu nepriekaištingos reputacijos ir aukšto profesionalumo autoritetu, kuris būtų tarpininkas tarp LRT redakcijų ir jos auditorijos, reiškiantis savo nuomonę dėl kylančių ginčų tarp visuomeniniame transliuotojuje dirbančių žurnalistų, redaktorių, taip pat reportažų, tekstų herojų. Ir, savaime suprantama, svarbiausios trečiosios pusės – LRT auditorijos.
Toks personažas ne tik prižiūrėtų, kaip LRT žmonės laikosi Etikos kodekso, bet ir pats, remdamasis geriausia civilizuota patirtimi, papildomai formuotų gerąją žurnalistikos praktiką.
Ombudsmenai, kitaip dar vadinami visuomeniniais redaktoriais, veikia kone visose aukštą reputaciją turinčiose žiniasklaidos kompanijose. Jų kritika paprastai yra tai, kas labiausiai veikia viešąją reputaciją kuriančius ir saugančius žurnalistus bei redaktorius.
LRT ombudsmenas būtų buvę tai, ko reikia šiai įstaigai Lietuvoje dabar, tuo metu, kada vyksta trijų skirtingų rinkimų (savivaldos, prezidento ir Europos parlamento) kampanijos.
Jeigu aukščiausioji LRT valdymo institucija – LRT taryba kartu su administracija būtų įkūrusios tokią pareigybę ligi šiol nepaisydami politinių aplinkybių, LVŽS lyderis ir svarbiausi jo chunveibinai netektų bent dalies argumentų, kodėl reikia keisti LRT valdymą. Tačiau neįkūrė.
Todėl galima prognozuoti, kad ombudsmeno institutą jiems įkurs dabartinė Seimo dauguma, kuri apie šios pareigybės filosofinį pagrindą neturi žalio supratimo.
O pretenzijomis besisvaidanti prezidento rinkimų kandidatų galiorka šiam veiksmui bus vienas stipriųjų argumentų. Ypač jei LVŽS kandidatas Saulius Skvernelis nelaimės arba liks už antrojo rinkimų turo ribos.
Galbūt gerb.A.Juozaičio demaršas bus tas akstinas,kuris privers LRT vadovybę vietoje gąsdinimo teismu , susirūpinti ir įgyvendinti savo iškeltą idėją .Dar likęs LRT żiūrėtojas puikiai mato ,kokia yra patapusi nacionalinė visuomeninė televizija,kokios partijos linija dominuoja ir kas yra pastoviai koneveikiami ką bedarytų .Gal todėl ir buvo tiek daug komentarų , palaikančių gerb.A.Juozaitį (nebūtinai uż jį pasirengusių balsuoti ).Vos valdżia ką nors użsimena apie żiniasklaidos priemones,tuoj prasideda riksmai klyksmai ,: mus puola, demokratijai pavojus , policinė valstybė ir t.t . ir panašiai.Dirbkite taip ,kad pasitikėjimas żiniasklaida nebūtų 13 vietoje ,o bent 3-4 vietoje .Gerbkite save,tai ir kiti gerbs bei pasitikės,o padės kovoti prieš bandymus suvaržyti laisvą žodį .Viskas priklauso nuo pačios żiniasklaidos sążiningo darbo .