Ko gero, sunkiai šiandien rastume Lietuvoje pilietį, kuris po pastarųjų prezidento rinkimų išdrįstų teigti tradicinį „ir vėl išsirinkome ne tą”. Net ir balsavusieji už Ingridą Šimonytę sutinka, jog Gitanas Nausėda yra tinkamas eiti šias pareigas ir jis „Lietuvai gėdos nepadarys”.

Ką jau bekalbėti apie klaipėdiečius, džiūgaujančius, jog pagaliau iš mūsų miestelio kilęs asmuo iškilo taip aukštai. Kam gi nemalonu tuo pasidžiaugti?

Tačiau nurimus rinkiminei euforijai prasidės kasdienis gyvenimas, kuris iš esmės bus toks pat, koks ir buvo iki šiol. Prezidentas, kad ir koks gražus, intelektualus, protingas, išmintingas ir tolerantiškas bebūtų, nepadidins nei pensijų, net atlyginimų, juoba jis nepanaikins patyčių.

Manto Bučnio nuotr.

Beje, apie patyčias. Kai dar kandidatas į prezidentus užsiminė, jog vienas iš jo prioritetų yra kova su patyčių kultūra, tai privertė ne tik gerokai suklusti, ne tik nuoširdžiai nustebti, bet ir suabejoti tokiais įdomiais būsimo prezidento užmojais.

Žinoma, niekas neabejoja prezidento, kaip moralinio autoriteto šalyje, vaidmeniu. Niekas neabejoja, jog prezidentas turi būti ir mandagus, ir apsiskaitęs, ir mokantis kalbų, ir visiems vienodai teisingas. Pastarasis siekis, tiesa, nei teoriškai, nei praktiškai neįgyvendinamas, bet bent jau ausiai malonus.

Tačiau seniai žinoma, jog niekas kitas negali pakeisti žmogaus įpročių, jo elgesio, nei pats žmogus. Taip, tam tikrą įtaką autoritetas gali daryti ir savo pavyzdžiu, bet be paties žmogaus kryptingos valios pokyčiai jo viduje praktiškai neįmanomi. Kad ir kiek  besistengtų verygos ir kukaraičiai, vis tiek visada bus tokių, kurie mauks bambalinį alų ar lups savo vaikus. Kad ir kokios baudos grėstų, vis tiek bus kelių erelių ir prie vairo sėdančių girtų potencialių žmogžudžių.

Juoba abejotina, kad kova su patyčiomis būtų prezidento prerogatyva…

Įdomus pasirodė ir kitas buvusio kandidato, o nūnai jau ir prezidento per visą rinkimų kampaniją propaguotas neva jo visiško nepriklausomumo principas, irgi sukėlęs tam tikrų abejonių.

Akivaizdu, jog labai sunkiai rastume žmogų pasaulyje, kuris nuo nieko nepriklausytų.

Visi mes nuo ko nors priklausome: vyras priklauso nuo žmonos, nuo uošvienės, nuo blogos viršininko nuotaikos ar sugedusio automobilio; žmona priklauso nuo vyro, anytos, vaikų išdaigų; verslininkai priklauso nuo jiems dirbančių darbuotojų, pastarieji priklauso nuo darbdavių etc. Pajuokaujant galima teigti, jog praktiškai visi dirbantieji priklauso nuo Mokesčių inspekcijos.

O kandidatas į prezidentus pirmiausia priklauso nuo savo komandos, nekalbant apie kitas įvairias mažesnes ar didesnes priklausomybes bei įtakas. Kuo ši jo priklausomybė nuo komandos esmingai skiriasi nuo priklausomybės nuo vienos ar kitos partijos?

Kukliu pastebėjimu, praktiškai niekuo.

Partija nėra abstraktus darinys, nėra a priori kažkoks mistinis blogis, kaip ne vienas Lietuvoje klaidingai mano ar kaip kai kas labai norėtų, jog ir kiti taip manytų. Partija yra tam tikras žmonių sambūris, t. y. iš esmės yra ta pati komanda. Kaip ir bet kokią kitą komandą, partiją sudaro konkretūs žmonės – su visais savo privalumais ir trūkumais. Į vieną komandą susiburia daugiau sąžiningų, darbščių, profesionalių žmonių, į kitą – ne tokie sąžiningi ir ne tokie profesionalūs ar darbštūs.

Neteko girdėti, jog kur nors kada nors kas nors būtų sudaręs komandą iš idealių žmonių. To neįmanoma padaryti dėl paprasčiausios priežasties –  idealių žmonių tiesiog nėra. O jei jų nėra, vargu ar tokie neklystantys, teisingi idealistai ir pasišventėliai sudaro ir naujojo prezidento komandą.

Praeis kuris laikas ir paaiškės, jog prezidento komandoje būta visokių – ir tokių, kurie tiesiog labai troško pasišildyti populiaraus kandidato spinduliuose. Duok Dieve, kad tik tokiais būtų apsiribota! Bet kalba ne apie juos.

Kalba apie tai, jog buvusio kandidato visiškos nepriklausomybės deklaravimas yra ne kas kita, kaip geriausiu atveju saviapgaulė, o ne tokiu geru – akių dūmimas patikliesiems.

Naujojo prezidento tam tikros priklausomybės jau imi pamažu ryškėti, jam dar net nepradėjus eiti pareigų. Įžvalgesni jas gali pastebėti pilka akimi. Visi girdėjome, kas jį parėmė, visi suprantame, kas II rinkimų ture jam pridėjo daugiausiai papildomų balsų, kurių pritrūko I ture.

Bet net ir ne tai svarbiausia.

Svarbiausia dabar yra tai, kiek toleranciją, supratimą, gėrį ir grožį deklaruojantis išrinktasis prezidentas bei jo kol kas vis dar rūke skendinti komanda bus atsparūs pačioms įvairiausioms, neretai užmaskuotomis ir itin rafinuotomis formomis pateikiamoms įtakoms bei priklausomybėms.

Atsispirti joms kova su patyčiomis tikrai nepadės. Tam reikės ir tvirtų pečių, ir politinių įžvalgų, ir gilios išminties, ir itin ryžtingų sprendimų.

Palinkėkime, kad tik jų nepritrūktų…