Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2026-10-11 |
Klaipėda yra bene įdomiausias miestas, kuriame gana dažnai minima filosofija. Teisingiau, kartojamas Imanuelio Kanto (Immanuel Kant, 1724–1804) vardas. Tiesa, tai dažniau daro gidai, istorikai ar bibliotekininkai. Rečiau gali išgirsti apie jį iš filosofų lūpų. Gal jie apie tai kalba slapčiomis, nes viešų žinių mažoka. Noriu kiek aprašyti nors ir trumpai pagrindinius šio mokslininko teoretiko pasiekimus, aišku, ne visus, o tik tai, kas, mano nuomone, yra būtina minėti šalia jo biografijos ar istorinių faktų.
Galiu manyti, kas I. Kantas filosofiją pavertė mokslu, nes jis specialiai kūrė terminus, kurių nebuvo buitinėje kalboje. Daiktas savyje negali būti suprastas be kai kurių pradinių žinių, taiз pat kaip ir negali suprasti, kas yra šviesa, jei nežinai elektromagnetizmo koncepcijos. Jei ankstesni filosofai labiau stengėsi pritaikyti žodžius iš šnekamosios kalbos, tai I. Kantas nevengė kurti naujadarus ir naujas lingvistines konstrukcijas savo mintims užrašyti.
Didžiausias I. Kanto nuopelnas yra jo pažinimo teorija. Visi ankstesnieji mąstytojai naudodavo pasyvaus atspindžio koncepciją. Ne veltui populiari buvo mintis, kad žmogus gimsta kaip švarus popieriaus lapas. I. Kantas atskleidė, kad tai netiesa. Mūsų pažinimas remiasi kai kuriomis išankstinėmis nuostatomis, kurias mes vadiname įgimtomis. Kadangi tai yra išankstinės arba ikipatyriminės nuostatos, tai jos graikiškai pavadintos apriorinėmis. Čia I. Kantas skiria jutimines ir intelektines kategorijas. Pirmai grupei priklauso erdvės ir laiko nuostatos, nes kitaip niekas negalės jutiminę medžiagą apjungti į žinojimą, antroje yra patį mąstymą jungiančios. Čia jų gerokai daugiau, štaiб pavyzdžiui, kiekybės ir kokybės, santykio ir modalumo. Dėl to mąstytojui tenka pasaulį padalinti į du: fenomeną (daiktas mums) ir noumeną (daiktai savyje). Beje, tikroji daiktų esmė pagal I. Kantą nepasiekiama mūsų pažinimui.
Nenoriu kritikuoti šio mąstytojo pasiekimų, nes visuomet reikia prisiminti, kad jis gyveno aštuonioliktame amžiuje, bet kai kurie rezultatai yra peržengę šimtmečių ribas. Viena iš ryškiausių sričių buvo moralės teorija. Jo kuriama priešstata su buvusiomis moralės sistemomis ir siekis sukurti savąją, mokslišką. 1637 metais kitas matematikas ir filosofas savo kūrinyje „Samprotavimas apie metodą“ pateikė vadinamąją „laikiną moralę“. I. Kantas nutarė išaiškinti tikrąją moralę ir ją parodyti kaip visuotinę ir galutinę. Ji paremta grynu protu (skaityk „Grynojo proto kritiką“ ir „Praktinio proto kritiką“), žmogaus pareiga ir savarankiškumu (autonomija). Pereidamas nuo teorijos prie gyvenimiškos praktikos mąstytojas pateikė ir maksimas, ir imperatyvus. Pirmosios yra žmogaus elgesio taisyklėmis. Pačios savaime jos yra tik mūsų elgesio strategijos. Kantas mano, kad tai yra vidinė taisyklė arba ketinimas, kurį žmogus pats sau suformuluoja (sąmoningai ar nesąmoningai) prieš imdamasis kokio nors veiksmo. Jos teisingumas nustatomas lyginant ją su visų kitų žmonių elgesio taisyklėmis. Be šių konkrečių dalykų yra ir vadinamieji imperatyvai, kurie remiasi protu ir nurodo elgesio dėsnius arba visuotines taisykles. Kaip vieną iš pasiekimų reikia pakartoti jo mintį: „Elkis taip, kad kitą žmogų (ir save) visada suprastum kaip tikslą, ir niekada – kaip priemonę.“
Prie dviejų didžiausių jo pasiekimų reikia žinoti, kad jis iškėlė gamtamokslinę hipotezę, jog Saulės sistema susiformavo iš dujų ir dulkių ūko, kuri vėliau gavo Kanto-Laplaso pavadinimą. Savo politiniame traktate „Į amžinąją taiką“ (1795 m.) Kantas pasiūlė sukurti laisvų respublikinių valstybių federaciją, kuri teisiškai užkirstų kelią karams.
Straipsnis skirtas Kanto dienoms Klaipėdoje.
Norėdami komentuoti, turite prisijungti.
Parašykite komentarą