Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2026-06-19 |
Rusijos pradėto karo sukelta geopolitinė įtampa į „degančių“ aktualiausių sąrašą įtraukė ne tik šalies gynybinių pajėgumų stiprinimą, bet ir civilinės saugos infrastruktūrą. Šiame kontekste jau kyla ir klausimai, ar tokiam tikslui galėtų pasitarnauti senosios vokiškos slėptuves, kurios dešimtmečius gulėjo pamirštos po žeme.
„Kiek žinau, senųjų slėptuvių yra apie 26, bet tikrai jų yra gerokai daugiau, – dalijasi Laisvūnas Kavaliauskas, Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinio skyriaus specialistas. – Dabar ta geopolitinė situacija neramina, tad dėl jų panaudojimo į mane irgi buvo kreiptasi. Civilinės saugos skyrius prašė pateikti slėptuvių sąrašą. Nemažai jų yra gerokai apleistos, naudoti netinkamos. Viena pirmųjų aptiktų ir iki šių dienų išsaugotų slėptuvių yra Ievos Simonaitytės bibliotekos kieme.“
Kultūros paveldo departamento archyvo nuotr.
Bibliotekos kieme vokiška požeminė slėptuvė aptikta tuomet, kai čia buvo suplanuota įrengti automobilių stovėjimo aikštelę. L. Kavaliauskas pasakoja, kad kai tik buvo atkasta dalis statinio, nebuvo daug entuziastų jį išsaugoti, visgi į statybvietę atvykę kultūros paveldo sargai suprato, kad tai dalis istorijos, kurią būtina išlaikyti.
Kai buvo aptikti šie požeminiai statiniai, L. Kavaliauskas ranka padarė brėžinius, pažymėjo, kur buvo dvigubos durys, kur įrengtos angos, kad į požemines slėptuves patektų deguonis.
Iš daugelio mieste išlikusių vokiškų slėptuvių ši, esanti I. Simonaitytės bibliotekos kiemelyje, nors ir ankšta, esant grėsmei gali išgelbėti ne vieną gyvybę. Kaip pasakoja L. Kavaliauskas, slėptuvės plotis siekia vos 1,6 m, ji dengta betoniniais blokais, be to, nėra lengvai pastebima. Statant ji buvo apgalvota taip, kad įbėgus į kiemelį per požeminį statinį būtų galima greitai atsidurti kitoje pusėje. Taip vietos gyventojai galėjo klaidinti persekiojantį priešą ir nuo jo pasprukti.
Tuo metu, kai buvo statoma biblioteka, nūdienos geopolitinės realijos tikriausiai atrodė sunkiai įsivaizduojamos. Tad buvęs bibliotekos direktorius, jau šviesaus atminimo Juozas Šikšnelis savo knygoje „Septyni dešimtmečiai kaitos ir pastovumo“ gana skeptiškai atsiliepė užmojus išsaugoti šią slėptuvę.
„Neaiškios paskirties tunelis virto unikaliausiu ne tik mieste, bet kone Europoje statiniu, tik sunku buvo sutarti, kam jis skirtas: paveldo specialistas vieną kartą tvirtino, kad civiliams slėptis nuo bombardavimo, kitą kartą – kariams pasitraukti. Tunelio gynėjams buvo visai nesvarbu, jog abu pasiūlyti panaudojimo variantai yra naivūs, nes įėjimas į tunelį yra vos už kelių metrų nuo trijų bei dviejų aukštų pastatų ir bombardavimo atveju ne tik būtų užblokuotas įėjimas į jį, bet ir pats statinys būtų sugriautas. Argumentų niekas negirdėjo – tunelis skubos tvarka buvo įrašytas į kultūros paveldo registrą. Reikšmingumo lygmuo – vietinis“, – rašė J. Šikšnelis.
„Kitos slėptuvės šiai dienai naudoti yra per kuklios, siauros, neatitinka šiuolaikinių reikalavimų. Visgi jos gerai apgalvotos, išdėstymas toks, kad jei bomba sunaikintų vieną dalį, kita dalis, greičiausiai, išliktų sveika. Skirtingas patalpas skiria durys, slėptuvėje yra du išėjimai. Man įstrigo vieno lietuvio prisiminimai iš knygos, kad per bombardavimus žmogus nori būti lyg pelytė urvelyje, slėptis po žeme. Jis rašo, kad net jei apšaudymai vyksta laukuose, bandoma lįsti po balandomis, kurių kotas storesnis, nors, aišku, ta žolė neapsaugos, bet tokia jau žmogaus psichologija“, – sako L. Kavaliauskas.
Parašykite komentarą