Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2026-06-29 |
Pasaulis šiandien primena didžiulę, prakaitu dvelkiančią dirbtuvę, kurioje vergai ir vergės nebepririšti grandinėmis – jie pririšti savo pačių įsitikinimu, kad nieko neįmanoma pakeisti. Tai pati absurdiškiausia vergovės forma: kai žmogus nebesipriešina, nes mano, kad jo balsas yra tik oro virpėjimas. Ir štai čia prasideda mūsų šio purvino pasakojimo šerdis – mes nebežinome, kas ką valdo. Ar mes valdome tuos politinius čiulpikus ir čiulpikes, ar jie mus valdo? Ar mes jiems skolingi, ar jie mums skolingi? Ar mes jiems duodame savo laiką, balsą, kantrybę, ar jie mums duoda tik pažadų nuotrupas, kurios subyra dar nepasiekusios mūsų delno?
Šių laikų politinė scena – tai ne valstybė, o milžiniška Čiuplinių Respublika, kurioje valdžios mechanizmai nebeprimena žmonių. Jie primena organines, beformias struktūras, kurios maitinasi mūsų pačių neveikimu. Jie neturi veidų, neturi akių, neturi balsų – tik burnas. Burnas, kurios čiulpia mūsų laiką, mūsų kantrybę, mūsų pyktį, mūsų tylą. Ir mes, vergai ir vergės, stovime eilėje prie tų burnų, lyg būtume atėję į kažkokį absurdišką ritualą, kuriame patys save aukojame.
Čiuplinių Respublikos triume – mūsų kasdienybė. Ten mes sėdime susispaudę, ne todėl, kad mus ten uždarė, o todėl, kad patys ten sulindome. Nes triume nereikia galvoti. Nes triume galima bambėti tamsoje ir vaidinti, kad nieko negalima pakeisti. Nes triume galima keikti denį, bet neiti į jį. Nes triume galima vaidinti auką, nors niekas mūsų ten nelaiko. Tai savanoriška vergovė, tokia rafinuota, kad net nebeatrodo kaip vergovė – atrodo kaip rutina.
Politikos čiulpikai ir čiulpikės – tai ne žmonės, o funkcijos. Tai abstraktūs valdžios ritualai, kurie mus gliaudo ne todėl, kad yra stiprūs, o todėl, kad mes esame minkšti. Jie mus spaudžia ne todėl, kad turi teisę, o todėl, kad mes patys jiems ją atiduodame. Tai ne valdžia – tai simbiozė tarp mūsų baimės ir jų apetito. Ir ši simbiozė tokia absurdiška, kad kartais atrodo, jog mes patys prašome būti grežiami, kad tik nereikėtų prisiimti atsakomybės už savo gyvenimą.
Šių laikų politinė situacija – tai cirkas be palapinės, kurio areną sudaro mūsų kasdieniai veiksmai: tylėjimas, susitaikymas, pasyvumas. Mes žiūrime į politinę sceną kaip į spektaklį, kurio bilietą patys nusipirkome, bet vis tiek piktinamės, kad spektaklis blogas. Mes keikiame aktorius, bet nepaliekame salės. Mes žinome, kad siužetas absurdiškas, bet vis tiek laukiame kulminacijos, kurios niekada nebus.
Vergai ir vergės šiame tekste – tai ne įžeidimas, o diagnozė. Tai mūsų pačių kasdienė būsena, kai sakome „ai, nieko nepakeisi“. Tai mūsų pačių savanoriška kapituliacija, kai renkamės tylą vietoj veiksmų. Tai mūsų pačių savidestrukcija, kai leidžiame, kad mus valdytų abstraktūs čiulpikai, kurie egzistuoja tik todėl, kad mes jiems leidžiame egzistuoti. Jie nėra stiprūs – jie tik atkaklūs. O mes esame tie, kurie leidžia jiems būti atkakliems.
Absurdas čia toks tirštas, kad galima kabinti šaukštu: vergai piktinasi vergove, bet ją saugo. Vergės keikia sistemą, bet ją maitina. Čiulpikai vaidina valdžią, bet be mūsų jie būtų tik tušti kostiumai. Tai pasakojimas apie laikus, kuriuose visi vaidina, bet niekas nepripažįsta, kad scena pastatyta iš jų pačių tylos. Ir kol mes to nepripažinsime, tol triumas liks pilnas, o denis – triukšmingas. Tol čiulpikai mus greš, o mes vaidinsime, kad tai neišvengiama. Tol vergovė bus ne prievarta, o įprotis.
Ir viskas baigiasi ne sprendimu, ne išvada, ne kokiu nors išsigelbėjimo gestu, o tuo pačiu kasdieniu triukšmu, kuris sklinda iš triumo sienų. Ten, kur vergai ir vergės jau seniai pamiršo, kad durys išvis egzistuoja. Ten, kur tamsa tapo ne bausme, o įpročiu. Ten, kur tylėjimas virto savotiška kalba, kuria bendraujama be žodžių, be minties, be krypties. Ten, kur čiulpikai ir čiulpikės nebeatrodo kaip kažkas iš viršaus – jie atrodo kaip natūralus sienų pelėsis, kuris tiesiog auga, nes niekas jo nenuskuta.
Triumas nebeatrodo kaip vieta, į kurią mus kažkas įstūmė. Jis atrodo kaip vieta, kurią patys įsirengėme. Su savo pačių baimėmis, savo pačių bambėjimu, savo pačių nuovargiu, savo pačių ironija. Mes patys išklijavome jo sienas savo pačių nusivylimais. Mes patys išmokome jo tamsą taip gerai, kad šviesa dabar atrodo kaip trikdis. Mes patys išmokome jo kvapą taip tiksliai, kad bet koks gaivesnis oras atrodo įtartinas. Mes patys išmokome jo tylą taip giliai, kad bet koks balsas atrodo kaip grėsmė.
O čiulpikai viršuje? Jie nebeatrodo kaip valdžia. Jie atrodo kaip triukšmas, kuris sklinda iš denio, bet nieko nereiškia. Jie atrodo kaip fonas, kurio niekas nebeklauso. Jie atrodo kaip kažkoks keistas, beformis, nuolat besidauginantis organizmas, kuris egzistuoja tik todėl, kad triumas vis dar pilnas. Jie atrodo kaip kažkas, kas niekada nepasikeis, nes niekas nekelia klausimo, ar turi pasikeisti. Jie atrodo kaip natūralus reiškinys, kaip oras, kaip drėgmė, kaip dulkės, kaip triukšmas, kuris tiesiog yra.
Ir todėl pabaiga čia nėra išėjimas. Nėra durys. Nėra sprendimas. Nėra kulminacija. Tai tik konstatuojama būsena, tokia pat absurdiška kaip visa mūsų politinė kasdienybė: triumas lieka triumu, denis lieka deniu, čiulpikai lieka alkani, o mes liekame ten, kur esame, ne todėl, kad negalime pajudėti, o todėl, kad kažkur giliai viduje mums patinka ši tamsa, ši rutina, ši savanoriška vergovė, ši Čiuplinių Respublikos komedija, kurioje visi vaidina, bet niekas nepripažįsta, kad scena pastatyta iš mūsų pačių tylos.
Parašykite komentarą