Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2025-12-20 |
1953-iųjų Klaipėdos miesto vykdomojo komiteto dokumentai, dabar saugomi Klaipėdos regioniniame valstybės archyve, liudija, jog 1945 m. įkurtas Jūrų prekybos uostas ne tik glemžėsi buvusias miesto teritorijas, bet ir kėlė pavojų miestiečiams bei kitoms įmonėms.
Istorikas Vasilijus Safronovas knygoje „Klaipėdos urbanistinė raida 1945-1990” rašo, kad iškart po karo ilgiausiai užtruko būtent prekybos uosto įsteigimas – anksčiausiai buvo įsteigtas upių, po jo – žvejybos ir ir tada prekybos uostas.
„Po daugelio tuometinės Lietuvos vadovybės laiškų ir derybų su TSRS jūrų laivyno liaudies komisariatu tokio uosto steigimą galiausiai sankcionavo į diskusijas įsitraukęs Valstybės gynimo komitetas – aukščiausioji karo meto TSRS valdžios instancija (jai pirmininkavo Josifas Stalinas – M. V. past.). Tik po to, kai 1945 m. birželio 26 d. šis komitetas priėmė atitinkamą nutarimą, jūrų laivyno liaudies komisaras birželio 28-ąją irgi pasirašė nutarimą „Dėl Klaipėdos jūrų prekybos uosto organizavimo“, – rašė V. Safronovas.
1945 m. liepos 3 d. Lietuvos TSRS Liaudies Komisarų Tarybos sprendimu buvo nustatytos visų trijų – Žvejybos, Upių ir Prekybos – uostų ribos. Prekybos uostui buvo paskirta visa akvatorija ir šalia jos esanti teritorija nuo dešiniojo Dangės kranto iki molų, išskyrus buvusį Valgumą, dokumente įvardintą kaip Žvejybinė įlanka, paskirtą Žvejybos uostui.
Jau rugpjūčio 6 d. Lietuvos TSRS Liaudies Komisarų Taryba nusprendė prekybos uostui priskirti ir karo pabaigoje išdegusią Bomelsvitės teritoriją. Tai lėmė, kad į uosto teritoriją pateko ir viena iš tuometinių magistralinių miesto gatvių – Uosto (buvusi Malkų), po kuria buvo ir miesto kanalizacijos kolektorius, pagrindinė žiedinė vandentiekio trasa, skirta vakarinei miesto daliai, nuotekų perpumpavimo stotis, pradinė mokykla, stadionas. Dėl to miesto Vykdomasis komitetas 1948 m. gruodį priėmė sprendimą dėl Prekybos uosto ribų keitimo.
„Tokios teritorijos skyrimas Jūrų prekybos uostui yra nepagrįstas, nerealus, nes uostas nepajėgus jos įsisavinti“, – rašoma šiame sprendime, kuriuo kreiptasi į LTSR Ministrų Tarybą, kad ši tarpininkautų ir Maskva patvirtintų naujas uosto ribas ir kartu uždrausta Prekybos uostui toliau statyti tvorą, kad už jos neatsidurtų minėtoji nuotekų perpumpavimo stotis.
Tačiau šis miesto valdžios šauksmas liko be atsako iki pat 1953-iųjų. Tų metų sausio pabaigoje Vykdomasis komitetas priėmė sprendimą „Dėl lietaus kanalizacijos kanalo pratęsimo Klaipėdos jūrų prekybos uosto teritorijoje“. Jame buvo nurodoma, kad dar 1948-aisiais uostininkai užpildami „buvusį Klaipėdos žuvų uosto vandens baseiną“ užpylė ir pagrindinio miesto lietaus nuotekų kanalo žiotis.
„Dėl to sutriko tinkamas lietaus vandens nutekėjimas ir kyla pavojus, kad bus užlietos pagrindinės miesto gatvės, o Vandens ir kanalizacijos trestas sulaukė 50 tūkst. rublių sankcijos už konservų fabriko ir kitų sandėlių patalpų užliejimą“, – rašoma šiame sprendime.
Juo Vykdomasis komitetas įpareigojo Klaipėdos jūrų prekybos uosto viršininką draugą Fominą savo lėšomis iki gegužės 1 d. pratęsti lietaus kanalizacijos kanalą iki pat marių. Vandentiekis ir kanalizacijos tresto vedėjui draugui Malakauskui buvo nurodyta vykdyti techninę šių darbų priežiūrą ir kontrolę, kad jie būtų vykdomi „techniškai teisingai“.
1953-iųjų balandžio 23 d. LTSR Ministrų taryba nusprendė pavesti Klaipėdos miesto vykdomajam komitetui ir Klaipėdos srities architektūros reikalų valdybai suderinti su SSRS jūrų ir upių laivyno ministerija bei SSRS lengvosios ir maisto pramonės ministerija Klaipėdos jūrų, upių ir žuvų uostų ribų planą ir po pateikti jį svarstymui.
Tų metų liepos 3-osios rašte LTSR Ministrų tarybos pirmininkui Mečislovui Gedvilui Klaipėdos miesto Vykdomojo komiteto pirmininkas Kazimieras Petrauskas priminė, kad dar 1952-ųjų pabaigoje kreipėsi į Vyriausybę „Klaipėdos jūrų, upių ir žvejybos uostų naujų ribų nustatymo reikalu“, nes norėjo „sudaryti galimybę organizuoti“ rengiamame naujame miesto, generaliniame plane numatomus priėjimus prie Kuršių marių.
„Šių metų gegužės mėn. 12-14 dienomis Klaipėdos jūrų, upių ir žvejybos uostų naujos ribos buvo suderintos Maskvoje su SSRS Jūrų ir Upių Laivyno bei Maisto ir Lengvosios Pramonės ministerijomis, tačiau, nors praėjo jau beveik du mėnesiai, galutino sprendimo šiuo klausimu nėra. Priimant dėmesin tai, kad šiuo metu pietinėje miesto dalyje baigiamas statyti naujas kino-teatras prieš kurį turi būti organizuotas skveras-išėjimas prie Kuršių Marių, Klaipėdos Miesto Vykdomasis komitetas prašo pranešti, kada numatoma galutinai išspręsti Klaipėdos uosto naujų ribų nustatymo klausimą. Jei numatoma, kad šio klausimo išsprendimas užsitęs, prašome prisiųsti suderintą su TSRS Maisto ir Lengvosios Pramonės Ministerija Klaipėdos žvejybos uosto ribų planą ir jų aprašymų. Vadovaudamasis šia medžiaga Klaipėdos miesto Vykdomasis Komitetas imsis priemonių, kad numatyta žvejybos uosto teritorija iš šiaurės pusės butų sumažinta ir iki kino-teatro statybos užbaigimo butų organizuotas priešais kino-teatrų numatytas išėjimas prie Kuršių marių“, – rašė K. Petrauskas.
Pasak V. Safronovo, naujos Prekybos, o kartu ir Žvejybos bei Upių uosto ribos LTSR Ministrų tarybos sprendimu buvo nustatytos tik 1953 m. rugpjūtį. Pagal naująjį nutarimą iš Prekybos uosto teritorijos buvo išimta dalis miško, stadionas, buvusi Bomelio Vitė ir dalis sklypų tarp Uosto ir Jūros gatvių, tačiau didžioji dalis pačios Uosto gatvės ir nuotekų siurblinė Balasto gatvėje liko uosto dispozicijai. Naujos Žvejybos uosto ribos šiaurėje prasidėjo už 250 m nuo Celiuliozės ir popieriaus fabriko pietinės ribos, o rytuose uostą ribojo Nemuno gatvė. Į pietus uostas tęsėsi iki Medienos kombinato Nr. 2.
Medijų rėmimo fondas „Atviros Klaipėdos“ projekto „Savaitgaliai su senąja Klaipėda“ įgyvendinimui 2025 metams skyrė 15 500 Eur paramą
šią temą iki šių dienų: sovietmečiu vadinta „Prekybos uostas” teritorija, dabar tai Klasco valdos kurias „nusipirko” nepilnus keturis mėnesius ( 1992-1993) LR premjeru padirbęs kuklus komunistas Bronislovas Lubys. Taip sakant, kuklus ir būtinas priedas, prie Jonavos Achemos. Metams bėgant į savo rankas ” surinko” ir dabar jau valdo daugiau nei pusę dar vis vadinamo ” Valstybės” strateginės reikšmės uosto teritorijų – atseit -„ilgalaikė nuoma”. Tikslams pasiekti B.L. reikšmingą ir tiesioginę įtaką darė KU senatui, klusniai profesūrai ( kad keptų visoms avantiūroms mokslinius pagrindimus) , o kad nezirstų- nupirko jiems prabangią motorinę jachtą „Brabander”- poilsiui, turizmui ir „moksliniams tyrimams”. Panašiai ir su visais tuometiniais miesto ir uosto vadais. Dabar, paveldėjusi kompanijos akcijas žmona su dukra, po šiai dienai plėsdama savo valdas, naikina Bomelsvitės likučius ir bando „užgyventus” turtus kam nors parduoti.