Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2026-10-23 |
„Atvira Klaipėda“ rašinių cikle „Primiršta Klaipėda“ tęsia pasakojimą apie uostamiesčio valdžios kūrimąsi 1990-aisiais ir jos sprendimus.
Miesto rinkiminė komisija 55-is į pirmąją po nepriklausomybės paskelbimo į Klaipėdos miesto tarybą išrinktus deputatus pakvietė susirinkti 1990 m. balandžio 13 d., 9 val., Vykdomojo komiteto posėdžių salėje Liepų g. 11 (ir dabar joje posėdžiauja miesto Taryba).
Į pirmąjį posėdį atvyko 54 politikai (nedalyvavo Rimantas Ulevičius). Pats pirmasis šios tarybos sprendimas buvo Mandatų ir deputatų etikos komisijos sudarymas. Į ją buvo pasiūlyti Dalia Žukienė, Pijus Ambrozaitis, Antanas Stankevičius ir Vytautas Pranas Jakavičius. D. Žukienei atsisakius būti šioje komisijoje, ji buvo patvirtina tik iš trijų minėtų deputatų.
Susitarimas galiojo trumpai
Pasitvirtinę savo įgaliojimus ir balsų skaičiavimo komisiją deputatai ėmėsi rinkti miesto Tarybos pirmininką. Posėdžio protokole nurodyta, kad buvo pasiūlyti penki kandidatai – Lietuvos mokslų akademijos Matematikos ir kibernetiko instituto Ekologinių problemų skyriaus vedėjas Donatas Švitra, Jachtklubo direktorius Marius Eidukevičius, „Klaipėdos statybos“ vyr. mechanikas Benonas Launikonis, Šiaulių pedagoginio instituto Klaipėdos ikimokyklinio auklėjimo fakulteto docentas Vytautas Čepas ir Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultetų prorektorius Aleksandras Žalys.
Kas konkrečiai iškėlė šiuos kandidatus protokole nenurodyta. D. Švitra ir A. Žalys savo kandidatūras atsiėmė. Likę trys kandidatai, anot protokolo, supažindino deputatus su darbo programomis, bet jos nedetalizuotos, kaip ir deputatų pateikti klausimai pretendentams (protokole, beje, šioje vietoje klaidingai nurodyta, jog jie pretendavo į mero postą).
„Klaipėdos“ korespondentas Aldas Vabuolas rašė, kad „ypač daug“ klausimų buvo užduodama V. Čepui.
„Būtina sudaryti sąlygas žmogui normaliai gyventi. Kertinis gerovės akmuo – ekonomikos ir miesto ūkio vystymas, todėl būtina Klaipėdoje sudaryti sąlygas rinkos ekonomikai vystyti, – kalbėjo Marijus Eidukevičius. Benonas Launikonis pažymėjo, kad sąjunginio pavaldumo įmones, kurių mieste turime net keletą, reiktų pervesti į Respublikos priklausomybę. Vytautas Čepas analizavo miesto valdžios ir valdymo funkcijas. Jis pabrėžė, kad miesto Taryba ir merija turi turėti griežtas savo veiklos ribas“, – kandidatų pozicijas trumpai pristatė A. Vabuolas.
Pirmininkas buvo renkamas dviem etapais, nes pirmajame nė vienas kandidatas nesulaukė 38 palaikymo balsų. Į antrąjį pateko V. Čepas (36 balsai „už“ ir 18 „prieš“) ir M. Eidukevičius (atitinkamai 11 ir 43 balsai). Už borto liko B. Launikonis su 6 ir 48 balsais.
Antrajame etape V. Čepą palaikė 38 deputatai, prieš jo kandidatūrą balsavo 16, o konkurentas sulaukė 14 ir 40 balsų.
V. Čepas „Atviros Klaipėdos“ žurnalistui pasakojo, kad buvo toks susitarimas, jog aktyvesni sąjūdininkai kandidatuos į Aukščiausiąją Tarybą, o jis – į Klaipėdos miesto tarybą. „Nebuvo ta savivalda žemiausia politinė lyga. Joje buvo gerokai daugiau reikalų nei kad tiems 141-am Aukščiausioje Taryboje sudėjus“, – sakė pašnekovas.
Anot V. Čepo, sąjūdininkai buvo sutarę, jog jis bus kandidatas į miesto Tarybos pirmininkus, nes buvo vienas iš skyriaus lyderių, jam jau buvo tekę gilintis į savivaldos reikalus SSRS Aukščiausioje Taryboje, kai Maskvoje dalyvavo komisijos, kuri ruošė savivaldos įstatymo projektą, veikloje.
„Visgi kol nuėjom nuo Liepų ir Manto gatvių kampo, kur vyko tas pasitarimas, iki posėdžių salės, nuo Sąjūdžio jau atsirado dar du kandidatai – Eidukevičius ir Launikonis. Nebuvau aš 100 dolerių banknotas, kad visiems patikčiau, nes nebijojau kritikuoti, turėjau neprietelių, bet tai jau buvo smūgis į nugarą ir faktinė opozicijos veiklos pradžia. Vėliau jau manęs kai kurie atsiprašinėjo, sakė, kad buvo suklaidinti, neva tai kažkokius mano biografijos faktus jiems minėjo, nors nebuvau aš joks komunistas ir nežinau, ką ten jiems galėjo pripasakoti“, – kalbėjo V. Čepas, anot kurio, faktiškai Sąjūdis ir subyrėjo jau pačiame pirmame posėdyje, o susiformavusi opozicija, kurioje atsidūrė ir buvę jo prietėliai, inteligentijos atstovai, jį jau „dusino“ iki pat kadencijos pabaigos.
Sąjūdžio Klaipėdos skyriaus koordinatoriumi buvęs Algirdas Grublys irgi patvirtino, kad viskas buvo sudėliota, sutvarkyta taip, kad pirmininku būtų renkamas V. Čepas. „Tačiau atsirado grupė žmonių, kurie įsivaizdavo, kad būtent jie gali vadovauti miestui. Darbininkų sąjungos judėjimas man visada kėlė įtarimų. Mano manymu, jiems jau tada darė įtaką jėgos, suinteresuotos miesto turtu ir nujautusios, kad pasikeitus santvarkai prasidės privatizacija. Ta grupelė nelabai išmanė valdymą, bet buvo suinteresuotų, kad jie atsidurtų atitinkamose pozicijose ir jais būtų galima manipuliuoti“, – sakė pašnekovas.
Pavaduotoją išsirinko atsitiktinai
Įgaliojimus gavęs V. Čepas pasiūlė Tarybai jo pavaduotoja išrinkti miesto prokuroro vyr. padėjėją Nijolę Požarskienę.
V. Čepas pasakojo, kad ir po jo išrinkimo pirmininku pirmąjį posėdį toliau vedė rinkiminės komisijos pirmininkas, tad jis toliau sėdėjo šone, o šalia buvęs Aukščiausiosios Tarybos deputatas Liudvikas Narcizas Rasimavičius paklausęs, ką jis planuojąs siūlyti į pavaduotojus.
„Sakiau, jog galvoju siūlyti Tatorį. Narcizas pasakė, kad pastarasis yra sunkaus charakterio ir bus su juo sudėtinga dirbti. Šalia sėdėjo Nijolė, su kuria iki tol nė sakiniu nebuvome persimetę, tai taip ekspromtu ir pasiūliau, nes buvo teisininkė. Ji nustebo, bet sutiko“, – sakė V. Čepas.
Šiuose rinkimuose dalyvavo 53 deputatai, nors buvo išduoti 54 balsavimo biuleteniai. Už N. Požarskienės paskyrimą šioms pareigoms balsavo 49, prieš buvo du, tiek pat susilaikė.
„Pataikiau nuostabiai. Buvo ir ištikima, ir itin kvalifikuota, tik vieną Tarybos priimtą sprendimą – dėl naftos terminalo Giruliuose – Vyriausybė buvo panaikinusi. O Tatoris vėliau tapo vienu aršiausių mano kritikų“, – sakė V. Čepas.
N. Požarskienė „Atviros Klaipėdos“ žurnalistui sakė, jog niekada nebuvo karjeristė, tad neplanavo dalyvauti ir rinkimuose, tačiau tai ją paskatino daryti tuo metu Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoju dirbusio Povilo Vasiliausko raginimas. Jis paskambinęs ir pasakęs, kad tarp kandidatų labai trūksta teisininkų. Apsisprendus eiti į rinkimus N. Požarskienės kandidatūrą iškėlė Sąjūdis.
„Puikiai prisimenu tas aplinkybes, kaip tapau Tarybos pirmininko pavaduotoja. Vytautas Čepas jau turėjo vieną kandidatą, tačiau kažkas jam pasakė, kad į tokią poziciją reikėtų teisininko. Iki tol su Vytautu nebuvome bendravę, buvau girdėjusi tik jo per radiją vestas laidas, berods, vadinosi „Psichologinė pagalba“. Labai nustebau, kai sulaukiau klausimo, ar sutikčiau. Aš pati klausiau tik vieno – ar pareigos bus etatinės, ar visuomeninės, nes nesiruošiau palikti prokuratūros. Sulaukiau patikinimo, kad visuomeninės ir sutikau, nors neturėjau jokios programos pasirengusi – tiesiog prisistačiau ir pakalbėjau ekspromtu“, – pasakojo pašnekovė.
Ji teigė, jog paskirta į tokį politinį postą pasiliko dirbti prokuratūroje, ten liko visas jos krūvis, tik buvo gavusi leidimą išvykti pusdieniui, kai vykdavo Tarybos sesijos. „Tada prasidėjo reketas, nužudymai, visos tos bylos gulė ant manęs ir neturėjau jokių lengvatų“, – sakė N. Požarskienė.
Pašnekovė teigė nesigailėjusi, jog sutiko eiti ir tokias pareigas, sakė per tą laikotarpį labai daug ko išmokusi bei džiaugėsi, kad kartu su V. Čepu išdirbo visą kadenciją, kai kituose miestuose vienas valdžios perversmas vis sekdavo kitą.
Pasak N. Požarskienės, V. Čepas labai nemėgdavo moderuoti posėdžių, tad dažniausiai tas darbas tekdavo jai. O tai reikalaudavo ir daug kantrybės dėl ilgų deputatų pasisakymų, ir greitos orientacijos, bandant suformuoti klausimus balsavimams iš daugelio pateiktų pasiūlymų.
Prisiekė ištikimybę Lietuvai
Kitu pirmojo posėdžio darbotvarkės klausimu deputatai vienbalsiai priėmė pareiškimą „Dėl ištikimybės Lietuvos Respublikai“.
Nei kas jį inicijavo, nei ką dėl tokio pareiškimo kalbėjo penki pasisakę deputatai, protokole nedetalizuota, nurodyta tik, kad pranešėjas buvo V. P. Jakavičius. Nieko apie tai neparašė ir A. Vabuolas savo publikacijoje.
V. Čepas sakė prisimenantis, kad šio pareiškimo tekstą parengė A. Žalys. „Buvo rašytojas, poetas, kritikas. Kai perskaitė, nė vienam nekilo noro neprisiekti ištikimybės“, – šypsojosi V. Čepas.
Rakštis užpakalyje
Prisiekę ištikimybę deputatai nusprendė kreiptis į miesto tautines bendrijas ir „visus nelietuvių tautybės gyventojus“. Šio klausimo pranešėju buvo nurodytas A. Žalys. Balsuojant niekas nebuvo prieš, susilaikė tik vienas deputatas – kuris, nenurodyta nei protokole, nei A. Vabuolo straipsnyje.
V. Čepas teigė jau nebepamenantis, kas buvo šios iniciatyvos autorius, bet sakė, jog ji tuo metu tikrai buvo savalaikė. „Kitataučiai tuo metu buvo kaip rakštis užpakalyje. Reikėjo suktis iš situacijos. Rusų tuo metu buvo ant kiekvieno kampo ir ne vienas ne kartą į akis buvo pareiškęs, kad lietuviškai yra nepriimtina kalbėti ir niekada to nedarys“, – dalinosi V. Čepas.
Su laišku Gorbačiovui neskubėjo
Taip pat deputatai nusprendė, jog reikia reaguoti į Sovietų sąjungos prezidento Michailo Gorbačiovo pasisakymus apie Klaipėdos kraštą.
Klaipėdos universiteto istorikas dr. Vasilijus Safronovas yra rašęs, jog dar 1989 m. Klaipėdoje sušauktame „Jedinstvo“ mitinge nuskambėjo mintys, kad jeigu Lietuva nepripažįsta prisijungimo prie TSRS 1940 m. teisėtumo ir nori atkurti tarpukario valstybingumą, ji turi būti atkurta 1940 m. ribose – be Klaipėdos krašto. Oficialiame TSRS prezidento M. Gorbačiovo kreipimesi „į Lietuvos TSR tautą“, padarytame 1990 m. balandžio pradžioje, buvo sakoma: „Baltarusijoje ir Kaliningrado srityje keliamas klausimas dėl teritorijų, perduotų Lietuvai po jos įstojimo į TSRS sudėtį, grąžinimo.“ Atsakinėdamas į klausimus po pasisakymo TSRS komjaunimo XXI suvažiavime, 1990 m. balandžio 10 d. M. Gorbačiovas vėl palietė šią temą: „Iškilo klausimas dėl Klaipėdos, kuri kelis amžius buvo Vokietijos sudėtyje, o pagal karo rezultatus, pagal Jaltą ir Potsdamą, perėjo Tarybų Sąjungai. Tai – jūrų ribos, link kurių Rusija ėjo amžiais.“
V. Čepas sakė jau neprisimenantis, kas buvo tokios iniciatyvos autorius, ją vadino spontaniška. „Buvo iškart jau ir kažkoks palaidas tekstas, bet pasiūliau dar sudaryti redakcinę komisiją“, – sakė pašnekovas.
Anot protokolo, redakcinę komisiją atitinkamam pareiškimui parengti pasiūlė šio klausimo pranešėjas A. Žalys. Tokią komisiją, kurios sudėtyje buvo pats A. Žalys, Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultetų Pedagogikos-psichologijos katedros profesorius V. P. Jakavičius, Šiaulių pedagoginio instituto Klaipėdos fakulteto docentas Vytautas Valevičius ir Paminklų restauravimo projektavimo instituto miesto skyriaus istorikas-menotyrininkas Jonas Tatoris, buvo nuspręsta sudaryti vienbalsiai.
Vienintelis iš minėtosios komisijos tarp gyvųjų besantis V. Valevičius „Atvirai Klaipėdai“ sakė nebeprisimenantis, kad buvo į ją deleguotas ir turėjo prisidėti prie tokio darbo.
Sudarė dešimt komisijų
Pirmajame posėdyje deputatai ėmėsi formuoti ir nuolatines Tarybos komisijas bei prezidiumą. Anot protokolo, komisijų struktūrą pasiūlė politechnikumo dėstytojas Jurgis Vileniškis. Po protokole nedetalizuotų deputatų pasisakymų buvo patvirtina dešimt komisijų ir jų pirmininkai.
„Deputatai pasiūlo sudaryti Prezidiumą iš 15 asmenų“, – rašoma protokole, taip pat nenurodant, kas buvo tokio pasiūlymo autorius ar autoriai. Buvo pasiūlyta, kad Prezidiumą sudarytų Tarybos pirmininkas, jo pavaduotoja, nuolatinių komisijų pirmininkai ir dar trys deputatai D. Švitra, M. Eidukevičius ir K. Donelaičio vidurinės mokyklos mokytoja Vanda Kavaliauskienė.
Dėl mero – akibrokštas
Bandė tame pačiame posėdyje Taryba dar išrinkti ir merą. Pirmosios miesto Tarybos nariu buvęs Rimantas Taraškevičius „Atviros Klaipėdos“ žurnalistui sakė, kad prieš posėdį buvo deklaruojama, jog nuo Sąjūdžio išrinkti deputatai vieningai palaikys Povilą Vasiliauską, bet visgi atsirado ir dar keletas kandidatūrų.
„Tada nusprendžiau, kad ir man reikia pasisakyti tuo klausimu. Atrodo, jog pareiškiau, kad turi būti tęstinumas po Žalio laikų ir geriausias kandidatas būtų Valentinas Greičiūnas. Paskelbus pertrauką prie manęs priėjo Valentinas ir klausė, ar aš čia pasišaipyti iš jo noriu. Atsakiau, kad ką galvoju, tą ir siūliau“, – dalinosi R. Taraškevičius.
Pats V. Greičiūnas sakė, jog jau nebepamena, ar jam buvo siurprizas būti iškeltu į merus. „Gali būti, kad tai buvo Taraškevičiaus iniciatyva, nes buvau statybinių reikalų kuratorius, rūpindavausi kapitaline statyba, tai reikalų su statybininkais turėdavau nuolat. Bet kokiu atveju iškart buvo aišku, kad bokso terminais kalbant tai nebus lygiagverčių priešininkų dvikova“, – kalbėjo V. Greičiūnas.
Protokole rašoma, kad deputatai kandidatais į šį postą pasiūlė Statybos ir remonto tresto vyr. inžinierių Kęstutį Miniotą, V. Greičiūną, Sąjūdžio miesto tarybos sekretorių A. Grublį ir P. Vasiliauską, kuris savo kandidatūrą atsiėmė.
„Nuspręsta klausimą dėl mero rinkimų nagrinėti antrame sesijos posėdyje“, – nurodyta protokole, o A. Vabuolas savo straipsnyje dėstė, jog „deputatai balsavimu nusprendė, kad dar bus galima siūlyti ir kitas kandidatūras miesto mero pareigoms“.
P. Vasiliauskas „Atvirai Klaipėdai“ pasakojo, jog jau ir iki tol daugiau kaip metus laiko buvo savivaldos politikoje – Alfonso Žalio buvo pakviestas ir paskirtas jo pavaduotoju, pritariant Klaipėdos Sąjūdžio tarybai, kurios nariu jis buvo.
„Kaip aktyvus sąjūdininkas dalyvavau visur, kur tik reikėdavo, todėl ėjau ir į tik besikuriančią Nepriklausomos Lietuvos savivaldą. Sąjūdžio taryboje ne kartą ir ne du svarstėme, ką pasiūlyti kandidatu į miesto merus. Turiu tokią savybę – nesisiūlyti ir nesipiršti į jokias pareigas, todėl ir tą kartą tikrai pats nesisiūliau. Net nepamenu, kas pasiūlė, bet kaip mano kandidatūros pranašumai buvo įvardinta, kad esu patyręs teisininkas, aktyvus sąjūdininkas ir kad turiu vadovavimo patirties – kelis metus buvau dirbęs miesto vyriausiojo prokuroro pavaduotoju, po to miesto vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoju. Tarp sąjūdininkų aktyvistų tuo metu vyravo mokslo, meno žmonės, pedagogai, buvo gydytojų, garsių ir garbingų savo profesijų atstovų, tačiau turinčių „viršininkavimo“ patirties kaip ir nebuvo arba aš nepamenu tokių. Leonas Makūnas Savivaldybės Tarybai svarstant ir renkant miesto merą suformulavo pasirinkimo principą – turi būti seno ir naujo derinimas. Nebuvau tada senas, man buvo 37-eri, buvau sąjūdininkas, turintis šiokios tokios vadovavimo patirties. Man tada susidarė netgi toks įspūdis, kad niekas labai nesiveržė į merus, protingi žmonės puikiai suprato, kokia atsakomybė ir kokie „pyragai“ laukia mero“, – dalinosi P. Vasiliauskas.
V. Čepas sakė, kad su P. Vasiliausku nutiko taip pat, kaip ir su juo – Sąjūdis buvo nusprendęs kelti pastarojo kandidatūrą, nes jis jau buvo dirbęs A. Žalio pavaduotoju Vykdomajame komitete, turėjo patirties, ryšių, buvo teisininkas. „Paskui jau kitų kandidatūrų kėlėjai ėmė aiškinti neva taip elgėsi vardan demokratijos, kad nebūtų renkamasi iš vieno pretendento, bet jei toks tikslas ir buvo, juk buvo galima iš anksto viską susiderinti, o ne atėjus į salę tokius siurprizus daryti. Povilas, nors ir teisininkas, bet sudėtingas, meniškas, aktoriumi norėjo būti, tai ir jautriai sureagavo į tokius išsidirbinėjimus, o ir pamatė, kokiomis sąlygomis reikėtų dirbti. Viską sakydavo tiesiai ir veidą, tai ir tada sakė, kad čia peilis į nugarą jam“, – kalbėjo V. Čepas.
P. Vasiliauskas sakė ir dabar galintis tik spėlioti, kas nutiko, kad susitarimo savivaldybės Tarybos posėdyje kolegos nebesilaikė.
„Sutikau balotiruotis su tam tikrom savo iškeltom sąlygom dėl komandos formavimo. Sąjūdžio taryba patvirtino kandidatūrą, tačiau savivaldybės Tarybos posėdžio metu pora mano bendražygių ir labai gerų bičiulių išsikėlė ar buvo iškelti kandidatais – nebegaliu tiksliai beprisiminti po tiek metų, bet po to atšaukė savo kandidatūras. Mes visi tada degėme demokratijos aistra, spėju, kad tai buvo tam tikras noras pagražinti Klaipėdos Sąjūdžio veidą – matote, kokia demokratija pas mus, net kelis kandidatus keliame. Kai viskas pakrypo kita linkme – mano suformuotos sąlygos ir aptarti komandos nariai buvo aršiai kritikuojami, supratau, kad susitarimo nebus laikomasi, todėl atsiėmiau savo kandidatūrą. Tai nebuvo koks nors mano kaprizas – žinojau, kokia laukia atsakomybė, žinojau, kad nepakanka entuziazmo, todėl mano sąlygos buvo, kad einu į mero pareigas su savo komanda, kurioje bus derinama „nauja ir sena“. Sakiau, kad komandoje turi būti ir miesto ūkį, statybas, infrastruktūrą išmanantys žmonės, ir nauji veidai. Lojalumas Nepriklausomai Lietuvai ir permainoms buvo būtina sąlyga. Ir tada buvau garantuotas, ir dabar matau, kad visi mano siūlomi kandidatai į komandos narius 100% atitiko šias sąlygas“, – sakė P. Vasiliauskas.
A. Grublys pasakojo buvęs tame posėdyje ir pamatęs, kad P. Vasiliauskas atsiima savo kandidatūrą, iškėlęs savąją.
„Mano tikslas buvo likti Sąjūdyje ir užsiimti organizaciniais darbais, nes tikėjau, kad jis išliks tokia pati organizacija, kaip kad ir buvo, bet kai pamačiau, jog iš esmės lieka tik Greičiūnas kandidatu, tai nusprendžiau iškelti savo kandidatūrą, kad dar būtų laiko perkalbėti Povilą. Nieko asmeniškai neturėjau prieš Valentiną, puikus vyras, bet kaip būtų atrodę, jei Sąjūdžiui laimėjus meru išrenkamas buvęs partijos miesto pirmasis sekretorius? Žmonės būtų to nesupratę“, – pasakojo A. Grublys.
Kitoje rašinio dalyje ateinančią savaitę – apie tolesnį naujosios miesto valdžios formavimo procesą
Rašinių ciklo „Primiršta Klaipėda“ kūrimą remia AB „KN Energies“
Norėdami komentuoti, turite prisijungti.
Parašykite komentarą