Kai trūksta intelekto

Vytautas Valevičius
2026-07-13

Vyksta didelės diskusijos apie darbo vietų naikinimą, kai atsiranda nauja technologija. Atsiradus audimo staklėms darbo neteko tūkstančiai audėjų, atsiradus automobiliams darbo neteko šimtai arklių važnyčiotojų, atsiradus traukiniams darbo neteko aibės arkliavežių ir karavanų varovų. Taigi, naujos gamybos ar susisiekimo priemonės kai kam buvo naudingos, kai kam katastrofiškos. Tačiau žmonija kažkaip išgyveno ir toliau eina lyg ir pirmyn. Dabar dažnai gąsdinama dirbtinio intelekto radimusi. Dėl jo sugebėjimą darbo gali netekti kai kurių paprastų specialybių darbuotojai. Dėl to baiminasi tie, kurie dirbo santykinai paprastus dalykus, ir juos nesunku buvo „mechanizuoti“. Tačiau aš ne apie tai. Man svarbus ne dirbtinis, o visai natūralus intelektas.

Pagrindinis mūsų veiksmas, su kuriuo neišvengiamai susiduri kasdien yra bendravimas. Vaikai, tėvai, darbai – visa tai vyksta su žmonėmis. Beje, jie yra visokie: vieni protingesni, kiti kvailesni, o treti… Taigi, bendraujame ne tik todėl, kad norime, bet ir todėl, kad priversti.

Nekalbėsiu apie vaikus, pažiūrėkim į suaugusius. Didesnės klasifikacijos nenoriu daryti, apsiribosiu padalijimu į normalius ir kitokius. Vadinamieji paprasti žmonės dirba vairuotojais, pardavėjais, kelių darbininkais, mokytojais ar valdininkais, viršininkais ar politikais. Visi jie, be abejo, turi protą, kai kada ir išsimokslinimą ar net intelektą. Dažnai jis painiojamas su protingumo sąvoka, nors reikėtų juos skirti vieną nuo kito.

Buitine arba šnekamąja kalba intelektas yra tam tikra protavimo arba pasaulio supratimo rūšis. Anksčiau intelektualu vadindavo apsiskaičiusį ar daug žinantį žmogų, dabar, kai kompiuteris ar koks nors telefonas žino labai daug, toks variantas mažiau naudojamas. Dabar net psichologija bando jį matuoti esamais testais, nors tai mažai rodo protingumą.

Dabar pabandysiu trumpai įvardinti kokie asmenybių bruožai lydi (rodo) žemą intelekto lygį. Ryškiausias iš jų yra absoliutus įsitikinimas savo teisumu bet kur ir bet kada. Šiaip vaikai dažnai pereina tokio įsitikinimo etapą, nes gyvenimas juos pamoko per jų klaidas ir vaikai bręsta.

Vienareikšmiškas įsitikinimas savo teisumu duoda du rezultatus: viena, nesugebėjimas mokytis iš savo klaidų, antra, manymas, kad bet kurios kitokios nuomonės buvimas yra tiesioginiu puolimu. Aišku, kad dėl to tenka gintis ir išnyksta dialogo galimybė: kare laimi tik viena pusė. Todėl toks žmogus tarsi atsiriboja nuo kitų pasaulio ir tampa vertybe savaime. Ne veltui Lietuvos Seime yra nuskambėjus frazė: esu nacionalinė vertybė.

Dėl pirmojo bruožo randasi antrasis – nesugebėjimas keisti savo nuomonės, net jei situacija jau pasikeitė. Įsivaizduokime, kad automobilio navigacijos sistema (navigatorius) nereaguoja į kelio remontų rezultatus. Taip jis atveda į akligatvį. Net telefono ar kompiuterio programos yra nuolat naujinamos dėl galimų trukdymų ar vadinamų virusų, kitaip visa sistema gali tapti nereikalinga.

Retai matomas šio asmenybės tipo ypatumas yra nesugebėjimas klausyti. Paprastai žemo intelekto asmenybės mėgsta pertraukti kitų kalbą, nes jų tikslas pasakyti savo, greičiausiai vienintelę teisingą nuomonę.

Sunkiai matomas yra ir jo pasaulio matymo būdas. Dažniausiai jis reikalauja paaiškinti jam viską taip, jis suprastų, todėl reikalauja paprastų ir akivaizdžių atsakymų. Jam pasaulis tarsi iš dviejų spalvų – juodos ir baltos arba, kas ne su mumis, tas prieš mus. Nesugebėjimas matyti spalvų arba gyvenimo niuansų daro mažo intelekto asmenybę labiau kategoriška, jai labai greitai viskas tampa aišku. Kur protingas mato neaiškumus, jis tarsi nukerta visus mazgus.

Kiek retesnis žemo intelekto asmenybių bruožas yra kitų kaltinimas. Net dėl savų nesėkmių yra nurodoma, jog aplinka buvo tokia, socialinės sąlygos, gamtinės aplinkybės ar net genetika. „Aš nekaltas, nes tai paveldėta iš tėvų“, – pasiteisinima dėl padaryto nusikaltimo.

Galima šią kryptį tęsti ir toliau, bet turime jau padaryti išvadą – tokio tipo asmuo siekia tapti nepakaltinamu. Iš to seka dar viena išvada – jis/ji tampa neatsakingi, nes tarsi negali nieko pakeisti, kiti kalti.

Žemas intelektas nėra baisus trūkumas – visų lygiai kinta. Vaikų jie dažniausiai auga, suaugusių kinta lėčiau, senolių gali ir degraduoti (nykti). Praktiškai mes turėtumėme matyti savo draugų, viršininkų, pavaldinių charakteristikas, nes, sakykim, degraduojančio intelekto asmeniui užėmus aukštą politinį postą per gana trumpą laiką ta visuomenė gali stipriai nukentėti ar net žlugti.