Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2026-07-15 |
Aplankius Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešojoje bibliotekoje veikiančią Valerijaus Puloko parodą „Fragmentai“ – kur rūdys ir laikas tapo estetika – kelias natūraliai veda į kitą teritoriją, į parodą, kuri jau iš pavadinimo žada ne tiek vaizdą, kiek būseną. Ramutės Vaškytės „Kito“ – tai ne ekspozicija, o savotiškas slenkstis, kurį peržengus ima irti įprastos tapatybės siūlės. Įėjimas čia primena ne galeriją, o pasienio punktą: kažkur palieki savo „aš“, o viduje sutinki tą kitą, kuris atsiranda tik tada, kai išnyksta įprasta aplinka.
Vaškytės paroda veikia kaip vizualinis migracijos dienoraštis, tik be geografijos – čia nėra žemėlapių, nėra miestų, nėra konkrečių vietų. Vietoj jų – minkštos, pulsuojančios grafikos formos, kurios atrodo lyg atminties nuotrupos, išplautos, perrašytos, persidengiančios. Tai ne iliustracijos, o būsenos: trinties, nykimo, persiklojimo, kai senasis „aš“ dar laikosi už kampo, bet naujasis jau braižo savo kontūrus.
Vaškytė kuria ne objektus, o įtampą. Jos darbai atrodo lyg bandymas užfiksuoti tą akimirką, kai žmogus suvokia, kad tapo kito akimis matomu objektu. Svetimo žvilgsnio svoris čia juntamas ne tiesiogiai, o per paviršius – jie lyg oda, kuri nebepriklauso vien tau. Grafikos spaudos technikos suteikia vaizdams keistą minkštumą, tarsi prisiminimai būtų ne išsaugoti, o nuolat perrašomi. Tai atmintis, kuri ne saugo, o kinta, ir būtent ta kaita tampa parodos šerdimi.
„Kito“ dviprasmybė – kito žmogaus, kito miesto, kito taisyklės, bet kartu ir kito kaip veiksmažodis – kito, keičiuosi – čia išnaudojama maksimaliai. Paroda balansuoja tarp dviejų polių: tarp buvimo stebėtoju ir buvimo stebimu. Tarp savęs ir svetimo. Tarp to, kas buvai, ir to, kuo tampi. Vaškytė nesistengia paaiškinti, kas tiksliai vyksta žmogui atsidūrus kitur – ji tik parodo, kaip tas „kitur“ pradeda veikti kūną, gestą, ritmą, net popieriaus paviršių.
Ir štai kur slypi parodos jėga: ji nepasako, ji leidžia pajusti. Tai nėra grafiniai eksperimentai dėl formos – tai bandymas vizualiai išversti vidinę migraciją, tą keistą būseną, kai pažįstamas pasaulis ima trauktis, o tu pats sau tampi nebe toks aiškus. Vaizdai čia ne tiek kalba, kiek klausia: ar įmanoma išlikti savimi, kai aplinka tave nuolat perkuria? Ar įmanoma būti „aš“, kai tampi „kitu“?
Vaškytės darbai atsisako aiškumo, ir būtent dėl to veikia. Jie palieka žiūrovą lengvai sutrikusį, šiek tiek pasimetusį – lyg ką tik būtum išlipęs į nepažįstamą miestą, kurio taisyklių dar nežinai. Tai paroda, kuri ne tiek rodo, kiek perstumia. Ne tiek aiškina, kiek ištrina. Ne tiek kuria, kiek kito.
Jei po „Fragmentų“ atrodė, kad laikas kuria paviršius, tai „Kito“ parodo, kad laikas kuria ir žmogų. Tik ne taip, kaip mes norėtume – ne stabiliai, ne nuosekliai, o nuolat kintant, nuolat slystant, nuolat tampant kažkuo kitu.
Ir galbūt būtent dėl to verta čia užsukti: kad pamatytum, kaip atrodo tapatybė, kai ji nebe stovi, o juda. Kai ji nebe saugo, o kinta. Kai ji nebe „mano“, o „kito“.
Paroda Nišinėje galerijoje veikia iki liepos 18 d.
Parašykite komentarą