Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2026-07-27 |
Prieš porą savaičių, karštą ir lėtą Klaipėdos popietę, užsukau į VDA galeriją „Daržas“. Ėjau beveik atsitiktinai, be išankstinių nuostatų, tik su lengvu smalsumu, kuris paprastai aplanko, kai nori trumpam išsukti iš kasdienybės ir pasitikrinti, ką šiandien kalba fotografija. Vos pravėręs duris pajutau, kaip erdvė ima veikti ne kaip galerija, o kaip savotiška laiko kapsulė – tokia, kurioje ne eksponatai žadina prisiminimus, o pats oras tirštėja nuo atpažįstamų formų, spalvų ir kvapų.
Donato Stankevičiaus „Legendinė praeitis“ iškart pasitinka ne nostalgija, o vaizdų tankiu, kuris primena, kad atmintis nėra linijinė – ji išsibarsčiusi kaip salos, kurias autorius surenka į vieną archipelagą. Fotografijos čia veikia kaip savarankiški pasauliai: kiekvienas kadras turi savo mikroklimatą, savo šviesos logiką, savo tylų, bet intensyvų pulsą. Tai nėra paprastas grįžimas į vaikystę ar paauglystę – veikiau bandymas iš naujo įvardyti, kokia forma laikotarpis įsirėžė į žmogų, kokiais daiktais, kokiais gestais, kokiais atsitiktinumais.
Stankevičiaus stilistika – modernistinė, švari, tiksliai surežisuota. Objektai fotografijose atrodo lyg būtų ištraukti iš buvusios epochos ir pastatyti prieš kamerą su pagarba, kuri paprastai skiriama portretuojamam žmogui. Riedlentės, kasetės, geltonos disketės, „Šatrijos“ slidės, „Street Fighter“ kortelės, „Kinder“ figūrėlės, pirmosios kepurės, pirmieji žaislai – visa ši ikonografija čia ne dekoratyvi, o esminė, nes būtent daiktai tampa tiltu į praeitį, kurią dažnai prisimename ne per įvykius, o per tekstūras, spalvas, kvapus, medžiagas.
Kinematografiškas kadro pojūtis kuria įspūdį, kad žiūrovas ne stebi fotografiją, o įžengia į sustabdytą sceną. Šviesa krinta taip, lyg būtų iš filmo, kuriame niekas nevaidina – visi tiesiog egzistuoja. Kompozicijos tikslios, bet ne sterilios; jose yra pakankamai oro, kad žiūrovas galėtų įsivaizduoti, kas vyksta už kadro, kokie balsai skamba, kokie kvapai tvyro, kokia temperatūra buvo tą dieną, kai autorius rekonstruoja savo vaikystės ir paauglystės geografiją.
Stankevičius kuria vizualinę antropologiją, kurioje kasdienybės fragmentai tampa kultūriniais ženklais. Tai kartos, užaugusios sisteminių lūžių laikotarpiu, portretas – ne per žmones, o per jų aplinką. Daiktai čia kalba garsiau nei veidai, nes būtent jie liudija perėjimą iš sovietinės kasdienybės į vakarietišką popkultūrą. Ir tas perėjimas, nors šiandien atrodo savaime suprantamas, tuomet buvo kupinas keistų, ryškių, kartais net absurdiškų detalių, kurias autorius sugrąžina su tokia estetika, kad jos ima veikti kaip savotiški laikmečio totemai.
Žiūrėdamas į šiuos vaizdus pajunti, kaip praeitis įgauna naują formą – ne sentimentalią, ne saldžią, o konstruojančią. Ji ne grįžta, o persiformuoja, tampa šiuolaikine, vizualiai išgryninta struktūra, kurioje kiekvienas žiūrovas gali rasti savo fragmentą: savo kiemą, savo vasarą, savo žaislą, savo pirmą kartą. Stankevičius ne tik rekonstruoja laiką – jis jį perkuria, suteikdamas jam estetinę vertę, kuri šiandien skamba dar ryškiau nei tuomet.
„Legendinė praeitis“ veikia kaip šiuolaikinis atminties atlasas. Ne muziejus, ne archyvas, o gyvas, pulsuojantis vaizdų tinklas, kuriame praeitis tampa ne tik prisiminimu, bet ir dabarties dalimi. Tai paroda, kuri ne tik sujudina vidų – ji priverčia permąstyti, kaip vaizdas gali tapti laiko forma, o laikas – žmogaus tapatybės struktūra.
Parašykite komentarą