Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2026-03-11 |
Pasinėrę į rutiną, retai susimąstome apie tai, kokio masto pokyčiai vyksta tol, kol joje esame. Kovo 11-oji – gera proga juos įvertinti: kaip pasikeitė Klaipėda, kuo ji tapo nuo tada, kai buvo priimtas Aktas dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo.
Žengdami į 37-uosius atkurtosios Lietuvos Respublikos gyvavimo metus, pabandykime įvardyti bent dalį esminių pokyčių.
Miestas sumažėjo, bet ar sumažėjo klaipėdiečių?
Tiems, kurių dar nenuvargino tikėjimas nuolatine evoliucija, pirmas nuolat kylantis klausimas yra, ar Klaipėda – augantis miestas?
1990 m. miesto administracinėse ribose, kurios tuo metu apėmė mažiau ploto nei dabar, gyveno beveik 204,9 tūkst. gyventojų. Iki to laiko per buvimo Sovietų sąjungos sudėtyje metus Klaipėda iš tiesų augo, ir augo rekordiškai (1939 m. 52 tūkst., 1989 m. 203 tūkst. gyventojų). Bet pagrindinis gyventojų skaičiaus augimo šaltinis sovietmečiu buvo tai, ką demografai ir statistikai vadina „mechaniniu prieaugiu“. Kitaip tariant, gyventojų, ypač pirmaisiais dešimtmečiais po karo, daugėjo pirmiausia dėl migracijos.
Tuo metu tą lėmė tiek bendresnės Lietuvos visuomenės kardinalios transformacijos tendencijos (iš agrarinės, pirmiausia kaimo vietovėse gyvenančios visuomenės ji virto industrine, miestų visuomene), tiek vietos sąlygų ir galimybių per daug nepaisę Maskvos sprendimai.
Dėl šių pokyčių XX a. pabaigos Klaipėda buvo pirmiausia migrantų sukurtas miestas, kuriame įsišaknijusių gyventojų, tokių, kurių tėvai, juolab seneliai būtų gimę Klaipėdoje – mažuma. Tiesa, klystume manydami, kad ankstesniais laikais buvo fundamentaliai kitaip. Iš tiesų ir prieš Antrąjį pasaulinį karą Klaipėdos bendruomenė dinamiškai kito, o migracija šiame mieste visais laikais buvo svarbus gyventojų sudėties keitimosi veiksnys.
Augimas, kurį miestas iš esmės be pertraukos patyrė kone penkis dešimtmečius pokariu, sustojo 1992 m. Statistikos duomenimis, tais metais mieste gyveno 207,1 tūkst. – visų laikų rekordas Klaipėdos istorijoje. Nuo to laiko iki 2021 m. gyventojų skaičius šiame mieste stabiliai mažėjo: 2001 m. Klaipėdoje gyveno 193 tūkst., 2001 m. – 162,4 tūkst., 2021 m. – 152 tūkstančiai.
Tad staigiausio kritimo būta per antrąjį nepriklausomybės dešimtmetį: 1991–2001 m. miesto gyventojų skaičius krito 7 proc., 2001–2011 m. – 16 proc., 2011–2021 m. – 6 procentais.
Pastarųjų metų oficialūs statistikos duomenys teigia, kad gyventojų skaičius Klaipėdoje nuo 2021 m. auga ir per penkerius metus (2021–2025 m.) yra beveik grįžęs į 2001-ųjų lygį. 2025 m. duomenimis, Klaipėdoje gyveno 161 tūkstantis.
Nepaisant to, akivaizdu, kad per tris dešimtmečius po 1990 m. Klaipėdos miestas susitraukė ketvirtadaliu. Kur „dingo“ 50 tūkst. klaipėdiečių? Jų „dingimą“ paaiškina trys pagrindinės priežastys.
Pirma, nuo 1993 m. visos Lietuvos demografijoje yra fiksuojamas neigiamas natūralus prieaugis, t. y. kasmet gyventojų miršta daugiu nei gimsta; mirtingumo rodikliai lieka daugiau ar mažiau stabilūs, o gimstamumo rodikliai didžiąją naujausios epochos dalį mažėja.
Antra, didelį poveikį padarė emigracija į kitas valstybes, ypač staigiai augusi 2002–2005 m. ir 2008–2010 metais.
Trečia priežastis yra vidinės migracijos, kitaip tariant, Klaipėdos gyventojų kėlimasis gyventi į kitas Lietuvos savivaldybes. Ypač aiškiai tai matyti kaimyninėse savivaldybėse – Klaipėdos rajono seniūnijose, kurios ribojasi su Klaipėdos miestu, o mažesniu mastu ir Kretingoje, Palangoje ir kitur. Esu skaičiavęs, kad vien dėl išsikėlimo į Klaipėdos rajoną Klaipėdos miestas per 2001–2011 m. neteko apie 8,5 tūkst. žmonių.
Visą šį procesą galime vertinti dvejopai. Iš vienos pusės, jis gali kelti susirūpinimą, juolab įvertinus tai, kad 1996 m. buvo išplėstos Klaipėdos miesto ribos, padidindamos jo plotus kone 40 procentų. Iš kitos pusės, turime suvokti, kad fiziškai daugelis buvusių klaipėdiečių niekur nedingo. Vieni dabar gyvena užsienyje, Vilniuje ar priemiestyje, nemaža dalis ir toliau kasdien atvyksta į Klaipėdą dėl darbo, pramogų ar kitų reikalų, nors gyvena ne Klaipėdoje.
Todėl būtų prasminga kelti klausimą, ar, mažėjant miestui, tikrai mažėja gretos tų, kurie ir gyvendami kitur, vis dar sako: „esu klaipėdietis“. Kitaip tariant, Klaipėdos mažėjimas automatiškai nereiškia bendruomenės, kurią su šiuo miestu kažkas sieja, mažėjimo.
Miestas tapo labiau lietuvišku
Nagrinėjant statistikos duomenis, vienas svarbiųjų pokyčių, kurie krinta į akis – pastaraisiais dešimtmečiais sparčiai progresuojanti miesto lituanizacija.
Daugiakalbystė visais laikais buvo šio miesto bruožas. Net ir tada, kai Klaipėda priklausė Prūsijai ir Vokietijai, vokiečių kalba toli gražu nebuvo vienintelė, kurią šiame mieste galėjai išgirsti. Tačiau lietuvių kalba dominuojančių pozicijų septynis šimtmečius neturėjo. Ilgai dominavo vokiečių kalba, o Klaipėdoje po Antrojo pasaulinio karo kurį laiką – rusų kalba.
Lietuviakalbiai, pirmaisiais metais po karo sudarę apie 40 proc. gyventojų, kiekybiškai įsivyravo XX a. 6-ajame dešimtmetyje. Tą pirmą kartą patikimai parodė 1959 m. Sovietų sąjungoje atliktas visuotinis gyventojų surašymas.
Tačiau per 1959–1989 m. lietuvių dalis mieste pasikeitė gana nežymiai: nuo 56 proc. ji išaugo tik iki 63 procentų. Daug sparčiau ši tendencija reiškėsi per tris tolesnius dešimtmečius. 2001 m. lietuvių dalis jau siekė 71 proc., 2011 m. – 74 proc., 2021 m. – 78 proc. visų Klaipėdos gyventojų.
Pagal didelę kitataučių dalį Klaipėda ilgą laiką po Antrojo pasaulinio karo (dar ir 1990 m.) lyginta su Vilniumi. Bet Vilniuje 2021 m. lietuviai sudarė 67 procentus. Tad mažų mažiausiai galima konstatuoti Klaipėdos atotrūkį ir šiuo klausimu blėstančią jos ankstesnę reputaciją.
2021 m. surašymo duomenys rodo, kad be lietuvių, mieste dar gyveno 16 proc. rusų, 2 proc. ukrainiečių, 1 proc. baltarusių. Per 60 metų lietuvių daliai išaugus maždaug dviem penktadaliais, rusų dalis sumažėjo daugiau kaip perpus (1959 m. buvo 35 proc.).
Pokyčiai klaipėdiečių veiklos srityse
Miestus dažnai skiriame tarpusavyje pagal tai, kokią funkciją jie atlieka, ką veikia jų gyventojai. Istoriškai pagrindinė Klaipėdos funkcija niekada nebuvo grįsta simboliniu kapitalu, kaip tarkime, Vilniaus – tai nebuvo valdžios ar religinis centras; nebuvo Klaipėda ir mokslo centras.
Nuo įkūrimo XIII a. pagrindinę Klaipėdos atliekamą funkciją ilgai lėmė tuometinių jos savininkų ir steigėjų strateginiai išskaičiavimai. Tad kelis šimtmečius ji plėtota pirmiausia kaip gynybinis forpostas, tvirtovė. Vėliau, kai toji strateginė reikšmė nunyko, miestas plėtojosi kaip verslo, prekybos ir pramonės centras.
Pirmiausia pramonės centru Klaipėda tapo tarpukariu; pramoniniu miestu ji liko ir sovietmečiu. Kokie esminiai pokyčiai šiuo klausimu įvyko po 1990 metų?
Pirmas – gerokai prigeso pramoninė šio miesto reputacija. Taip įvyko dėl pramonės sektoriaus lyginamojo svorio silpnėjimo visoje ekonomikoje. Bet ši tendencija iš tiesų prasidėjo ne po 1990 m., o dar XX a. 7-ajame dešimtmetyje. 1960 m. pramonės sektoriuje dirbo 56 proc. visų Klaipėdos darbuotojų, 1980 m. ta dalis buvo nukritusi iki 46 proc., o 1990 m. pasiekusi 42 procentus. Po to stebime tolesnį kritimą, kurio „dugną“ (17 proc.) parodė 2011 m. gyventojų surašymo duomenys. Vėliau pramonės sektoriaus lyginamasis svoris kažkiek atsistatė ir šiuo metu siekia apie 24 proc. Nepaisant to, pagal žmonių įdarbinamumą šiandien Klaipėdoje tai tebėra didžiausias sektorius.
Tad atsakymas į klausimą, ar pavyko Klaipėdą per 35 nepriklausomybės metus „išpramoninti“, nėra vienareikšmis. Iš vienos pusės rodiklis gerokai sumažėjo, lyginant su 1990 metais. Iš kitos pusės šis Klaipėdos rodiklis šiandien yra gerokai didesnis nei Vilniaus (8 proc.) ar Kauno (16 proc.).
Antras pagal įdarbinamumą ekonomikos sektorius nūdien Klaipėdoje yra transportas ir sandėliavimas. Lyginamasis jo svoris, lyginant su 11–12 proc. vėlyvuoju sovietmečiu, netgi nežymiai išaugo. Šiandien sektorius įdarbina 16–17 proc. dirbančių klaipėdiečių.
Na, o jeigu ieškotume ekonomikos sektoriaus, kuris pagal šį kriterijų patyrė didžiausią kilimą, tai į tokio vaidmenį neabejotinai pretenduotų prekyba. 1990 m. šis sektorius, tuo metu vadintas „prekyba ir visuomeniniu maitinimu“, įdarbino apie 9 proc. Klaipėdos dirbančiųjų.
„Visuomeninį maitinimą“ nepriklausomoje Lietuvoje statistikai nuo prekybos atskyrė. Bet net ir likęs be šios kompanijos, prekybos sektorius augo, didžiausią lyginamąjį svorį (16–18 proc.) pagal klaipėdiečių įdarbinamumą pasiekdamas apie 2010–2015 metus. Šiandien šio sektoriaus reikšmė siekia apie 12 proc., panašiai kaip statybos sektoriaus. Tai mažiau nei Vilniuje (15 proc.) ar Kaune (20 proc.).
Trys didžiausi sektoriai pagal generuojamą metinę apyvartą pastarąjį dešimtmetį Klaipėdoje taip pat yra didmeninė ir mažmeninė prekyba (ji sudaro apie 33 proc. visos mieste generuojamos apyvartos, neskaičiuojant finansų įmonių), apdirbamoji pramonė (apie 25 proc.) bei transportas ir sandėliavimas (apie 20 proc.).
Iš vienos pusės visa tai leidžia teigti, kad ekonominis Klaipėdos profilis per 35 metus pakito, bet pokytis nebuvo kardinalus. Iš kitos pusės turime suprasti, kad patys sektoriai patyrė vidinius pokyčius, tad dėti lygybės ženklo tarp jų šiandien ir prieš 35 metus negalima. Antai apdirbamoji pramonė, nors ir tebėra vienas svarbiausių Klaipėdos ekonomikos sektorių, išgyveno milžiniškas transformacijas. Kaip ir kituose Lietuvos miestuose, Klaipėdoje įvyko posovietinė deindustrializacija, kai stambūs, sovietmečiu ekstensyviai plėtoti gamybiniai vienetai su dideliais cechais ir dideliu darbuotojų skaičiumi perėjo į privačias rankas, mažino gamybą, atleido žmones, kėlėsi į mažesnes patalpas arba bankrutavo. Jie užleido vietą mažesniems, bet nebūtinai mažiau ambicingiems žaidėjams, daug darbo rankų atlaisvinusiems technologiniams sprendimams ir įvairiems pramonės konversijos sumanymams.
Maža to, visai Klaipėdos ekonomikai (ne vien pramonei) šiandien būdinga daug didesnė įvairovė. Atsvarą „valstybinėms“ įmonėms ekonomikoje įstatymai Lietuvoje leido pradėti plėtoti dar prieš 1990 m. Tačiau Nepriklausomybės aušroje dauguma vis dar dirbo formaliai „valstybės“ valdytose įmonėse. Kartu vyravo žymiai didesni ekonominiai vienetai nei šiandien. Iš jų didžiausiame – gamybinio susivienijimo „Lietuvos žuvies pramonė“ laivyno bazėse – dirbo 10,9 tūkst. žmonių. Iš viso vien pramonės sektoriuje įmonių, kurios turėjo per 1 tūkst. darbuotojų, 1990 m. Klaipėdoje buvo dvylika. Šiandien tokių pramonės įmonių nebėra nė vienos.
Didžiausi darbdaviai Klaipėdoje šiandien, panašiai kaip Vilniuje ar Kaune, yra ligoninės. Stambiausiųjų darbdavių penketą 2025 m. pabaigoje sudarė Klaipėdos universiteto ligoninė (4,2 tūkst.), Respublikinė Klaipėdos ligoninė (1,4 tūkst.), saugos tarnyba „Argus“, Klaipėdos universitetas ir bendrovė „DFDS Seaways“ (visos trys po maždaug 900 darbuotojų).
Labiau išsilavinusi, bet ne pirmos jaunystės visuomenė
Proletarinio miesto reputaciją sovietmečiu Klaipėda buvo įgijusi ne tik todėl, kad pramonė šiame mieste buvo pagrindinis ekonomikos sektorius, bet dar ir todėl, kad Klaipėdoje vyravo, lyginant su Kaunu ar Vilniumi, mažiau išsilavinę, vadinasi neretai ir žemesnės kvalifikacijos gyventojai.
Esminis kokybinis pokytis sovietmečiu šiame mieste įvyko ne aukštojo, o tik viduriniojo ugdymo grandyje. Tą iliustruoja skaičiai: baigtą vidurinįjį ir aukštesnįjį išsilavinimą 1959 m. turėjo tik 13,5 proc. Klaipėdos gyventojų, o 1989 m. – jau 52 procentai. Vilniuje vidurinįjį ir aukštesnįjį išsilavinimą 1989 m. turėjo 58,5 proc., bet Kauną su 54,5 proc. Klaipėda beveik pasivijo.
Aukštojo išsilavinimo prieinamumas sovietmečiu Klaipėdoje irgi augo. Klaipėdiečių, turinčių aukštąjį ar nebaigtą aukštąjį išsilavinimą, dalis padidėjo nuo 2,7 proc. 1959 m. iki 11,3 proc. po trijų dešimtmečių. Tačiau nuo Kauno (13 proc.) ir Vilniaus (16,1 proc.) Klaipėda šiuo aspektu atsiliko. Maža to, Lietuvos miestų vidurkio iki 1990 m. ji taip ir nepasiekė. Tiesa, kokybinis šuolis, įvykęs Klaipėdoje per kelis pokario dešimtmečius, šioje srityje vis dėlto buvo ryškesnis: turinčiųjų aukštąjį ir nebaigtą aukštąjį išsilavinimą nuošimtis Vilniuje ir Kaune 1959–1989 m. šoktelėjo 2,5 karto, o Klaipėdoje – net keturis kartus.
Visą šį kontekstą svarbu turėti omenyje vertinant naujausius duomenis šiuo klausimu. 2021 m. surašymas parodė, kad aukštąjį išsilavinimą turi jau 27 proc. klaipėdiečių, arba beveik 2,5 karto daugiau nei 1989 metais. Turinčiųjų vidurinįjį ir aukštesnįjį išsilavinimą sumažėjo iki 41 procento. Bendrai visas šias išsilavinimo pakopas 1989 m. buvo baigę 63 proc., o 2021 m. – 68 procentai.
Vertinant daug tai ar mažai, galima teigti, kad rezervo šia prasme beveik nėra likę: Vilniuje kurią nors iš trijų išsilavinimo pakopų 2021 m. buvo baigę 71 proc., Kaune – 72 proc. gyventojų.
Sritis, kur Klaipėda dar gali padaryti didesnį proveržį, tebėra didinti aukštąjį išsilavinimą turinčios populiacijos dalį: palyginti su Klaipėdos 27 proc., Vilniuje ji sudaro 37 proc., Kaune – 32 procentus.
Nepaisant to, nėra abejonių, kad aukščiausią išsilavinimą gavusiųjų dalis visuose trijuose miestuose šiandien yra rekordinė jų visoje ligšiolinėje istorijoje.
Visai kitokia progresija stebimas visuomenės amžėjimo srityje. Po Antrojo pasaulinio karo Klaipėda buvo jaunų žmonių miestas: 1959 m. net 81 proc. jo gyventojų buvo jaunesni nei 40 metų. Per tris tolesnius dešimtmečius šis rodiklis nukrito iki 64 proc., bet ir 1989 m. Klaipėda tebebuvo pirmiausia jaunų žmonių miestas. Persilaužimas, kai asmenys iki 40 metų Klaipėdos populiacijos sudėtyje nustojo dominuoti, įvyko tarp 2001–2011 m., o paskutinio surašymo (2021 m.) duomenys rodo, kad šis rodiklis yra kritęs iki 45 procentų. Taigi klaipėdiečiai amžėja. Tačiau ši tendencija, suprantama, nėra būdinga išskirtinai šiam miestui. Iš tiesų jaunesni nei 40 metų gyventojai daugumos nebesudaro nė viename Lietuvos didmiestyje.
Klaipėda šiuo aspektu atrodo taip pat, kaip Kaunas (jame žmonės iki 40 metų 2021 m. sudarė 45 proc.); situacija čia tik nežymiai kitokia nei Vilniuje, kur šis rodiklis sudarė atitinkamai 49 procentus.
Medianinis gyventojų amžius pastaruosius penkerius metus Klaipėdoje yra 43 metai – toks pat, kaip Kaune, ir mažesnis nei vidutiniškai Lietuvoje (44) ar Europos Sąjungoje (44,9) (Lietuvoje jis mažesnis tik Vilniuje, kur sudaro 40 metų).
Kaitos agentai
Apžvelgus dalį pokyčių, kuriuos galima užčiuopti lyginant oficialius statistikos ir atvirus įmonių duomenis, šį glaustą bandymą įvertinti pokyčius norisi užbaigti dar vienu klausimu – kaip pasikeitė dariusieji įtaką, sąlygoję ir veikę Klaipėdos kaitą, kurios fragmentus atskleidė čia aptarti faktai.
Vėlyvuoju sovietmečiu pagrindinis kaitos agentas, kaip tai paradoksaliai beskambėtų, buvo Komunistų partijos ir nomenklatūros elitas, apraizgęs skirtingas grandis Klaipėdoje, Vilniuje, Maskvoje, kontroliavęs ne tik vykdomąjį aparatą vietos valdžios lygmeniu, bet ir beveik visus ekonomikos sektorius.
Reformos, kurios vyko apie 1990 m., į šio elito išskirtinį vaidmenį pasikėsino. Politiniu aspektu įrankis, suteikęs visiems piliečiams teisę patiems tapti kaitos agentais, buvo demokratiniai rinkimai – pirmą kartą jie surengti 1990 m. pradžioje. Ekonominiu aspektu įrankis, turėjęs atimti iš partinio-nomenklatūrinio elito išskirtines teises į „valstybės“ turtą, paverčiant tokio turto savininkais piliečius ir taip potencialiai išplečiant į verslą tiesiogiai įsitraukusių žmonių gretas, buvo investiciniai čekai, gyventojams išdalyti 1991 metais. Abi šios priemonės teoriškai mėgino įgalinti visus Lietuvos piliečius.
Kuri jų dalis suprato, kad dabar nuo jų pačių daug kas priklauso, kuri tuo įgalinimu ėmė naudotis – kitas klausimas. Istorija, kaip buvo naudojami investiciniai čekiai, verta atskiro rašinio ar net holivudinio filmo.
Politiniu savęs pačių įgalinimu gyventojai Klaipėdoje nuo 1990 m. irgi naudojasi ribotai. Tą rodo jų aktyvumas savivaldos rinkimuose, 50 proc. kartelę per visą 35 metų laikotarpį perkopęs tik du kartus – 1990 ir 2000 metais. Visą kitą laiką jis siekė apie 40 proc., o atskirais metais, pvz., 1997 ar 2007–2011 m. – tik apie trečdalį.
Dėl to turime situaciją, kai, kas bus meras, tiesioginiuose rinkimuose pastarąjį dešimtmetį nusprendžia vos 16–24 proc. visų rinkėjų.
Nepaisant to, būtent apie 1990 m. vykusios reformos lėmė, kad radosi gerokai didesnė Klaipėdos kaitos agentų įvairovė. Vietos valdžios vaidmuo, koks jis bebūtų svarbus, turėjo tendenciją menkti, ypač lyginant su padėtimi vėlyvuoju sovietmečiu. Išaugo privačių, korporacinių, viešajam sektoriui priklausančių, bet nuo vietos valdžios nepriklausomų kaitos agentų dalyvavimas.
Esminis postūmis į priekį dažnai vykdavo ten, kur reiškėsi skirtingų sektorių agentų (privačių ir institucinių, savivaldos ir valstybės) sąveika. Toliau – keli konkretūs to pavyzdžiai.
Tai, kad Klaipėdos uostas per 35 metus vizualiai ir technologiškai pasikeitė nebeatpažįstamai, tapo vienu iš Baltijos jūros regiono lyderių, kurį laiką pagal krovos apimtis lenkusiu ir Gdanską, radosi iš valstybinių (visų pirma Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos) ir privačių (privatizuotų ar naujai įsteigtų uosto įmonių) kaitos agentų sąveikos.
Gamybos sustabdymas piliavietėje, šios erdvės stipresnė integracija į miesto audinį ir visi iki šiol atlikti regeneracijos darbai nebūtų pajudėję į priekį be vietos valdžios, kuri tapo esminiu kaitą šioje miesto dalyje akseleravusiu agentu.
Tačiau šios transformacijos agentų viešojo sektoriaus objektuose reikia ieškoti ir už vietos valdžios ribų – Klaipėdos universitete ar galų gale Vyriausybėje, kuri 1994 ir 2000 m. priėmė lemtingus šiai transformacijai sprendimus.
Klaipėdos universitetas – viena svarbiausių šiuolaikinės Lietuvos investicijų į Klaipėdą – buvo grupės individualių agentų (vietos inteligentijos) ir miesto valdžios 1988–1989 m. bendrai sugeneruota idėja, kuriai paramą išreiškė bei konkrečiais indėliais iki šiol prisideda ir centrinė valdžia, ir privatus verslas.
Klaipėdai šis kompetencijų centras suteikė naują raidos perspektyvą, miestui ir platesniam regionui užtikrindamas proveržį aukščiausios kvalifikacijos specialistų rengimo srityje, atskirų krypčių moksliniuose tyrimuose ir mokslo sklaidos veiklose. Lietuvai jis davė dar vieną instituciją, kurios buvimas nuolat primena, kad Baltijos jūra nėra viso labo dar viena šalies siena.
Panašų scenarijų galima įžvelgti ir Lietuvos jūrų muziejaus išplėtojimo po 1990 m. istorijoje. Vėlyvuoju sovietmečiu taip pat grupė individualių agentų (vietos inteligentijos) ir miesto valdžia ėmė plėtoti idėją 1979 m. Nerijos forte atidarytą muziejų papildyti delfinariumu. Ji buvo įgyvendinta Nepriklausomybės aušroje. Nors Klaipėdos vizitine kortele tapusi įstaiga yra centrinės valdžios viešojo sektoriaus subjektas, tai, kad Kopgalyje pavyko sukurti lankomiausią Lietuvos muziejų, pirmiausia buvo vietos agentų nuopelnas.
Tokius sąveikos pavyzdžius galima dar vardyti ir vardyti. Jie gerai parodo, kokią reikšmę miesto kaitai gali turėti ne atskiri žmonės, jų grupės ar valdžia (juolab kai ji remiasi tik laikinai akumuliuota galia, o ne kompetencijomis), ne autoritariniam valdymui būdingas sprendimų nuleidimas „iš viršaus į apačią“, bet skirtingų agentų horizontalioji sąveika.
Jeigu iki 1990-ųjų visos idėjos neišvengiamai turėdavo baigtis partinio-nomenklatūrinio elito pritarimu arba ne, tai pastarųjų dešimtmečių Klaipėdoje „daugiau horizontaliosios sąveikos“, regis, tapo patikrintu būdu, kaip įgyvendinti miestą tikrai iš esmės keičiančius sumanymus.
Tekstas parengtas pasisakymo Klaipėdos kultūros asamblėjos renginyje „Klaipėdoje mes užaugom!“ (2026-02-21) pagrindu.
Parašykite komentarą