Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2025-12-25 |
Prieš šimtą metų Klaipėdai ir jos kraštui grėsė visiška ekonominė katastrofa. Bent jau taip tvirtino tuometinė jo valdžia. „Krašto direktorija neturi jokio intereso nupiešti finansinę ir ekonominę Krašto padėtį blogiau negu ji yra“, – tikino ši institucija savo pranešime Vyriausybei, kuris dabar saugomas Lietuvos centriniame valstybės archyve.
1925-ųjų gegužės 22 d. premjeras ir finansų ministras Vytautas Petrulis Susisiekimo ministerijai vadovavusiam Baliui Sližiui kartu su neoficialiu raštu persiuntė šį Klaipėdos krašto direktorijos pranešimą.
Pastarasis buvo pradėtas priminimu, kad Direktorija jau ne kartą informavusi apie krašto „ekonominį apmirimą“, o tuo metu „sąlygos ekonominiame gyvenime“ esą jau tiek buvo pablogėjusios, jog „prisieina atkreipti Centro Valdžios atydą į pasekmes, kurios turės įvykti, jeigu nebus daroma skubotų žygių, išgelbėti Kraštą iš sunkiausės ekonominės krizės“.
Direktorija nurodė, kad 1924-aisiais iš muitų, akcizų ir monopolio kas mėnesį kraštui skirtų pusės milijono litų užtekdavo tik dėl to, kad „prisilaikyta prie didžiausio taupumo“ ir buvo atidėtos įvairios, „nors būtinai reikalingos išlaidos“. Tuo metu 1925-aisiais, „žymiai pablogėjus ekonominiam Krašto padėjimui“ toks subalansavimas esąs jau nebeįmanomas ir keturių mėnesių deficitas jau siekė 678 763,2 Lt.
„Ekonominė depresija ir sugriuvimas vyriausių pramonės šakų iššaukė tokių nepaprastų išlaidų, kokių Kraštas normaliais laikais neprivalėjo nešti. Reikia paminėti pirmoj eilėj nepaprastai aukštas išlaidas už teikimą produktyvės darbo progos, taipogi pašalpos žemės ūkiui dėl palaikymo žemės ūkio produkcijos“, – deficito priežastis aiškino Direktorija.
Pasak jos, bedarbystė „be abėjonės“ buvo „sunkiausia našta ir bėda“. Ji esą buvo pasiekusi „tokio laipsnio kad iš to gali išeiti nepermatomos pasekmės“. Direktorija tikino, kad ji, Klaipėdos miestas ir apskritys „ligišiol visomis jėgomis stengė-stengėsi situaciją valdyti, vienok atsižvelgiant į trūkumą lėšų nebesimato galimybės kaip ligisiol šitą klausimą sureguliuoti“.
Krašto valdžia nurodė, kad medienos pramonėje anksčiau dirbo 7000 darbininkų, o tuo metu – vos 500. „Blogi laikai prasidėjo po Pirmojo pasaulinio karo, kuomet atsikūrusi Lietuvos valstybė nutraukė (dėl konflikto su Lenkija) tranzitinės lenkiškos medienos plukdymą Nemunu. <…> Dviem trečdaliais smukus žaliavos įvežimui, dalis lentpjūvių užsidarė, kitos pradėjo dirbti ne visu pajėgumu, su pertrūkiais“, – knygoje „Klaipėdos pramonės ir verslo istorija“ rašo istorikas Julius Žukas.
Direktorija nurodė, kad tuo metu Klaipėdos mieste dirbo tik keturios lentpjūvės, turėjusios 250 darbininkų. Celiuliozės fabrike, anot jos, dirbo beveik 1000 žmonių, dėžių fabrike – 350. „Rusnėj darbas visiškai sustojęs. Šilutė dirba 20, gi Pagėgių apskrityj tiktai 150 darbininkų“, – dėstė krašto valdžia.
„Priežastis tos stagnacijos yra tame, kad medžių industrijoj trūksta reikalinga žalioji medžiaga ir patogūs kreditai. Sustojus medžių industrijai turi naturaliniai sustoti ir visa laivininkystė ant jūros ir ant upių“, – rašė Direktorija, kartu akcentavusi, kad Celiuliozės fabrikui kenkė aukšti „žaliosios medžiagos“ importo muitai, ypač švino, „kuris turi vis iš naujo grįžti perdirbtame stovyje iš užsienio“, taip pat taikyti mašinų dalims, gamintoms Vakarų Europoje.
Ji taip pat nurodė, jog Klaipėdos trąšų fabrike „Union“, anksčiau turėjusiame 300 darbininkų, tuo metu dirbo tik penki asmenys. Šis fabrikas veiklą buvo nutraukęs prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui dėl žaliavų ir akmens anglies trūkumo. Po karo fabriko veikla nebuvo atnaujinta, nes fabriką valdžiusios Ščecino bendrovės savininkus baugino neaiški politinė ir ekonominė nuo Vokietijos atskirto Klaipėdos krašto padėtis. Aiškintis galimybes atkurti fabriko veiklą buvo imta tik 1924-aisiais. Tad Direktorija prašė Vyriausybę „kokiu nors būdu privesti derybas“ su šio fabriko akcininkais „prie pozityvaus rezultato“ (visgi galiausiai fabrikas vėl pradėjo dirbti tik 1928-aisiais).
Direktorija minėtajame savo rašte buvo nurodžiusi, kad kelis kartus mažiau darbininkų tuo metu buvo likę ir „Lindenau“ laivų statykloje bei vagonų fabrike. „Seniau turėjo 600 iki 700 darbininkų, gi dabar 165. Vagonų fabrike darbojas tiek pat darbininkų, greitu laiku gali visai sustoti, nes trūksta darbo“, – rašė krašto valdžia, nurodžiusi, kad „Lindenau“ vokiečių afrikanų firmos didelį užsakymą statymui 8 jūrinių transportinių laivų galėjo tiktai dalinai priimti, kadangi aukštų nuošimčių dėliai reikalingo kredito priimti negalėjo“.
Anot jos, sunkumų patyrė ir krašto smulkioji pramonė bei statybininkai, o žemės ūkis kentėjo dėl ypač prasto pernykščio derliaus. „Krašte ne daugiau 150 ūkininkų turi savo duonos, gi kiti yra priversti duonos ir sėklą pirkti“, – rašė Direktorija, akcentuodama, kad įsteigtai Žemės banko atstovybei skirto pusės milijono litų kreditams tikrai neužteks – esą iš viso reikėtų poros milijonų, nes „po karo visgi atsiliko didesni darbai, kaip taisymas triobų, papildymas ūkio padargų ir kaip kada yra reikalas net naujas trobas statyti, kadangi dabartiniu sugriuvo“.
Direktorija nurodė, kad 1400 bedarbių skirti viešuosius darbus išgalės nebeilgiau kaip keturias savaites bei pabrėžė, kad Klaipėdos miestas tokiam tikslui jau buvo išleidęs daugiau lėšų nei kad gavo iš centrinės valdžios. Ji siūlė investuoti į melioracijos darbus, nes „naudos iš to neštų tiek žemės ūkis, tiek bedarbiai“.
„Klaipėdos Kraštas šiandien yra atsidūręs sunkiam pavojuj visose ekonominėse srytyse, tuo tarpu ir Krašto Direktorija nebeįstengia vykinti eilę skubotų uždavinių, kadangi jie surišti su didesnėmis išlaidomis“, – konstatavo krašto valdžia.
Ji tvirtino, kad apie naujus vietinius mokesčius galvoti negalima ir dėl to, kad „ekonominiai-politiniai santykiai tarp Lietuvos ir Klaipėdos Krašto nepaisant visų pastangų atsiduria netikėtuose kėblumuose“. „Mokesnių paaukštinimas tik pagreitintų ūkiškąjį suirimą“, – tikino direktorija.
Ji prašė kuo greičiau užbaigti finansines derybas. Pagal 1924-ųjų konvencijos, numačiusios, kaip Lietuva turi valdyti Klaipėdos kraštą, sudėtine dalimi buvusio statuto 35-ąjį straipsnį, per mėnesį nuo jo įsigaliojimo turėjo prasidėti Vyriausybės ir krašto valdžios derybos dėl dalies „grynųjų muitinių, akcizų, vartojimo taksų pajamų”, turinčios atitekti kraštui. Suma turėjo būti apskaičiuojama atsižvelgiant į vidutinę vienam gyventojui Lietuvoje ir Klaipėdos krašte 1921-1922 m. tekusią importo ir eksporto vertę bei pajamas ir išlaidas, atsiradusias Lietuvos valstybei dėl suvereniteto perdavimo.
Kartu, atsižvelgdama į tai, jog tokios derybos „dar gali nusitęsti keletą savaičių“, Direktorija prašė jai kuo skubiau pervesti porą milijonų litų.
Medijų rėmimo fondas „Atviros Klaipėdos“ projekto „Savaitgaliai su senąja Klaipėda“ įgyvendinimui 2025 metams skyrė 15 500 Eur paramą
Klaipėdos Kraštas.