Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2022-11-06 |
„Atvira Klaipėda” rašinių cikle „Centrinis archyvas: kodas – Klaipėda” toliau pasakoja apie Lietuvos Užsienio reikalų ministerijos bylose esančius dokumentus, parengtus Klaipėdos sukilimo operacijos laikotarpiu, ir jų atsiradimo kontekstą.
Šiame rašinyje – apie dokumentus iš paskutinių dienų prieš lemiamą Klaipėdos šturmą.
Operacijos dalyviai Rimkų geležinkelio stotyje. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.
1923 m. sausio 13-ąją, 3 val., Ypatingosios rinktinės kuopos užėmė savo pozicijas ir miestas iš sausumos buvo apsuptas. Klaipėdos universiteto istoriko dr. Vytauto Jokubausko teigimu, mieste tuo metu buvo apie 200 prancūzų karių, ginkluotų 20–25 kulkosvaidžiais. Krašto policijos pajėgos siekė apie 150 vyrų, prie kurių prisijungė Klaipėdos burmistro pašaukti savanoriai – apie 100 vyrų.
Pasak V. Jokubausko, remiantis prancūzų duomenimis, 8 km frontą gynė trys karininkai ir apie 170 puskarininkių, grandinių ir kareivių. Prancūzus vargino nežinia ir prastas oras, o pajėgų negausumas lėmė, kad kariai paromis turėjo būti pozicijose, nes nebuvo kuo pakeisti.
Ankstų sausio 13-osios rytą, apie 4 val., du „sukilėlių“ atstovai su balta vėliava buvo pasiųsti pas prancūzus derybų. Prancūzų pozicijas jie pasiekė ties tiltu per upę prie faneros fabriko. Susitikimas su vyriausiuoju komisaru Jean Gabriel Petisné vyko dienraščio „Memeler Dampfboot” redakcijoje. Tačiau prancūzai vengė tartis ir siekė laimėti laiko.
II Ypatingosios rinktinės grupės vadas kapitonas Bajoras (Mykolas Kalmantavičius – Kalmantas) savo ataskaitoje rašė, kad sausio 13-ąją, penktą valandą ryto, gavo pranešimą, jog I kuopa nakčia nepastebėta patrulių pravažiavo priešo pusėn ir netikėtai buvo priversta susikauti Naujadvario (Neuhof) rajone bei atsitraukė su nedideliais nuostoliais.
„Vienas sunkus automobilis buvo paimtas priešų ir vienas savanoris sunkiai sužeistas. Kuopos vadas sutrenktas, todėl kuopą įsakiau perduoti karininkui Šepečiui ir skubiai susirišti su I-ma grupe, o buv. kuopos vadui ir sužeistiems grįžti į Pagėgius. Per šį visą laiką į Pagėgius nuolatos plaukė savanorių būriai ir tokiu būdu mano grupė vis didėjo. Buvau su vizitu pas Francūzų komisarą Pagėgių apskrity p. Walterį. Pasikalbėjus su juo man paaiškėjo, kad francūzai nori kuo ilgiausiai užtęsti Klaipėdos atidavimą, kad jis kaip elzasietis prijaučia lietuvių tautai, bet privačiai jis manąs, kad Antantė nedovanos lietuvių smurto, nes tai yra jų įžeidimas. Taip pat buvo vietos gyventojams ir man aišku, kad francūzai sąmoningai per derybas vilkina laiką su Klaipėdos atidavimu, kad suradus išeitį savo kebliai padėčiai ir kad privertus kokiu nors būdu lietuvius atsižadėti Klaipėdos”, – rašė kapitonas.
Tuo metu „sukilėlių” vadas Jonas Polovinskas-Budrys sausio 13 d. pranešė į Generalinį štabą: „Vietos gyventojai parodo daug susidomėjimo ir palankumo mūsų žygiui. Vietos jaunuomenė skaitlingai dedasi prie savanorių, skubiai reikalinga ginklų”.
Kad ir su turėtais ginklais buvo problemų iliustruoja Kauno būrio šaulio, buvusio kapitono Povilo Strelnieko kuopoje, A. Žiedo liudijimas: „Šautuvai buvo 1896 metų, užtaisomi su apkaba, kuri lieka sandėlyje, kol iššaudai visus penkis šovinius, paskui spyruoklės išmetama. Aš turėjau pilnas kišenes šovinių, bet tik vieną apkabą. Iššovus penkis šovinius apkaba kažkur nuzvimbė, surasti ją sniege buvo beviltiška. Sugrubusiomis nuo šalčio rankomis mėginau užtaisyti šautuvą pavieniu šoviniu, bet nieko neišėjo. Kišenėje buvo likusi viena granata. Durtuvo prie šautuvo nebuvo… Tad praktiškai aš, kaip ir mano draugai, likome beginkliais“.
Tarp Lietuvos centriniame archyve dabar saugomų Užsienio reikalų ministerijos dokumentų yra sausio 13-ąją Šilutėje parašytas Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto paskirtos naujos direktorijos prezidento Erdmono Simonaičio pranešimas, kad be jo šią instituciją dar sudaro ūkininkas Martynas Reizgys iš Jurgių ir raštinės vedėjas Jonas Toleikis iš Toleikių.
E. Simonaitis taip pat informavo, kad kai tik artimiausiu metu susitvarkys reikalai Klaipėdos mieste, į direktoriją, tuo metu įsikūrusią Šilutėje, bus paskirti dar du nariai, atstovausiantys darbininkus ir pirklius.
O Lietuvos atstovas Klaipėdos krašte Jonas Žilius sausio 13-ąją siuntė į Kauną šifruotą telegramą, kurioje informavo, kad Klaipėda jau yra apsupta.
„Ūpas nėra prieš mus. Bankuose transakcijoms trūksta pinigų. Iki šiol čia užmuštas vienas policistas. Užvakar parlamentarai Gervynas (?) ir Kibelka (?) pareiškė Petisnė, kad tarp sukilėlių esą apie aštuoniasdešimts nuošimčių iš Lietuvos, kad jie organizavesi Šiauliuose ir dviem traukiniais privažiavę prie sienos. Jis klausė manes, kodėl Lietuvos valdžia jiems leidusi pereiti sieną. Pareiškė buk jis pats matęs vieną, kiti ir matė vieną kitą sukilėlį kariškuose rubuose”, – rašė J. Žilius.
V. Jokubausko teigimu, vidurnaktį iš sausio 13 į 14-ąją J. Polovinskas-Budrys, susisiekęs su Kaunu, gavo premjero Ernesto Galvanausko įsakymą užimti Klaipėdą.
Sukilėliai puolė uostamiestį iš pietų pusės, nes prie kareivinių buvo stiprūs prancūzų įtvirtinimai.
Sausio 14 d. padėtis prie Klaipėdos komplikavosi, nes miesto prieigose prancūzai ir žandarai buvo gerai įsitvirtinę. J. Polovinskas-Budrys prašė Lietuvos kariuomenės Generalinio štabo kuo greičiau atsiųsti dvi patrankas, nes atrodė, kad Klaipėdos nepavyks užimti. Vis dėlto apsieita be artilerijos paramos.
Rinktinės vadas tos dienos pirmojoje pusėje aplankė 1-osios, 2-osios ir 4-osios kuopų karius.
„Padėtis buvo sudėtinga, spaudė šaltis, o tik nedaugelis karių galėjo pasišildyti po stogu, dauguma šalo lauke. Todėl J. Polovinskas padarė išvadą, kad „prie tokio šalčio ilgai tęsti negalima“. Tačiau reikia pabrėžti, kad speigo tomis dienomis Klaipėdoje tikrai nebuvo. Oro temperatūra svyravo dienomis nuo 0 iki 3,8 laipsnių šilumos ir tik kai kuriomis naktimis krisdavo šiek tiek žemiau nulio, nors viena yra reali, o visai kas kita – jutiminė temperatūra. Tikroji problema, matyt, buvo šlapdriba, drėgmė ir tokiam orui netinkama kovotųjų apranga”, – sako V. Jokubauskas.
„Sausio 14 dieną. Susirišau telefonu su sukilėlių armijos štabu. Kalbėjau su karininku Juozaičiu. Iš pasikalbėjimo paaiškėjo, kad visas Klaipėdos kraštas yra mūsų rankose ir kad visi jo gyventojai aiškiai pritaria mum. Tik Klaipėdos miestas randasi priešo rankose ir francūzai taip gudriai veda derybas, kad tik nutęsti laiką, todėl jis man perdavė Sukil. Štabo įsakymą žodžiu, kad aš paimčia dar vieną kuopą ir pats vykčia I-os grupės pagalbon. Bet norėdamas savo jėgas sustiprinti aš sudariau dvi kuopas skaičiuje apie 200 žmonių ir apie 17 valandą traukiniu išvykau Klaipėdos link. Savo vietoje Pagėgiuose palikau buv. I-os kuopos vadą, o vietos įgulai apie 100 žmonių sukilėlių. Atvykus man į Šilutę užklausiau sukilėlių štabo nurodymų, bet jų negavau. III-os grupės štabe surinkęs žinias apie priešo įsitvirtinimus prie Klaipėdos su ešelonu vykome toliau link Klaipėdos. Nors išorinės sąlygos buvo labai bjaurios, šaltas ir drėgnas oras, menki drabužiai ir silpnas valgis, visgi sukilėlių ūpas buvo nepaprastai pakeltas. Visų važiavusių mintys buvo nukreiptos Klaipėdos link. Gelžkelis keliose vietose buvo sugadintas, todėl važiavimas buvo labai lėtas ir atsargus. Ir tai važiuoti galėjome tik iki stoties Priekulė”, – ataskaitoje rašė M. Kalmantavičius.
Pasak V. Jokubausko, pasiimti dvi kuopas vietoje vienos buvo viena iš dviejų M. Kalmanto savarankiškų iniciatyvų, iš kurių bent jau antra tikrai turėjo lemiamos reikšmės įvykių eigai.
Parašykite komentarą