Klaipėdos kraštas, 1923-iaisiais tapęs Lietuvos dalimi, praturtėjo nauja švente – Vasario 16-osios minėjimais. Iš tarpukario Klaipėdos spaudos matyti, kad neatsiejama jų dalimi buvo tapę viešbutyje „Viktorija“ gubernatorių organizuoti rautai (iškilmingi kviestiniai pokyliai).

Šventinis pobūvis „Viktorijos“ viešbučio salėje 1933 m. vasario 16 d. Prie stalo galo centre (3-ias ir 4-as iš kairės) sėdi Klaipėdos apskrities viršininkas Erdmonas Simonaitis ir gubernatorius Vytautas Gylys, priešais jį – Martynas Reizgys, 9-as iš kairės ties langu – Jonas Vanagaitis. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

1925 m. vasarį „Klaipėdos žinios“ konstatavo, kad nors ši data minėta ir be viešų iškilmių, „visgi įspūdingai“. 

„Miestas buvo pasipuošęs vėliavomis. Savo šalies vėliavas buvo iškišę ir visi svetimų valstybių konsulai Klaipėdoje. Gražiausiai buvo papuošta (vėliavomis, girlandomis ir šviesomis) Pašto rūmai. Pietums buvo iškilmingos pamaldos kareiviams, kurie, kaip paprastai, su muzika traukė per miestą. Parado betgi nebuvo, nors tai miestiečiams būtų buvę įdomu matyti“, – rašė laikraštis. 

Pasak jo, krašto gubernatorius Jonas Polovinskas-Budrys vakare buvo pakvietęs į Lietuvių klubą apie 120 asmenų pokyliui-rautui. 

„Jauki draugingo ir širdingo subuvimo atmosfera tęsėsi nuo 9 val. vakaro iki 3-4 val. ryto. Neijokiomis tvarkos taisyklėmis nesivaržydami svečiai praleido čia tikrai malonias valandas. Kol visi su visais apsipažino, pasisveikino, jautėsi dar lyg koks etiketo šaltumas. Bet greit tai dingo ir tada jau tik linksmi, patenkinti veidai tebuvo matyti. Gausiai apkrauti visokiomis „dieviškomis žegnonėmis“ stalai viliote viliojo savęsp. Lietuvių Klubo ekonomai – bufeto valdytojai čia įrodė, ką jie gali pagaminti svečiams patenkinti. O svečiai ir tikrai buvo patenkinti“, – rašė „Klaipėdos žinios“. 

Šio minėjimo proga atskirai buvo pagerbti ir 1923-iųjų sukilimo operacijos dalyviai. „Lietuvos žinios“ rašė, kad Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas jau seniai „buvo sumanęs išleisti tam tikrus ženklelius-medalikėlius, kurie būtų įteikiami visiems šiuo ar tuo tam didžiam įvykiui prisidėjusiems“, bet dėl lėšų stokos ir kitų priežasčių šis sumanymas iki tol vis nebuvo įgyvendintas.  

„Tik po 2 metų išsivadavimo sukaktuvių š. m. vasario 16 d. ženkleliai iškilminga ceremonija įteikti sukviestiesiems Klaip. Krašto gyventojams sukilimo dalyviams. Kitiems, nebuvusiems toj šventėj, bus išsiuntinėjami. Ženklai atmušti dvejopi: sidabriniai ir bronziniai, pirmieji įteikiami labiau pasižymėjusiems, stovėjusiems atvadavimo pryšaky. Ženklai yra trikampiai, vienoj pusėj L. S. S. ženklas su valstybine Vytim karūnėlėj ir ženklo pakraščiais parašu: „Vyr. Maž. Lietuvos Gelbėjimo Komitetas“. Kitoj pusėj Klaipėdos jūrų švyturys su Klaipėdos miesto herbu karūnėlėj ir ženklo kraštuose parašu: „Klaipėda, 1923 m. sausio 15 d“. Sidabriniai ženklai nešiojami ant Maž. Lietuvos tautinės juostelės: žalia balta raudona, bronziniai ant žalios juostelės. Ženklai masyviniai, sveria kokius 40 gramų, išžiūri originaliai ir dailiai“, – informavo dienraštis.  

1926 m. vasario 16-osios proga be pamaldų, kariuomenės parado Turgaus (2023 m. – Teatro) aikštėje jau buvo ir Švietimo komisijos surengtas minėjimas Šaulių name (dabar – Klaipėdos koncertų salė), ir alaus vakaras „Viktorijos“ viešbutyje. 

„Parado pasižiūrėti prisirinko daugtūkstantinė publika (spėjama 5000 – 7000). Aikštė prisipildė įvairiomis kariuomenės formacijomis (pėstininkais, artilerija, raiteliais, šarvuočiais). Ūpas visų geras, iškilmingas. Visi laukia atvykstant Kr. Gubernatoriaus, kurio automobilis neužilgo ir pasirodo. Gubernatorius p. Žilius pasisveikina su Įgulos Vadu ir priima iš jo raportą. Prisiartinęs karių eilėms pasisveikina ir su jais ir prakalba į juos trumpais žodžiais. Tada karo orchestras griežia Tautos Himną. Civiliai nusiima kepures, bet kai kuriems tat „nepatogu“. Liūdna, kad pavyzdžiui tokie aukštesni Direktorijos valdininkai, kaip štai p. M. nemoka gerbti tokią minutę ir turbūt drovėdamosi prieš vokiečius liko kepuriuoti. O gal tai naujasis Direktorijos kurzas?“, – dėstė „Klaipėdos žinios“, aprašiusios ir alaus vakarą, kurį tąkart rengė Direktorijos ir Seimelio pirmininkai. 

Ten dalyvavo „tūli valdžios, visuomenės ir spaudos atstovai“, kurie, „aišku, kad be alaus ir „kitko“ dar konsumavo“. 

Ir po dešimtmečio, 1936-aisiais, spauda konstatavo, kad tokiame „Viktorijos“ viešbutyje vykusiame vakare „vėlybos valandos“ nepastebimai atėjo, nes šeimininkai buvo vaišingi, o nuotaika jauki ir linksma. 

1937-aisiais prieš tokį balių Vytauto Didžiojo gimnazijos salėje vykusio renginio metu gubernatorius Jurgis Juras Kubilius priminė, kad nepriklausomybė yra pamatas asmeniškai ir bendrai tautinei, medžiaginei ir dvasinei gerovei, krašto ateičiai ir klestėjimui, o kad tas pamatas amžiams liktų neišjudinamas reikia „mylėti savo tautą ir jos kiekvieną narį kaip patys save, o tautos ir valstybės Vadą kaip savo tėvą“. 

„Vakarų“ nuotraukos

20-ųjų nepriklausomybės metinių proga Klaipėdoje buvo surengtas ne tik tradicinis rautas, bet ir tikriausiai pirmasis miesto Šviesų festivalis. 

„Labai skoningai, iliuminuota geležinkelių stotis, šviesomis simbolizavusi visą Lietuvos atgijimo misteriją. Uosto muitinė, pasipuošę „Ryto“ b-vės rūmai, kurie naktį prožektorių apšviesti, atrodė lyg dieną. Labai gražiai dar buvo iliuminuoti Gubernatūros rūmai, paštas, uosto valdyba, komendantūra, 6 p. pulko vartai, karininkų ramovė, Lindenau dokas, Žemės bankas, valstybinio teatro studija, R. Kr. ligonine ir kt“, – rašė „Vakarai“. 

Klaipėdos geležinkelio stotis, papuošta minint Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dvidešimtmetį. 1938 m. vasario 16 d. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Paskutinis Vasario 16-osios minėjimas tarpukario Klaipėdoje 1939 m. irgi dar buvo su tuo pačiu rautu „Viktorijos“ viešbutyje, bet nuotaikos tikriausiai jau buvo visai kitokios. Tądien Smalininkuose antrą kartą buvo smala užtepliotas iliuminuotas Lietuvos valstybės ženklas prie pašto įstaigos; Rusnėje vietiniai mokyklos mokiniai būriu sustojo ir spjaudė iškeltas vėliavas; Juodkrantėje nežinomi piktadariai nulaužė Ievos kalne 1937 m. pavasarį pasodintą Nepriklausomybės ąžuoliuką, kurio pirmtakus jau ir anksčiau kasmet ištikdavo toks pats likimas.

„Galsdonuose pasienio policininkas S. prie savo buto buvo iškėlęs tautinę vėliavą. Po kiek laiko atėjo namo savininkas Plokštys ir pareikalavo, kad policininkas vėliavą nuimtų, nes dabar Klaipėdos kraštas esąs vokiškas ir jis nenorįs, kad prie jo namo būtų lietuviška vėliava. Policininkas vėliavą nuimti atsisakė. Tada Plokštys užlipo ant stogo ir vėliavą su kotu numetė žemėn“, – rašė laikraštis.

Tekstas, paskelbtas knygoje „Pasaulio pabaiga ir kiti tarpukario Klaipėdos nutikimai“