Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2026-07-14 |
Rašau ne apie Prancūzijos nacionalinę šventę ir jos istoriją, bet šios šventės proga noriu pasidalinti žiupsneliu 1989 m. liepos 14-osios (tai buvo 200-sios Bastilijos paėmimo metinės!) ir vėlesnių įvykių prisiminimų, susijusių su Lietuvos ir Prancūzijos santykių vystymusi. Be to, minimoji diena pakeitė mano paties gyvenimą…
Primenu, kad 1989 m. kovo 26 d. buvau išrinktas Sovietų sąjungos liaudies deputatu (deleguotas Sąjūdžio), o taip pat atsitiktinai – įsiterpęs tarp vilniečių ir kauniečių – tapau ir Sovietų Sąjungos Aukščiausiosios tarybos nariu, privalėjęs kiekvieną savaitę kelias dienas būti Maskvoje.
Pietaujant Kremliaus valgykloje 1989 m. liepos 14-ąją, kolega Vaidotas Antanaitis man pasiūlė: „Turiu kvietimą į priėmimą Prancūzijos ambasadoje, tačiau negalėsiu dalyvauti – ar nenori pasinaudoti kvietimu?“. Apsidžiaugiau: „Žinoma, noriu!“, nes ieškojau ryšių su Prancūzijos ambasada, tikėdamasis vėl patekti į Prancūziją. Mat, po 1971 m. pusantro mėnesio stažuotės Prancūzijos aukštosiose mokyklose, į „tikrą“ užsienį manęs daugiau neišleisdavo.
Priėmimo metu susipažinau su ambasados sekretoriais Philippe Lefort ir Thomas Vaquier, kurie vėliau sakė, jog buvo įpareigoti užmegzti ryšius su Baltijos šalių deputatais. Po to Ph. Lefort nesykį kvietė į ambasadą ir į namus, kur teko susitikti ir su pačiu ambasadoriumi Jean-Marie Mérillon (vengusiu oficialių susitikimų), su atvykusiais senatoriais. Supratau, jog renkama informacija apie Sąjūdžio tikslus, veiklą, todėl atvirai sakiau apie visiškos nepriklausomybės siekį. Be kita ko, girdėjau ir to meto „amžiną“ klausimą: „Ar nepakenksit Gorbačiovui?“. Th. Vaquier paprašė surengti susitikimą su Vytautu Landsbergiu, kurio namuose ir aptarėme aktualijas.
Po aprašyto bendravimo, paprašiau Prancūzijos vizos – ją be problemų išdavė. 1990 m. pradžioje, ruošdamasis kelionei, pasiūliau V. Landsbergiui kreiptis laišku į Prancūzijos prezidentą François Mitterrand Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo klausimu, žadėdamas nuvežti tokį laišką. V. Landsbergis sutiko su šia idėja, nors iš tikrųjų tikėjimas Prancūzijos parama buvo naivokas – net neįtariau galimo F. Mitterrand skepticizmo. Rašiau kreipimosi projektą, kurio pradžios fragmentas čia:
Pirma 1990 m. kelionė (vėliau tais metais buvo dar penkios) į Paryžių buvo vasario pirmomis dienomis. Laiško projektas buvo redaguotas ir išverstas į prancūzų kalbą Sąjūdžio būstinėje. Deja, tomis dienomis V. Landsbergis buvo išvykęs, todėl kreipimasis liko nepasirašytas.
Paryžiuje susipažinau su šviesaus atminimo Ugne Karvelis, kuri labai daug ir nuoširdžiai padėjo. Kai parodžiau nepasirašytąjį laišką, reziumavo: „Taip rašyti Mitterrand’ui negalima – jis yra rašytojas, stilistas“. Iškart sėdo prie mašinėlės, perredagavo kreipimąsi, kurį parvežiau į Lietuvą ir kuris vėliau pateko Prancūzijos prezidentui.
Ugnė lydėjo į Prancūzijos užsienio reikalų ministeriją, kurioje mane kaip oficialų Lietuvos deputatą priėmė Europos reikalų direktorius Jaques Blot, ta proga pareiškęs, jog Prancūzija išsaugojo Lietuvos auksą – kitą dieną šis pareiškimas paskelbtas spaudoje. Be kita ko, Ugnė supažindino su Lietuvos diplomato Stasio Antano Bačkio šeima, su žymia sovietologe profesore, akademike Hélène Carrère d’Encausse. Ir vėliau daug sykių teko naudotis Ugnės pagalba. Išliko 1992 m. nuotrauka jos namuose Paryžiuje.
Paminėtina, kad šios pirmosios kelionės metu Paryžiuje priglaudė kun. Jonas Petrošius, su kuriuo buvau susipažinęs 1971 m. stažuotės metu – tuomet jis vadovavo Prancūzijos lietuvių draugijai.
Į antrąją kelionę išsirengiau prieš pat Kovo 11-ją (išvykau 1990 m. kovo 9 d.), Prancūzijos ambasadoje Maskvoje pasirūpinęs audiencija Eliziejaus laukuose – prezidentūroje (1990 m. kovo 16 d.), o taip pat žinodamas apie ketinimą skelbti nepriklausomybę. Ugnės Karvelis redaguotasis tekstas jau buvo pasirašytas Sąjūdžio pirmininko V. Landsbergio ir buvusio Lietuvos užsienio reikalų ministro Juozo Urbšio. Dalyvauti laiško įteikimui skirtoje audiencijoje pakviečiau Stasį Antaną Bačkį ir jo sūnų Ričardą Bačkį. Apie kreipimosi įteikimą ir pokalbį su Prezidento patarėju telefonu paskambinau aukščiau minėtajai sovietologei H. Carrère d’Encausse, kuri pasisiūlė suorganizuoti interviu žymiame laikraštyje „Le Figaro“. Ir šis interviu, pavadintas „Tiktai jėga galėtų palaužti Lietuvą“, išspausdintas jau kovo 17-18 d. savaitgalio numeryje, šalia informacijos apie Gorbačiovo ultimatumą Lietuvai:
Sąjūdžio antrojo suvažiavimo metu kažkas pasakė, kad Egidijus Bičkauskas yra iš Maskvos parvežęs F. Mitterrand atsakymą, adresuotą V. Landsbergiui. Šio atsakymo fragmentas:
Taigi, F. Mitterrand dėkoja už kreipimąsi, praneša apie siūlymą Gorbačiovui visas problemas su Lietuva spręsti derybomis.
Nedelsdamas parašiau naujo laiško projektą, kuriame V. Landsbergis pridėjo tik porą pataisymų. Parengus laišką prancūzų kalba, skridau į ambasadą Maskvoje prašyti vėl kuo greičiau gauti audienciją prezidentūroje. Paaiškino, kad tokiai audiencijai parūpinti reikia nemažiau savaitės, todėl sutariau dėl audiencijos Užsienio reikalų ministerijoje. Tokiu būdu, 1990 m. balandžio 25 d. išvykau į Paryžių.
Nusipirkau traukinio bilietą, bet kad būtų greičiau iš Vilniaus skridau lėktuvu į Berlyną (ne sykį taip keliavau), o toliau tos krypties traukiniais važiavau į Paryžių. Tą sykį važiavau bent dešimčia traukinių, tačiau naktį Belgijoje traukinių judėjimas sustoja. Ir tik kitos dienos rytą pasiekiau Paryžių.
Užsienio reikalų ministerijoje vėl priėmė J. Blot, kurio paprašiau kuo greičiau perduoti laišką prezidentui. Deja, pasakė, kad laišką galėsiąs perduoti tik tada, kai baigsis Helmuto Kolio vizitas. Taigi, mano vežtas laiškas kiek pavėlavo, nes balandžio 26 d. Vokietijos kancleris ir Prancūzijos prezidentas parašė bendrą laišką Lietuvos klausimu, kuris gal būtų buvęs dar palankesnis, jei anksčiau būtų adresatą pasiekęs antrasis laiškas.
Kaip vėliau paaiškėjo, F. Mitterrand buvo visiškas skeptikas Lietuvos nepriklausomybės atžvilgiu, tačiau pastangos atsiliepti į laiškus pakeitė („perauklėjo“) jo požiūrį: Prancūzija pirmoji iš didžiųjų valstybių pripažino atkurtą Lietuvos nepriklausomybę, o Prancūzijos prezidentas pirmasis iš didžiųjų valstybių vadovų surengė vizitą (1992 m.) į Baltijos šalis.
Taigi, 1989 m. liepos 14-ją pradėtoji neoficialioji diplomatinė misija buvo sėkminga, todėl man 1990 m. buvo pasiūlyta tapti diplomatiniu atstovu Estijos Respublikoje. Taline F. Mitterrand vizito metu ir teko tiesiogiai su juo susitikti.
Parašykite komentarą