Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2026-09-14 |
Klaipėdos menininkai išnaudoja tas erdves, kuriose jaučiasi patogiai. Gera vieta ir nuteikia maloniai. Viena iš tokių yra Klaipėdos Imanuelio Kanto viešosios bibliotekos Meno skyrius. Kaip tik ten penktadienį pavyko pamatyti Reginos Malakauskienės drakonus, drakoniukus ir visas kitas figūrėles.
Trumpai apie autorę. Ji gimė Klaipėdoje, baigė XII vidurinę ir A. Brako dailės mokyklą. Toliau mokslus pratęsė Vilniuje, dailės akademijoje. Gavusi pažymėjimą, grįžo į gimtinę ir nuo to laiko čia dirba ir moko kitus savo meno paslapčių. Surengta paroda yra jos šeštoji, kurioje aš ją išvydau kaip brandžią kūrėją.
Dabar apie meną, kurį gali sukurti tik nedaugelis. Kas yra keramika, žino veik visi, tiesa, vaikystėje molį miestiečiams keičia plastilinas, nes kur čia to molio rasi. Aišku, kad molis atrodo paprastesnis tik iš pirmo žvilgsnio, nes keramikai dar reikalinga ugnis, kuri gali pakeisti ne tik kūrinio spalvą, bet ir numanytas formas. Nesiimsiu aiškinti, ko neišmanau, tegul patys keramikai tai išaiškina.
Dabar apie kūrinius. Jų lyg ir nėra labai daug, bet peržiūra gali užtrukti, nes yra kelios grupės. Pirmu ypu mane sužavėjo drakonai, gal todėl, kad man vaikystėje vis sakydavo, jog tai mano simbolis. Pirmasis, kuris krito į akį, tai tas, kuris valgo savo uodegą. Reginos paklausiau, ką tai reiškia, ji atsakė kad tai širdgrauža. Kad būtų aiškiau, pridedu vaizdą.
Dabar apie jo draugus ir artimuosius. Drakonai puošia gyvenimą, jie atitinka mūsų nuotaikas, o kartais ir laikmetį. Antruoju pagal patrauklumą tapo rudeninis drakonas, kuris jau „numetė lapus“ ir tapo nebe spalvingu. Nevardinsiu kitų, nes man jie atrodo vienaip, kitiems gal jie nepatiks, nors aš tuo abejočiau.
Dar viena figūrėlių grupė yra tai, ką galima būtų vadinti satyra. Jau ne kartą žymūs savo visuomenės kritikai tyčiodavosi iš to, kas bloga jų aplinkoje – apsirijimas, tinginystė, kvailumas, tačiau molis tam dar nebuvo naudojamas. Tokios būtybės lyg ir primena drakonėlius, tačiau įkūnija tas nedorybes, kurios būdingos nemažam skaičiui žmonių. Reikia tik įsižiūrėti ir pamatysi net tai, ko keramikė net nenumatė.
Reginos Malakauskienės paroda vadinasi „Vidiniai stabai“. Nesiimsiu siūlyti kitų pavadinimų, nes menininkai ne visada gali paaiškinti, ko siekė ir kas nepavyko. Esu matęs ne vieną kūrinį, kuriuo norėta pavaizduoti dievus ar šventuosius, išdrožtus iš medžio. Europoje tai gerai žinomi dalykai, o ir lietuviai yra pridrožę jų aibes. Vokietijoje ar Prancūzijoje tokių mažiau, nors esu matęs altorių iš viduramžių laikų su išlikusiomis figūromis. O štai molinių lyg ir nebuvo. Vadinasi, „aukštasis menas“ nelabai siekė išreikšti žmogų per tam tikrą meno kūrinį, jis dažniausiai apsiribodavo paprastesniais dalykais: maisto pateikimu, kartais arbatos ar kavos servizu ar dekoratyvinėmis figūrėlėmis: kareivukais, drambliukais, gėlytėmis. Reikšti žmogų, jo jauseną nebuvo drįstama. O šioje parodoje matome, mano manymu, sėkmingą bandymą tą padaryti. Gal aš ir neteisus, tačiau nueikit pasižiūrėti.
Norėdami komentuoti, turite prisijungti.
Parašykite komentarą