Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2026-09-08 |
Citata iš laikraščio: „Vienatvės epidemija Japonijoje yra galinga pamoka visam pasauliui. Kadangi vis daugiau šalių patiria urbanizaciją, senstančią populiaciją ir besikeičiančias socialines normas, globaliai didėja masinės izoliacijos rizika.“ Lietuvos gyventojui tokia mintis turėtų pasirodyti ne tiek kvaila, kiek keista. Bet tai tik todėl, jog mažai žino realią situaciją šioje nuostabioje šalyje.
Per pastaruosius kelis dešimtmečius Japonijoje pastebimas didelis vieno asmens namų ūkių augimas. Jauni suaugusieji tuokiasi vėliau arba pasirenka visai nesituokti. Vyresnio amžiaus žmonės taip pat vis dažniau gyvena vieni. Vyriausybės demografiniai duomenys rodo, kad vieno asmens namų ūkiai dabar sudaro reikšmingą dalį Japonijos būstų, ypač miestuose. Tiesa, gyvenimas vienam automatiškai nereiškia, kad žmogus tampa vienišu, tačiau tai padidina izoliacijos riziką, kai tai vyksta dėl įtempto darbo grafiko ir dėl silpnų socialinių (šeimyninių ar giminystės) ryšių.
Senstanti visuomenė Japonijoje dar labiau apsunkina situaciją. Turėdami vieną iš ilgiausių gyvenimo trukmės pasaulyje, daugelis pagyvenusių žmonių gyvena ilgiau nei jų sutuoktiniai ir šeimos nariai, todėl didėja vienatvė. Kai kuriais tragiškais atvejais tai sukelia kodokushi, dar vadinamus „vienišomis mirtimis“, kai žmonės ilgą laiką miršta nepastebėti.
Žymiai reikšmingesnė yra dar kita grupė. Ji vadinama hikikomori. Tai ne senimas, dažniau ne moterys. Japonų kultūroje terminas hikikomori reiškia asmenis, kurie atsitraukia iš visuomenės, ilgiau nei šešis mėnesius lieka namuose be mokyklos ar darbo. 2016 m. apie 514 000 japonų nuo 15 iki 39 metų buvo identifikuoti kaip hikikomori, o 2022 m. nacionaliniai vertinimai rodė, kad paveikta 1,46 milijono įvairaus amžiaus žmonių – apie 2 % Japonijos gyventojų. Ekspertai sako, kad tai pati kraštutiniausia izoliacijos apraiška, kai žmonės, daugiausia jauni vyrai, visiškai atsiriboja nuo visuomenės ir lieka uždaryti namuose mėnesius ar net metus. Ekspertai skaičiuoja, kad šimtai tūkstančių žmonių Japonijoje gali gyventi kaip hikikomori.
Ką sako bendroji statistika? Vyriausybės kanceliarija vykdo nacionalinę apklausą, siekdama įvertinti vienatvės ir socialinės izoliacijos mastą Japonijoje. Naujausi rezultatai, paskelbti balandžio 14 d., parodė, kad maždaug 40 % respondentų nuo 16 metų ir vyresnių pranešė apie vienatvę. Vienatvė skiriasi nuo izoliacijos, kuri reiškia fizinį žmonių nebuvimą šalia žmogaus. Tai vidinė būsena, dėl kurios kitiems sunku ją atpažinti. Net tie, kurie atrodo gyvenantys sėkmingą, be rūpesčių gyvenimą, gali tyliai su tuo kovoti.
Pastaraisiais metais vienatvės daugėja daugumoje EBPO (Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija) šalių, ypač tarp jaunimo ir vyrų, o 2023 m. EBPO šalyse, kurių turimi duomenys rodo, kad apie 6 % žmonių EBPO šalyse jaučiasi vieniši beveik visą laiką, remiantis 2024 ataskaita „How’s Life?”.
Ekonominės išlaidos taip pat yra reikšmingos – skaičiavimai rodo, kad vienatvė ir izoliacija JAV ekonomikai kasmet kainuoja apie 400 mlrd. JAV dolerių, o štai Ispanijoje sudaro 1,2 % Ispanijos BVP.
Kokie yra dažniausi (populiariausi) vienatvės radimosi būdai? Kaip aprašo specialistai, galima išskirti ir bendras ypatybes. Tie žmonės, kurie tapdavo vienišais, daugiausia laiko praleisdavo uždaryti savo kambaryje, vengdami bendrauti tiek su draugais, tiek su šeima, tiek internetu, tiek gyvai. Kai jų izoliacija gilėjo, o socialiniai santykiai tapo per daug varginantys, jų draugystės palaipsniui nyko. Nors daugelis pasirinko žaisti žaidimus, žiūrėti televizijos laidas ar skaityti, kai kurie dalyviai sakė, kad tai buvo tik laiko praleidimo būdai, o ne veiklos, kurios jiems iš tikrųjų patiko. Be to, dalyviai dažnai pranešdavo apie psichinį išsekimą, nerimą ir nusivylimą, taip pat sunkumus palaikyti reguliarią kasdienę rutiną, kas dažnai lėmė atvirkštinį miego ciklą. Kai kurie socialiai izoliuoti išliko keletą metų, kiti taip gyveno net aštuonerius ar net penkiolika metų.
Pabaigai dar viena statistinė citata: „Iki 2025 m. daugiau nei trečdalis Europos Sąjungos gyventojų gyveno vieni. Lietuvoje, Danijoje ir Suomijoje šis skaičius siekia maždaug kas antrą žmogų, o Slovakijoje – mažiau nei kas dešimtas. Nors vieno asmens namų ūkiai tampa vis labiau paplitę visoje Europoje, ypač Šiaurės ir Vakarų Europoje, šalys, kuriose yra didžiausia vienišų žmonių dalis, nebūtinai yra tos, kuriose žmonės jaučiasi vienišiausi. Apibendrinant, tai rodo, kad vienišumą lemia daug daugiau nei vien namų ūkio sudėtis: galite gyventi vienas, tuo pačiu metu linksmindamiesi su gausiu draugų ratu.“
Norėdami komentuoti, turite prisijungti.
Romoje yra daugiau nei 40 000 benamių: kas jie, kur jie gyvena ir kodėl jų skaičius per metus, matyt, išaugo 50 procentų
BBROJKE duomenis pateikė miesto statistikos tarnyba, remdamasi metrikacijos skyriaus duomenimis, tačiau jie gerokai skiriasi nuo Nacionalinės statistikos tarnybos 2026 m. sausio pabaigoje atlikto surašymo rezultatų. Tai reiškia, kad benamių skaičių sostinėje sunku apibrėžti. Kadangi duomenys apskaičiuojami remiantis fiktyvių gyvenamųjų vietų registracija 2025 m. gruodžio mėn., Romoje jų buvo 40 383, o tai reiškia, kad 1 proc. miesto gyventojų turi fiktyvų adresą, gyvena gatvėse, lūšnynuose arba nelegaliose gyvenvietėse.
Visoms šioms trims kategorijoms bendra tai, kad jos susijusios su žmonėmis, kurie neturi nuolatinės gyvenamosios vietos ar tikrojo adreso.
Ir šie duomenys yra reikšmingi, nes nuo 2024 iki 2025 m. jų skaičius smarkiai išaugo – 50 procentų, nes jie fiktyviai prašo gyvenamosios vietos „Modesta Valenta“. Tiesą sakant, duomenys paaiškėjo tik dabar, pakeitus gyventojų surašymo metodą, galiojusį nuo 2017 m.
Trečdalis tokių asmenų – 12 837 – turi fiktyvią buvusios žmonos gyvenamąją vietą, o tarp italų šis tokių registracijų skaičius yra didžiausias, o tarp užsieniečių, remiantis statistiniais duomenimis, 2025 m. gruodžio mėn. jų buvo 27 668, tai yra 53 proc. daugiau nei 2024 m. Pagrindinės gatvėje gyvenančių žmonių tautybės yra Bangladešas, Rumunija, Peru, Malis ir Ukraina.